Su vaikais viskas paprasta, sako etiketo specialistė Indrė Sapagovaitė, vaikų mokyti net nereikia, jie ir taip bus tokie, kaip ir jūs. Taigi geriau tobulėkime patys, o vaikai tai perims savaime.

„Etiketo taisyklės turi tapti įpročiu, tuomet nebereikia apie tai nė galvoti. Kai tai pasidaro tiesiog tavo gyvenimo dalimi, išgirsti, kad aplinka tave ima vadinti mandagiu žmogumi, o tu net nežinai, kodėl. Jums toks elgesys atrodo savaime suprantamas. O su vaikais tai padaryti yra šimtą kartų lengviau, su sąlyga – jeigu tai yra daroma nuo pat mažens. Vaikas gali ir užaugti net nežinodamas, kad elgiasi pagal etiketą“, – kalba ji.

Vaikai mokosi stalo etiketo
Foto: Shutterstock

Su etiketo specialiste I. Sapagovaite delfi kalbėjosi apie tai, kaip atrodo gerai išauklėti vaikai ir kaip to pasiekti.

– Esu girdėjusi tokį pasakymą, kad jei vaikas slepiasi už mamos sijono ir nedrįsta garsiai pasisveikinti su kitu žmogumi, jam atleistina tuo atveju, jei vaikui dar nėra penkerių, bet jau nuo penkerių toks elgesys laikomas tiesiog nemandagiu. Ar išties galima vadovautis tokia teorija?

– Rimtesnes etiketo pamokas yra patariama pradėti vaikams nuo penkerių metų. Žinoma, jos aktualiausios jauniems paaugliams, 13–14 metų, jie šias pamokas priima jau rimčiau, o ir ta pati informacija būna kitokia. Bet pačių pagrindinių etiketo principų pradedama būtent nuo penkerių.

Penkiamečius jau galima išmokyti, kaip sveikintis, kaip kreiptis į nepažįstamus žmones, kaip elgtis prie stalo. Tik nesitikėkite, kad geriausias manieras jūsų vaikas perims jau po pirmos pamokos, tai turi būti diegiama nuo pat mažumės. O svarbiausia – rodant pavyzdį pačioje šeimoje. Jeigu patys tėvai nesisveikina su nepažįstamais žmonėmis aiškiai ištiesdami ranką ir raiškiai ištardami pasisveikinimą, tai ir vaikui nešaus į galvą taip daryti.

Vaikas sveikinasi
Foto: Shutterstock

Visi etiketo pagrindai vaikus pasiekia būtent iš šeimos. Jeigu tėvai išmano etiketą, tuos įgūdžius visiškai natūraliai perima ir vaikai, jiems to net nebereikia specialiai mokytis. Net ir nepažinodama tėvų, aš galėčiau pasakyti, kokie jie yra pagal vaikų elgesį. Tai labai lengva identifikuoti.

– Vis dėlto gal yra kokia nors metodika, kuri padėtų tėvams stengiantis savo vaikams įdiegti geras manieras?

– Kalbant apie etiketo taisyklių diegimą, kaip ir apie bet kokį kitą vaikų lavinimą, svarbu surasti tinkamiausią formą. Jei vaikas dar mažas, pamokos vyksta žaidimo principu. Paaugusiems vaikams galimos ir rimtesnės pamokos. Vaikams, kitaip nei suaugusiesiems, labai reikia praktinės dalies ir ją pateikti iškart, kad jie pamatytų pavyzdį „gyvai“.

Dar svarbu tai, kad vaikai geriausiai informaciją perima ne mokydamiesi individualiai, o bendroje pamokoje su kitais vaikais. Žaidimų forma vykstančios etiketo pamokos grupėse yra pats tinkamiausias būdas. Taip jie lengvai įsisavina pateikiamą informaciją, pavyzdžiui, jie gali mokytis pirmiausia pasisveikinti vieni su kitais, paskui jau su suaugusiu žmogumi – mokytoju. Tokį principą galite išbandyti ir patys nuėję į žaidimų aikštelę, kur žaidžia svetimų vaikų. Paskatinkite savo vaiką, kad jis užkalbintų kitą. Paaiškinkite jam, kaip prieiti prie to vaiko, kad reikia prisistatyti, paspausti ranką, paklausti, kokį žaidimą jis čia žaidžia.

Skatinkite vaiką atkreipti dėmesį, kas vyksta aplink jį – ar jis būtų darželyje, ar mokykloje, ar kažkokioje nepažįstamoje vietoje. Jei pamatytų kitą vaiką vieną liūdintį kampe, jam derėtų nueiti ir tą vaiką užkalbinti. Juk etiketas tam ir skirtas, kad esantis šalia gerai jaustųsi.

