– Įkūrėte katalikišką darželį. Kas paskatino tokiam žingsniui?
– Prieš beveik penkiolika metų šeimų bendruomenės pradėjo žygius, kad būtų įkurtas pirmas katalikiškas darželis Lietuvoje. Tuo metu jau buvo kelios įstaigos su krikščioniško ugdymo elementais, bet nevalstybinės, visus darželiui keliamus reikalavimus atitinkančios ugdymo organizacijos dar nebuvo. Taigi mano bendruomenės sesės gavo užduotį pasiruošti naujo darželio atidarymui. Penkerius metus studijavome vaikystės pedagogiką, atlikome praktiką montessori metodą taikančiose mokyklose, lankėme panašius darželius Airijoje, Italijoje ir Vokietijoje.
– Kada įkūrėte darželį ir kaip jis pasikeitė per tą laiką?
– Darželį registravome 2010 metų gruodžio 20 dieną, labai gerai atsimenu tą dieną prieš pat Šv. Kalėdas. Nuo įkūrimo iki šiandien nebuvo vienodų dienų, visos skirtingos. Matyt, pedagogo darbas yra pati nemotoniškiausia ir rutinai nepasiduodanti veikla. Vaikai mus išmokė kantrumo, paprastumo, išradingumo ir džiaugsmo. Sukūrėme visuminio ugdymo programą, kuri įkvepia pokyčiams ir kitų ikimokyklinių įstaigų pedagogus. Smagu, kai galime dalintis ir bendradarbiauti.
Darželis, kaip organizacija, augo. Pamažu brendo jaunieji pedagogai, užauginome patyrusių mokytojų būrį, todėl netrukus atvėrėme pedagogų mokyklą. Šiuo metu veikia ir montessori metodo taikymo kursas pažengusiems pedagogams. Šįmet darželyje veikia ir leidykla, nes daug Lietuvos pedagogų susidomėjo mūsų ugdymo modeliu. Teko parašyti ir su džiaugsmu išleisti „Knygą Mažutėliams“, kad visi norintys galėtų išbandyti prasmingą, nuoseklią ir įtraukiančią kasdienę veiklą su vaikais.
– Kuo šis darželis skiriasi nuo įprastų darželių?
– Manau, kad kiekvienas darželis yra unikalus. Darželius kuria Lietuvos ateičiai neabejingi žmonės, kurie pasitelkia visus savo talentus ir širdį į mažutėlių ugdymą. Jaučiu didelę pagarbą ir dėkingumą visiems, kurie dirba su vaikais.
Kalbant apie mūsų darželį, tikriausiai galima būtų įvardinti kelis aspektus: darželis yra visuminio ugdymo erdvė, kurioje vaikas patiria, tyrinėja, mokosi, stiprėja, draugauja ir auga kartu su kitais. Darželis yra įtraukus (pritaikyto kiekvienam dalyviui): kartu moksi įprastų ir negalios paliestų šeimų vaikai. Darželis yra katalikiškas, tai reiškia visuotinis, priimantis kiekvieną ir atviras visiems. Vaikų neatsirenkame, todėl darželį lanko ir giliai tikinčių (įvairių denominacijų) krikščionių, ir ieškančių tikėjimo, ir abejojančių, ir tiesiog kokybiško ugdymo svarbą atradusių šeimų vaikai.
– Su kokiais stereotipais dažniausiai susiduriate iš tėvų, visuomenės? Kokie klausimai kyla, dvejojantiems ar vesti vaiką į šį darželį, ar rinktis kitą?
– Man neteko susidurti su negatyviomis nuostatomis. Gal taip yra todėl, kad darželio ambasadoriai (vaikų tėvai) gražiai atsiliepia ir rekomenduoja darželį draugams. Paprastai visų norinčių vaikučių į darželį nesutalpiname, todėl rekomenduojame kitus darželius, kuriuos per šiuos metus mokėme ir perdavėme mūsų ugdymo patirtį.
Dažniausiai manęs klausia, ar visos mokytojos yra vienuolės. Atsakau, kad paprastai kiekvienoje grupėje dirba: viena sesė (vienuolė), kuri yra kvalifikuota auklėtoja, viena patyrusi mokytoja arba mokytojas ir vienas jaunas pedagogas ar pedagogė, kuri(s) dar studijuoja arba ką tik baigė vaikų ugdymo studijas. Taigi vienoje grupėje dirba bent trys pedagogai.
