Įžvalgomis apie tai, kodėl žaidimų kultūra šiandien nyksta ir ką galime dėl to padaryti, dalijasi ankstyvojo ugdymo psichologė, mokslininkė, vaikų darželio „Istorijų namai“ įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.
Žaidimas yra toks kompleksiškas, įvairiapusis procesas, kad mokslininkai jau daug metų bando surasti jam tinkamą apibrėžimą, tačiau ir šiandien jo neturime. Dėl turtingos žaidimo perspektyvos į jį tiesiog neįmanoma žiūrėti siaurai. Ne veltui Einšteinas yra pasakęs: „Suprasti fiziką yra vaikų žaidimas, jei lyginsime tai su bandymu suprasti vaikų žaidimą.“
Vaikų žaidimuose slypi daug daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Per žaidimus vaikai atskleidžia savo lūkesčius, patirtį, savo supratimą apie suaugusiųjų pasaulį. Žaidimas – tai laisvė saviraiškai, intelektualios pratybos, mitai, fantazija, emociniai išgyvenimai. Tiesa, kiekviena karta turi savo žaidimų „madas“ ir į žaidimų pasaulį įneša vis kitokių spalvų.
Žaisti irgi reikia išmokti
Kad vaikų žaidimų kultūra stipriai pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius, nesunku suprasti pažvelgus į dabar žaidžiančius vaikus ir prisiminus savo vaikystę. Kiemų parduotuvės, slėpynės, „klasės“, šokinėjimas per gumą – turbūt daugeliui dabartinių tėvų šie žaidimai puikiai pažįstami ir sukelia nostalgiją.
Viena aišku – kiemo bendruomenė buvo ta ašis, aplink kurią ir vykdavo pagrindiniai žaidimai. Dabar daug žaidimų persikėlė į ekranų pasaulį, o kiemo žaidimų kultūra nyksta. Darželis paprastai yra pirmoji vaiko bendruomenė, kurioje jis sutinka kitus vaikus, su kuriais turi mokytis sutarti, dalintis ir... žaisti.
Žinoma, galvoje turiu sudėtingus, vaizduote paremtus kūrybinius žaidimus, o ne kaladėlių statymą ar mašinėlių stumdymą. Vaikų žaidimai parodo vaiko psichikos išsivystymo laipsnį ir turi įvairius kriterijus. Iš esmės jie yra skirstomi į lygius, pavyzdžiui, nuo primityvaus griovimo iki sudėtingo vaizduote paremto naratyvinio žaidimo.
Vaikui augant, įgyjant daugiau patirties žaidimai sudėtingėja ir pereina į vis aukštesnį lygį. Naratyvinio žaidimo išskirtinumas tas, kad jis ne tik remiasi fantazija, bet ir tęsiasi laike, remiasi sukurta istorija, jame vaikai turi įveikti tam tikrus iššūkius (pavyzdžiui, išgelbėti gyvūnų namus nuo gaisro).
Suaugusio vaidmuo čia taip pat svarbus – jis kartu kuria žaidimo siužetą, įtraukia tai, kuo tuo metu vaikas domisi, ir padeda vaiko psichikai įgauti aukštesnės formos mąstymą, t. y. paremtą vaizduote. Keičiantis kultūrai vaizduotės žaidimų turime išmokyti, nes jie vaikystėje sukuria svarbų ir tvirtą abstraktaus mąstymo pamatą smegenyse.
Žaidimas – ne tik pramoga
Akivaizdu, kad tinkamai „sukonstruotas“ žaidimas nėra tik pramoginė, bet ir ugdanti veikla. Žaidimo metu lavėja savireguliacijos įgūdžiai, t. y. koncentracija, savikontrolė, bendravimo įgūdžiai, empatija. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo ypatingą savireguliacijos svarbą ankstyvajame amžiuje. Tai pagrindas ruošiantis ir tolimesniam gyvenimo etapui – mokyklai, kurioje vaikas turi gebėti susikaupti, sukoncentruoti dėmesį, bendrauti su kitais vaikais.
Remiantis psichologo Levo S. Vygotskio teorija, mokantis labai svarbu atrasti artimiausią vaiko plėtros zoną. Paprastai tariant, surasti tai, ką vaikas jau norėtų ir galėtų išbandyti, bet jam reikia paskatinimo. Pavyzdžiui, jei vaikas gerai jaučiasi vandenyje, greičiausiai jau norės pabandyti išmokti plaukti. Bet jei vandens prisibijo, mokytis plaukti jis dar nenorės. Svarbu pataikyti į aukso viduriuką.
Vygotskio teorija sako, kad žaidime yra nuolatinė artimiausios plėtos zona, nes vaikas visuomet save išbando ir ieško sau įdomios veiklos, tad žaidimas – puiki forma mokymuisi. Mūsų, suaugusiųjų, užduotis, pastebėti ir padėti vaikams atsiskleisti vaikui įdomioje veikloje. Štai, pavyzdžiui, mano dvimetė dukra įgudo laipioti ir, regis, kasdien sau kelia iššūkį užlipti vis aukščiau. Kad tą galėtų daryti saugiai, stengiuosi sudaryti tokias sąlygas namų aplinkoje.
Turime išsaugoti žaidimų kultūrą
Apie žaidimų naudą, ir ne tik vaikams, bet ir suaugusiems būtų galima kalbėti dar ilgai. Amerikiečių psichiatras dr. Stuartas Brownas, tyrinėdamas žaidimų daromą įtaką žmogaus raidai, daro išvadas, kad žaidimas toks pat svarbus, kaip miegas ar maistas, moko empatijos ir gali apsaugoti netgi nuo depresijos. Kaip? Žaidime mokomės spręsti problemas, o depresijos metu sumažėja motyvacija spręsti keblias situacijas, žmogus tiesiog nebenori nieko imtis.
Dėl visų minėtų priežasčių labai svarbu, kad žaidimų kultūra nenyktų, kad žaidimus suvoktume ne tik kaip veiksmus, atliekamus kompiuterio ekrane. Deja, bet kompiuteriniai žaidimai savireguliacijos įgūdžius ugdo labai menkai. Todėl negalime žaidimų palikti tik savieigai, galime ir turime vaikams parodyti, padėti išmokti žaisti ir žaisti kartu. Galime žaidimų siužetų idėjas „pasiskolinti“ iš knygų ir improvizuoti, galų gale parodyti žaidimus, kuriuos mes patys žaidėme vaikystėje. Sakoma, kad nustojama žaisti ne dėl to, kad senstame, o senstame, nes nustojame žaisti. Tad gal eikime pažaisti?