– Ką apskritai turėtų mokėti gerai išauklėti, mandagūs vaikai?

– Visada sveikintis, mokėti gražiai padėkoti, išreikšti pagarbą vyresniems, tinkamai į juos kreiptis, nesavivaliauti svetimuose namuose ar kitoje svetimoje aplinkoje.

Vaikai mokosi stalo etiketo
Foto: Shutterstock

Jei vaikas atėjo į svečius, jam dera atsiklausti, ar galima imti tam tikrus daiktus, ar galima lįsti į stalčius, šaldytuvą – na visokių tų situacijų juk būna. Vaikas turi išmokti suprasti, kad sava erdvė skiriasi nuo svetimos ir kad joje negalima elgtis taip pat, kaip yra įpratęs namie, kad reikia jausti ribas. Juk tikrai kai kuriems žmonėms nepatinka, kai svetimi vaikai tiesiog ima savivaliauti visur lįsdami ir viską imdami neatsiklausę. Tokiems dalykams užbėgti už akių galima jau nuo mažens.

– Kada vaikai jau turi suprasti, kad tuintis su suaugusiaisiais nėra mandagu? Kaip vaikui paaiškinti skirtumą tarp „tu“ ir „Jūs“?

– Kreipinių taip pat turėtų būti mokoma bene pirmiausia. Žinoma, visa pagrindinė etiketo teorija mus pasiekusi iš anglakalbių šalių, kur yra priimta nuolat vartoti visus „mis“ ir „mister“, o pas mus to nėra. Tačiau mūsų vaikams svarbu įdiegti, kad į nepažįstamą suaugusįjį dera kreiptis „Jūs“ ir taip daryti iki tol, kol nėra paprašoma kitaip. Jei nori, suaugęs pats turi paprašyti vaiko, kad į jį kreiptųsi „tu“ arba tiesiog vardu.

Manau, kad mokyklinukai jau nuo pirmos klasės, kai susiduria su mokytojais, turėtų tai suprasti ir mokėti. Pajusti tą socialinę distanciją ir į svetimą žmogų kreiptis oficialiai mandagiai gali mokėti ir mažesni vaikai, jau darželinukai gali būti įpratinti taip bendrauti ir su darželio auklėtojomis, ir tėvų draugais.

Vaikams reiktų išaiškinti, kad toks kreipimasis į suaugusįjį išreiškia tam žmogui pagarbą. Apskritai derėtų supažindinti vaiką su hierarchija pagal amžių – kad jis išmoktų gerbti vyresnius žmones. Mokykite vaikus užleisti, praleisti, atidaryti duris, pamačius, kad reikalinga pagalba – pasisiūlyti padėti.

Pačių tėvų pavyzdys čia itin svarbus – jei vaikai mato, kad tėvai įpratę net ir į nepažįstamuosius kreiptis „tu“, tai vaiką išmokyti mandagesnio bendravimo tiesiog beprasmiška. Nepamirškite, kad pasaulio praktikoje yra įprasta, kad suaugę žmonės su kitais nepažįstamaisiais, nepaisant to, ar tas žmogus yra jaunesnis, ar užima žemesnes pareigas, kreipdamiesi vartoja mandagųjį „Jūs“. Jei vaikas tokio mandagaus bendravimo nematys nuo mažens, jam gali būti sunku vėliau patekus į oficialią aplinką. Aš tą matau ir pati, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose didžioji dalis jaunų žmonių rašydami kreipiasi į mane „tu“, nors jiems esu nepažįstamas žmogus.

Baramas vaikas
Foto: Shutterstock

– Tęsiant kalbą apie normines etiketo taisykles, ko gero, pirmiausia dažnam į galvą šauna deramas elgesys prie stalo. Ar vaikai su tuo jau irgi gali tinkamai susidoroti?

– Žinoma, etiketas neatskiriamas nuo stalo manierų. Vaikams užtenka žinoti bazinius dalykus, kaip laikyti stalo įrankius, ką daryti pavalgius, jei esate įpratę eiti į restoranus – kur palikti servetėlę, kaip išmokti bendrauti tyliai ženklais su personalu. Nuo pat mažumės vaikus galima mokyti stalo įrankių padėties, kad negalima kalbėti pilna burna, palaukti, kol visi pradės valgyti. Tinkamai laikyti peilį su šakute gali ir trejų metų vaikas – tai tėra tėvų įdirbio klausimas.