– Matyt, vienas iš stereotipų, kalbant apie katalikišką darželį, kad ten vaikai yra ramūs it angelėliai. Kaip yra iš tiesų? Su kokiomis vaikų elgesio problemomis susiduriate dažniausiai?
– Na, jei visi vaikai darželyje ramiai sėdėtų it angelėliai, susirūpinčiau, kad vaikams liūdna ar nesmagu. Mes priimame visus vaikus. Kiekvienas vaikas skirtingas, turi savo nuostabių savybių ir talentų, turi ir savų iššūkių. Dažniausiai atėjęs į darželį vaikas tik pradeda mokytis draugauti su kitais. Mokymosi procese iškyla nesusipratimų ir konfliktų, tai įprasta, todėl labai nesistebiu. Stengiamės nesusikoncentruoti į nesėkmes. Daugiau pastebėti gerus dalykus. Neskubame ir nespaudžiame, bet švelniai brėžiame ribas. Jei nutinka, kad vaikas nemoka išreikšti emocijų žodžiais ir užkabina draugą, tada iškart reaguojame. Visais kitais atvejais kantriai kasdien žengiame po žingsnelį, į sprendimų paieškas įtraukiame ir vaiko tėvus.
– Daugelis apskritai šiandien pabrėžia, kokie kitokie dabartiniai vaikai yra, palyginti su tai, kokie buvo prieš 30 metų. Kaip jūs matote šiuolaikinius vaikus?
– Manau, kad skirtingos kartos gyvena skirtingu laiku. Todėl skiriasi ir vaikų ugdymas. Šios kartos vaikai turės sudėtingų uždavinių ateityje, nes jiems teks išgyventi pasaulyje, kurio mūsų ir vyresnės kartos netausojo. Jaunajai kartai reikės išspręsti milžiniškus iššūkius, susijusius su klimato kaita. Mūsų dabartiniai septynmečiai turės išmokti išgyventi beveik neišgyvenamomis sąlygomis. Todėl reiktų gerai pasvarstyti, ką ir kam mes mokome vaikus.
Jei susitelksime tik į dabarties akimirką, gal nebūsime labai patenkinti tam tikrais mažutėlių bruožais ar paauglių iniciatyvomis, bet gal galima ramiai prisiminti, kad ateitis priklauso jiems. Manau, turime palaikyti jų lyderystę ir apsaugoti nuo tų, kurie gali tokia lyderyste piktnaudžiauti.
Pažvelgus į dabartinio vaiko širdį, pamatysime tą patį gerumą, troškimą būti mylimam ir mylėti, kaip tų, kurie buvo vaikais prieš 30 metų. Visų kartų vaikų širdys yra meilės ir gerumo daigynai.
– Šiandien yra daugybė auklėjimo krypčių: nuo prieraišiosios tėvystės iki auklėjimo be ribų. Kaip jūs manote, kokie principai auklėjime svarbiausi? Leisti vaikams viską, drausti?
– Kartais man atrodo, kad mes greiti mokyti tėvus, kaip jiems auklėti savo vaikus. Auklėjimo principai tampa preke, „receptų“ knygomis. Galbūt nutinka, kad šeima susiduria su įgūdžių ugdymo poreikiais, tada programa gali būti naudinga, tačiau tai tik programa.
Kuo ilgiau dirbu su vaikais, jų šeimomis bei mokytojais, tuo drąsiau galiu teigti, kad kiekvienas vaikas turi savo auklėjimo kryptį, kurią aš, suaugusi, turiu atrasti labai ilgai vaiką stebėdama, pažindama, suprasdama ir prisitaikydama. Jei vaikas bando ribas, turiu dusyk savęs paklausti, ar jis tikrai bando ribas, o gal man trūksta kantrybės? Jei vis dėlto vaikas bando ribas, tada jam iš tiesų svarbu jas rasti. Ne kietas sienas ir aukštas tvoras, bet lanksčias pertvarėles, kurios suteikia aiškumo ir ramaus saugumo pojūtį. Mano kantrybės pabaiga nėra toji riba, kurią reikia brėžti, bet erdvė, kurioje mano kantrybė turi dar paaugti.
