Didžiausią įtaką tam, kokia bus ši pažintis, daro tėvų būsena ir nusiteikimas, sako mama, psichologė STEP tėvų grupių vadovė Agnė Lingertaitienė, jau dešimtmetį dirbanti vaikų darželiuose. Ją Pagarbios Tėvystės tinklalaidėje kalbino Dovilė Šafranauskė. Visą pokalbį galite klausyti čia:

– Agne, ar galime vis dėlto pasakyti, kad adaptacija arba jos nuotaika skiriasi, priklausomai nuo vaiko amžiaus? Arba kas adaptuojasi lengviau, mažesni vaikai? Ar iš viso yra idealus amžius pradėti darželį?

– Labai norėtųsi, kad būtų tas idealus amžius, ar ne? Kažkiek metų, kažkiek mėnesių – tada mes visi taikytume į tą laikotarpį ir bėdų nematytume. Deja, tai daugiau priklauso nuo individualių vaiko dalykų. Vienas labai mažiukas, metų, atėjęs pakankamai lengvai adaptuojasi, kitas atėjęs trijų metų gerai jaučiasi. Vėlgi tai yra amžiai, kurie turi savus niuansus, raidos etapus. Mažiukas, paliktas darželyje, galbūt mažiau mums rodys kažkokio matomo nerimo, verkimo bus mažiau, bet greičiausiai bus užslėpto nerimo. Vaikas turės ieškoti prisirišimo objekto, todėl labai puiku, jei pasitaikys tokios auklėtojos, ir jis ras tą prisirišimo objektą. Jam tokiame amžiuje dar nereikia vaikų. Jo didžiausias poreikis yra saugumas ir būti su tuo prisirišimo objektu.

Jeigu kalbame apie dviejų su puse, trimetukus, tai jiems yra paprasčiau, nes jie gali kažką išsakyti tiek, kiek jau jų kalba yra pažengusi. Be to, jau juos pradeda dominti vaikai, dominti aplinka, žaislai. Apie 2,5 metų ateina noras žaisti kartu, pasidalinti, duoti kažką. Tokio amžiaus vaikai gali jau daugiau išsireikalauti iš tėvų ir jei gali išsakyti „ne, nenoriu, neisiu“, tėvams atrodo „aha, gal šitas amžius mums sunkus“. Bet, pagal teorijas, du su puse, trys metukai yra tas idealus amžius. Bet vėlgi, tai yra labai individualu. Daug priklauso nuo to, kiek vaikas buvo paliekamas su seneliais, su auklėmis, su pusbroliais ir kaip jis pats jaučiasi.

– Galima būtų sakyti, kad vis dėlto, jeigu mes atvedam mažą vaiką į darželį, labai svarbus tėvų vaidmuo – papasakoti auklėtojai kuo daugiau apie vaiką. Kaip jis komunikuoja, ką mėgsta ir ko ne, kad auklėtojai būtų lengviau mažylį suprasti.

– Būtinai! Ir jeigu atvedame dviejų, dviejų su puse (ir tikrai ne visi vaikai turi išlavintą gerą kalbą tokiu metu), vėlgi pasakyti, kaip jis vadina pagrindinius savo poreikius, kaip jis prašo gerti, prašosi ant puoduko – kad auklėtoja kaip įmanoma geriau vaiką suprastų ir jis jaustųsi saugesnis.

Tačiau labai noriu pabrėžti vieną dalyką – vaikui yra labai svarbi laiminga mama. Jeigu ji bus kartu su vaiku namie 2-3 metus, bet bus nebepatenkinta savo pozicija, savo veikla namuose, o vaikas bus tiesiog priedas prie buities, ji bus pervargusi. Mažyliui nuo to buvimo namuose su mama tikrai nebus nieko gero. Tokiu atveju geriau leisti į darželį mažesnį vaiką, bet praleisti daugiau su juo laiko, grįžus namo, apsikabinti, pasėdėti, tiesiog pažaisti. Toks buvimas nevargins. Svarbiausia, kad mama būtų patenkinta savo sprendimu, tvirta, tuomet ir vaikas adaptuosis lengviau. Nebent būtų kažkokių kitų niuansų.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos patiria nesklandumų.
Foto: Shutterstock

– Ankstesniame epizode kalbėjome apie terapinius žaidimus, kur psichologė Viktorija rekomendavo bent mėnesį prieš pradedant eiti į darželį namuose pradėti žaisti darželį. Ir būtinai pabrėžti vaikui, kad tėvai visuomet ateina pasiimti, nes tai yra didžiausia vaikų baimė. Ką apie tai galvojate, apie tokius žaidimus mėnesį prieš darželį namuose?