Noriu nuraminti tuos, kurie įsivaizduoja, kad stalo etiketas yra kažkoks mokslas apie raketas. Žmonės dažnai klaidingai įsivaizduoja, kad tai iškart reiškia baltas staltieses, pilną serviruotę ant stalo ir visa kita. Bet pietaujant ar vakarieniaujant namuose užtenka laikytis paprastų bazinių dalykų – tinkamai laikyti stalo įrankius, neskubėti valgyti, jeigu bendraujama – kalbėti po vieną, nekalbėti pilna burna, jeigu norima kažką pasiekti nuo stalo, tai paprašyti paduoti, o ne pačiam gulti per visą stalą. Apskritai, jei sėdite prie stalo, o ne ant žemės prieš televizorių, tai jau yra gera etiketo pamoka vaikams.

– Šių laikų mandagumas kartais suprantamas kitaip nei prieš šimtmetį. Pavyzdžiui, ar berniukai vis dar mokomi džentelmeniškų manierų? Ar vis dėlto tai jau blogo tono ženklas?

– Pas mus asistavimas moteriai tikrai dar priimtinas ir moterys to tikisi. Tačiau kultūrinių skirtumų čia esama, nes, pavyzdžiui, Skandinavijoje, vyrų asistavimas moterims gali būti priimtas kaip įžeidimas dėl lygių lyčių teisių. Na bet mes Lietuvoje, kur toks elgesys vis dar laikomas gražiu, todėl aš būčiau už tokį berniukų mokymą.

Vyresnius berniukus galima mokyti, kad jie sąmoningai stebėtų moterį ir reikiamu momentu pasiūlytų savo pagalbą atsiklausiant – „ar galiu Jums padėti nusivilkti Jūsų paltą?“, „ar galiu Jums paduoti Jūsų paltą?“. Tikrai galima pamokyti ir atidaryti duris, praleisti moterį pirmą.

Išskirtinio dėmesio moteriai galima mokyti nuo mažens mamai dovanojant kokių nors mažų dovanėlių, nunešant mamos lėkštę nuo stalo, kitaip padedant jai buityje. Apskritai – akcentuojant, kad reikia padėti mamai ar kitai šeimos moteriai, sesei.

– Patyčios tarp pačių vaikų – irgi nemandagaus elgesio išraiška. Ką tėvams patartumėte šiuo klausimu?

– Jau nuo mažens reikėtų vaikus pratinti apie kitus nekalbėti blogai. Mokyti juos, kad jei kas nors tame žmoguje nepatinka, vis tiek pasakyti apie jį ką nors gero. Mokyti vaiką empatijos: jei tavo darželyje kas nors elgiasi piktai, tai yra kažkokia priežastis, tad geriau nueik ir paklausk, kas jam nutiko, o ne duok atgal. Taip natūraliai formuojasi vaiko suvokimas, kad visi daugmaž yra geri.

Jei tiesiog pasakysi vaikui – neapkalbinėk kitų, tai jam nieko nereikš. Jūs turite ugdyti vaikui įprotį gerai galvoti apie žmones, o jei norisi pasakyti kažką blogo, tai išvis geriau nieko nesakyti. Na ir, žinoma, svarbiausia savo šeimoje patiems rodyti gerą pavyzdį, nes mokyti vaiko kardinaliai kitokių dalykų yra tiesiog beprasmiška.

– Kokių klaidų nedaryti mokant vaiką gero elgesio?

– Nebarti jo, nebausti, nesakyti, ko negalima daryti, vengti kritikuoti savo vaiką prie svetimų akių. Šitaip jis gali pradėti priešintis. Tarkim, jei vaikui nepasisveikinus jis sulauks už tai bausmės, jis apskritai gali pradėti bijoti sveikintis. Tokiu atveju vertėtų su juo pakalbėti, kad geriau jis pasisveikintų vėliau arba mandagiai atsisveikintų.

Vaikai mokosi stalo etiketo
Foto: Shutterstock

Tinkama kalba mokant etiketo itin svarbi. Vaikams negali sakyti: tu pasielgei neteisingai, kažką padarei netinkamai arba pasakei ne taip, kaip reikia. Verčiau vaiką skatinkite, kad jam neužsifiksuotų, jog jo elgesys mokantis etiketo gali būti blogas. Mokykite, kad galima padaryti geriau, taip, kaip labiau priimtina.

Ir atminkite, kad jūs nepriversite vaikų staiga imti ir tiesiog pradėti elgtis mandagiai, tai yra nuolatinis darbas. Netgi suaugusieji, išklausę etiketo kurso, nepradeda iškart elgtis pagal visas etiketo taisykles, turi susiformuoti įprotis. Man ir pačiai kasdienybėje būna tokių situacijų, kai staiga pasimetu ar susijaudinu ir pasielgiu visiškai ne pagal etiketą. Tai ir reikia vaikui įdiegti, kad nieko tokio padaryti klaidą. Kur kas svarbiau suprasti, pasitaisyti ir kitą kartą pasielgti deramai.