Montessori metodas yra atidus vaiko jautriesiems ugdymo laikotarpiams. Šis metodas senas ir išbandytas, jame gausu individualaus darbo su vaiku ir bendruomeninio gyvenimo dinamikos pažinimo. Aš atrandu šiame metode elementų, kurie kartu su atidžiu gerumu veikia pakankamai gerai, tai tikriausiai jį galiu ir rekomenduoti.
– O kaip dėl bausmių. Kokia čia jūsų nuomonė?
– Bausmė galutinai sugadina ir taip gal griūvantį auklėjimo procesą. Geriau nedaryti jokio veiksmo nei taikyti bausmę. Bausmė supainioja vaiko supratimą, jausmus ir sielą.
– Kartą dukros darželyje girdėjau, kaip vaikai susiginčijo: vienas sakė, kad Dievo nėra, kitas, kad yra. Kokie klausimai vaikams kyla dažniausiai jūsų vadovaujamame darželyje?
– Dažniausiai vaikai klausia filosofiškai: kodėl? Vaikai smalsauja, domisi ir bando. Jei dalykas jiems įdomus, daug klausinėja, nori pasikalbėti. Vaikai Dievo rūpestį ir globą jaučia per tėvų meilę ir gerumą. Vaikų širdys yra atviros, jie turi vidinį jautrų „radarą“ meilei. Jei vaikui papasakoji apie savo tikėjimą, jis mielai klausosi ir svarsto.
– Jei tėvai nėra praktikuojantys katalikai, kaip jie turėtų vaikui paaiškinti apie religiją?
– Jei vaikas klausia, pasikalbėti galima apie tai, kas mamai ar tėčiui yra brangu tikėjime. Manau, kad nebūtina daug aiškinti, bet nuoširdžiai pasidalinti tuo, kuo tiki, brangini ir nori, kad tavo vaikas žinotų.
– Daugelis gal painioja religiją ir religingumą... Kaip vaikams paaiškinti, kas yra kas?
– Grįžtu prie minties, kad vaikai mažai išmoksta, kai jiems kas nors be paliovos aiškina. Tiesą pasakius, ir suaugusieji mažai išmoksta nuo aiškinimų. Vaikai patiria, atranda, sužino, tyrinėja. Kalbėti apie religiją ir religingumą galbūt nėra prasmės. Svarbu autentiškas pasidalinimas tuo, kuo tiki. Jei yra draugystė su Dievu, vaikas į tą ryšį įsitraukia dar tada, kai mama ir tėtis prašo Dievo palaiminimo savo dar gimsiančiam vaikeliui. Dievas myli žmogų dar jam net negimus. Meilė pirmiausia yra patirtis, o patirtis pasako daugiau už tūkstantį paaiškinimų.
– Dažnai net ir įvairios religinės šventės dabar būna daugiau dėl įpročio. Tarkime, krikštynos. Kaip vaikams paaiškinti, kas tai yra?
– Krikštas yra šventiškas momentas, kai krikščionių bendruomenė pasipildo nauju nariu, o mažylis ypatingu būdu tampa Dievo vaiku. Manau, kad toks paaiškinimas yra tikslus ir vaikui suprantamas.
Nuoširdžiai manau, kad vaikų dėl įpročio krikštyti nereikia. Krikštas yra svarbus šeimos sprendimas, todėl svarbu jį priimti sąmoningai apsvarsčius situaciją. Kita vertus, jei vaiko tėvai nėra įsigilinę į krikšto reikšmę, bet intuityviai jaučia, kad nori savo vaikui dovanoti krikšto dovaną, tai galima padaryti, nes Dievas nesismulkina ir krikšto metu visiems vaikams suteikia tokią pačią malonę, meilę ir globą.
– Ar nesunku rasti žmonių, kurie dirbtų jūsų darželyje? Juk pedagogų ir taip nėra daug...
– Pedagogų Lietuvoje yra pakankamai. Dar daugiau: Lietuvoje yra fantastiškai išradingų ir nuostabą keliančių mokytojų. Yra ir talentingų jaunų žmonių, kurie šiuo metu atranda mokytojo pašaukimą ir studijuoja vaikystę.
Darželio „Mažutėliams“ mokytojų komanda visada pilna, taip pat nuolatos turime besimokančių „internų“ ir mūsų pedagogų mokyklos studentų. Mokytoją reikia užsiauginti.
