„Pažinimo medžio“ mokyklos popamokinių veiklų kuratorė Gintarė Ivanovaitė girdi ir kitokių nuomonių apie pradinukų popamokines veiklas – neva tai yra vaikų dykas buvimas nieko neveikiant, o popamokinės grupės mokytojos atlieka prižiūrėtojų vaidmenį iki tėvų darbo pabaigos. Tėvai tokiu atveju gauna garantiją, kad pradinėse klasėse besimokantis vaikas namo grįš atlikęs namų darbus, ir tai dažniausiai laikoma didžiausia popamokinės grupės verte, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Tačiau pradinukams popamokinė grupė ir būreliai yra kur kas daugiau.

G. Ivanovaitė pasakoja, kad kiekviena popamokinė grupė turi tam tikrą, tegul ir paprastą struktūrą. Visų pirma, pasibaigus pamokoms vaikams būtina pajudėti, todėl valandą jie turėtų praleisti lauke žaisdami, judėdami, dūkdami. Moteris sako, kad net suaugusiam žmogui sunku ramiai išsėdėti kelias valandas. Ne tik sėdėti, bet ir atidžiai klausytis, atlikti užduotis, įsiminti medžiagą. O vaikai pavargsta dvigubai. „Todėl valanda laipiojant, bėgiojant, žaidžiant arba, galiausiai, ramiai skaitant ar kalbantis su bendraamžiais yra fiziškai ir emociškai svarbi veikla“, – sako ji.

Tai supratę daugelis tėvų pakeičia nuostatą, kad popamokinėje grupėje vaikai „eina galvom“ ir yra nebent fiziškai prižiūrimi suaugusiųjų. Iš tiesų jie iškrauna per dieną susikaupusias emocijas ir pasisemia jėgų tolimesnėms veikloms.

Gintarė Ivanovaitė
Foto: Organizatorių nuotr.

Po lauko ateina būrelių metas – dar vienas mitais apipintas dienos etapas. Vėlgi, pasakoja pašnekovė, daug kas įsivaizduoja, kad būreliai – tai laisvalaikio praleidimo būdas, o tėvai juk kelias žmonių kartas mokė, kad vaikas laisvo laiko negali turėti, nes „nueis šunkeliais“.

„Tai netiesa, – tvirtina G. Ivanovaitė. – Vaikams būreliai reikalingi ir savirealizacijai, ir pozityviai socializacijai“.

Labai svarbu, kad būrelius rinktųsi patys vaikai pagal tai, ką mėgsta arba ką nori išbandyti.

Sudarant būrelių tvarkaraštį, reikėtų sukurti kuo didesnį pasirinkimą, kad daugelyje veiklų ir mergaitės, ir berniukai rastų užsiėmimų bei išliktų balansas tarp meninių, loginių ir judrumo veiklų.

„Tikslas – ne tik bendros berniukų ir mergaičių veiklos, bet ir skirtingų amžiaus grupių vaikų bendravimas. Tokios konstrukcijos praplečia vaikų galimybes bendrauti, praturtina jų sociumą, suteikia įvairesnių patirčių nei bendraujant tik su bendraamžiais ar klasiokais. Tokia draugystė būna visai kitokia, negu su klasiokais. Su mažiau pažįstamais žmonėmis vaikai lavina socialinius įgūdžius, turi išmokti susitarti su kur kas didesnėmis ir įvairesnėmis grupėmis ir taip rengiasi aktyviam suaugusiojo gyvenimui. Galiausiai, smagu dalintis su kažkuo bendrais pomėgiais – tai sukuria priklausymo ir bendrumo jausmą“, – vardina G. Ivanovaitė.

Foto: Vida Press

Kaip vieną būrelių naudų G. Ivanovaitė įvardina galimybę atsikratyti išankstinių nuostatų. Iš vaikų dažnai pasigirsta „to nemėgstu“, „tas nepatinka“, „šitas neskanus“, nors pakalbinus pasirodo, jog vaikai net nėra ragavę ar bandę „nemėgstamų“ dalykų. Tiesiog juos pasiveja tėvų, artimos aplinkos nuomonės ar televizijos, interneto turinys. „Tikrai ne visi mėgsta tai, kas nežinoma, tačiau naujų patirčių vengimas, man atrodo, skurdina gyvenimą ir intelektą“, – įsitikinusi moteris.

Todėl kartą per mėnesį ji organizuoja aklas degustacijas su produktais, kurie vaikų įvardinti kaip nemėgstami. Kadangi degustacija akla, tai akys būna užrištos, nosis – užkimšta, o vaikai turi atspėti, ką valgo, ir pasakyti, ar jiems skanu. Smagiausia, pasakoja pedagogė, kad dažniausiai aklų degustacijų metu visiškai sugriūna išankstinės vaikų nuostatos. Dar didesnė nauda, kad vaikai atsikrato baimės ragauti nežinomus dalykus. „Tėvai kartais klausia, ką padarėt, kad vaikas ėmė paprikas valgyti - juk niekada nevalgė?!“ – šypsosi G. Ivanovaitė.

Taip pamažu tėvų požiūris į popietinę grupę keičiasi, kadangi jie netrunka pajusti teigiamą poveikį: vaikai namo grįžta atsipalaidavę, linksmi, parsineša pozityvių emocijų, be to, dažniausiai būna atlikę namų užduotis ir gali likusį laiką skirti žaidimams, bendravimui ar skaitymui. Vaikai kartais prisipažįsta, jog popamokinė dienos dalis jiems svarbesnė net už pagrindinę, kadangi po pamokų jie gali patys rinktis, ką veikti ir kokia tvarka, ir tai juos atpalaiduoja.

Specialistė mano, kad pagrindinės vaiko popamokinės veiklos ir būrelių lankymo naudos yra savirealizacija, socializacija, laisvės pojūtis, galimybė pačiam rinktis bei atsipalaidavimas po formaliojo ugdymo veiklų.

Kadangi vis dar įprasta, kad būrelius vaikams parenka tėvai (tam, kad vaikas „ką nors veiktų“), G. Ivanovaitė pataria organizuoti būrelių „pasibandymą“, kuriame vaikai patys renkasi būrelius. „Vaikui leidus rinktis, jis jaučiasi svarbesnis, labiau įsitraukia ir įsipareigoja jį lankyti. Tuomet būrelis automatiškai tampa ne laiko prastūmimo vieta, o naudinga ir jam asmeniškai prasminga veikla“, – teigia G. Ivanovaitė. Populiariausi tarp pradinukų visuomet būna maisto gamybos, karatė būreliai, programavimas, rankdarbiai.

Svarbiausia, kad vaikas galėtų pats išbandyti ir pasirinkti tai, kas jam miela. „Nereikia bijoti galimo nenuoseklumo. Vaikas intuityviai apsistos ties veikla, kuri jam teikia atsipalaidavimo, savirealizacijos, prasmės jausmus. Juk pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi ir nuostatos renkantis profesiją – žmonės jiems mielos veiklos ieško visą gyvenimą, todėl patiria mokymosi visą gyvenimą malonumą“, – teigia moteris.