Jūsų dėmesiui tinklalapis fatherly.com surašė keletą dažniausiai tėvų daromų klaidų, mėginant patraukti vaiką kokia nors užduotimi, ir patarimai, kaip padėti vaikui susikaupti.
1 klaida: fakto, kad nesugebėjimas susikaupti yra susijęs su vaiko raida arba situacija, o ne tyčinis elgesys, ignoravimas
Tinkamesnė strategija – stebėti ir analizuoti.
Poreikis nuolatos versti vaiką susitelkti kokiam nors darbui, pradėti ruošti namų darbus arba pabaigti paskutinę užduotį yra tikras tėvų kantrybės išbandymas.
„Tėvai kartais ima vaiką gėdyti, reiškia savo nusivylimą, pyktį ar susierzinimą, tačiau nepasistengia įsijausti į jo padėtį“, – nurodo mokykloje dirbanti psichologė Rebecca Bransetter.
Prieš reaguojant į vaiko nesugebėjimą susikaupti, derėtų priminti sau, kad vaikas neturi jokio noro apsunkinti jums gyvenimo, kad jis pats kenčia dėl iškilusių sunkumų.
Galite išmėginti stebėjimo ir aiškinimosi techniką. Pirmiausiai, pasistenkite pastebėti vaiko pastangas. Tada imkite klausinėti, pvz.: „Pastebėjau, kad sunku pradėti ruošti matematikos namų darbus. Kas nutiko, kad taip yra?“
2 klaida: pernelyg skuboti bandymai spręsti problemas
Tinkamesnė strategija – pamėginti išmokyti vaiką, kaip spręsti problemas savarankiškai.
Matant susikaupti nesugebantį vaiką, sunku atsispirti pagundai patiems įsikišti su savo efektyviomis strategijomis. Vis dėlto, pasak R. Bransetter, pernelyg skubota pagalba gali atimti iš vaiko galimybę mokytis pačiam spręsti iškylančias problemas.
Užuot demonstravus iniciatyvą, tikslingiau pasiteirauti vaiko, ką jis paprastai daro, kad draugų siunčiamos žinutės neblaškytų ir neatitrauktų nuo nebaigto darbo. Arba kaip, jo galva, pavyktų išlaikyti dėmesį net ir matant šalimais žaidžiantį jaunesnįjį brolį?
3 klaida: nurodymas vaikui, ką daryti
Tinkamesnė strategija – klausinėti ir stengtis įsijausti.
Kad ir kaip norėtųsi prabilti griežtesniu tonu, R. Bransetter pataria to nedaryti, nes nervingai išsakomi reikalavimai veda prie nervingos reakcijos. Jei jūsų tikslas – padėti vaikui susikaupti, itin griežtais veiksmais pasieksite tik priešingą rezultatą.
Todėl pasistenkite nusiraminti (keletą kartų giliai įkvėpkite ir iškvėpkite) ir kreipkitės į vaiką su klausimais. Pavyzdžiui: „Pastebėjau, kad sėdi prie „YouTube“. Ar tai mokytoja skyrė tokią užduotį?“ arba „Per „Zoom“ nematau tavo mokytojos. Kaip manai, ką reikia padaryti, kad atsirastų jos vaizdas?“
4 klaida: perdėtas vertimas susitelkti į darbą
Tinkamesnė strategija – įvesti pertraukėlių režimą.
Gal manote, kad vasarą ištisas dienas pražaisdavęs vaikas natūraliai pereis prie darbo režimo? Jūs, žinoma, norėtumėte, kad taip atsitiktų, tačiau vaikams, kaip ir visiems žmonėms, būtinos pertraukėlės.
5 klaida: perteklinė pagalba
Tinkamesnė strategija – pateikti tik instrukcijas, o tada leisti veikti savarankiškai.
Vaikų psichoterapeutė Marissa LaBuz teigia, kad tėvai, o kartais ir mokytojai, pernelyg uoliai stengiasi padėti susikaupti nesugebantiems vaikams.
Užuot nuolatos sėdėję šalia vaiko, turėtumėte pateikti jam instrukcijas ir išeiti iš kambario, tikina ji.
„Padėti reikia tik tiek, kad vaikas suprastų, ko iš jo tikimasi, ir, suteikus būtinąsias priemones, palikti jį dirbti savarankiškai, – aiškina M. LaBuz. – Įsitikinti, kad vaikai sugeba dirbti susitelkę ir dėmesingai klausytis, paprastai padeda tokie klausimai kaip „Kokia buvo paskutinė mokytojos ištarta frazė?“ arba „Kurį puslapį dabar liepta atsiversti?“
6 klaida: vertimas susidomėti medžiaga, kuri vaikui visiškai neįdomi
Tinkamesnė strategija – išsiaiškinti, ar konkreti užduotis nėra per lengva arba per sunki.
Jeigu jau viską išmėginote, bet vaikas vis tiek nesiima konkrečios užduoties, derėtų pasiaiškinti, ar ta užduotis nėra jam per lengva arba per sunki. Specialistai teigia, kad vaikai kaipmat praranda susidomėjimą, jei medžiaga (arba darbas) neatitinka jų sugebėjimų.