– Drąsiai žaidžiame. Žaidimas yra pagrindinis vaiko poreikis, jis per žaidimą supranta pasaulį. Galima mokyti ir žaisliukų pagalba: kas vyksta, kokia yra dienotvarkė, nes vaikams laikas nieko nesako. Mes esame absoliučiai pririšti prie laikrodžio, visus susitikimus deriname laikrodžio pagalba. Mes žinome, kada ką pasiimti, kada nuvažiuoti, kada parvažiuoti – vaikas šitų galimybių neturi. Dėl to jam yra labai svarbu išžaisti tą dieną, suprasti, kas po ko vyksta. Kada mes važiuojame į darželį, ką mes veikiame, ką meškutis turi daryti, kada jis eina pavalgyti, kada jis eina į lovytę, kai jis atsikelia vėlgi pavalgo, truputį pažaidžia ir tėveliai ateina. Kuo daugiau mes tai žaidžiame, tuo aiškesnė vaikui dienotvarkė. Tą dienotvarkę mes turėtume ne tik prieš darželį, bet ir kiekvieną rytą pasikartoti. Aš savo vaikams net dainelę buvau sugalvojusi.

– Gal galite pasidalinti dainele?

– Jie yra berniukai, todėl aš sugalvojau apie traktorių, nes jiems tuo metu labai patiko, kaip tas traktoriukas kiekvieną rytą keldavosi, rengdavosi, važiuodavo į darželį, ką ten veikdavo. Tarkime, jei tą dieną laukia muzikos pamoka arba dailės, arba sporto, traktoriukas važiuoja iš sporto pamokėlės į kažkokią kitą pamokėlę, po to pavalgo, po to pamiega. O kai atsikelia, pažaidžia, pavalgo, ir tada atvažiuoja jo mama traktorius. Tada jie važiuoja namo. Taip kiekvieną rytą, nes jie labai susidomėję apie tą traktorių klausydavosi.

– Keliaukime į patį darželį. Darželiuose siūlomos skirtingos adaptacijos eigos. Vienuose darželiuose yra rekomenduojama ilgiau pabūti, kituose mažiau. O kas gi praktikoje labiausiai pasiteisina? Kiek dienų reikia būti, kaip būti, ką daryti ir ko nedaryti?

– Kaip ir sakote, yra labai skirtingai, viskas priklauso nuo administracijos požiūrio. Labai gerai, kai yra toks optimalus variantas. Orientuokimės į vieną savaitę, jeigu pradedame apie rugsėjo 1-ą, pirmą dieną ateiname tik pabūti šventėje, jeigu tokia vyksta. Pasivaikštome po lauką, jį apžiūrime ir keliaujame švęsti. Tai yra naujas etapas tiek mums, tiek vaikui. Turime jį džiugiai pristatyti, parodyti, kaip vaikui pasisekė, kad jis jau galės lankyti darželį!

Kitą dieną ateiname ir pabūname kartu. Labai gerai tai daryti, įtraukiant kitus vaikus, juos pakviečiant su saviškiu pažaisti. Jei matome, kad kažkuris vaikas be tėvelių, jį pakalbinti, kad kuo labiau vaikas pradėtų adaptuotis.

Jeigu vaikutis neina nuo mūsų, patys einame, rodome, kokie žaisliukai. Paprastai iki 3 metų jiems vaikai mažiausiai rūpi, todėl rodome, kokie yra žaisliukai, ką galima kepti, virti, kuo važiuoti. Trečią dieną jau galima trumpam palikti, pavyzdžiui, pusvalandžiui.

Foto: Adobe Stock

– Bet paliekame, tai atvedame ir paliekame ar pabūname ir tada išeiname?

– Galima ir taip, ir taip. Bet kartais vaikui tik atėjus dar yra nesaugu, todėl truputį pabūname. Bet svarbu neklausti vaiko: „Ar aš jau galiu išeiti?“. Jis tikrai dar nėra tiek subrendęs, kad priimtų tokį atsakingą sprendimą ir pasakytų mamai: „Taip, tu gali išeiti“. Nors tokių klausimų pasitaiko, tai yra per didelė atsakomybė vaikui.

Jei mes suplanuojame, kad truputį pabūsime, taip ir susitariame: „Aš pabūsiu su tavim truputį, bet tada turiu išeiti“. Tačiau jei pasakome, kad išeiname iki parduotuvės, tai ir išeikime pusvalandžiui, valandai, bet neilgiau. Kartais labai širdį skauda, kai išeina iki parduotuvės, o grįžta po pietų miego. Svarbu, kad vaikas kuo labiau pasitikėtų mumis.

Ketvirtą dieną vaiką jau galima palikti porai valandų, penktą dieną palikti iki pietų miego. Geriausia pietų miegui nepalikti savaitę, ar net dvi. Priklausomai nuo to, kokias turite galimybes.

Būna, kad kartais procesas užsitęsia, ir mamos (ar tėčiai) neina iš grupės ir savaitę, ir antrą. Jei vaikas pripras, kad šalia yra mama, jis tikrai saugiai jausis. Bet jo adaptacija dar nevyksta ir ji įvyks po to, kai liks vienas.

O būna, kad vaikas pirmą dieną parodo „atia, atia“ mamytei ar tėveliui. Tėvai džiaugiasi, kad neturi jokių problemų! Bet greičiausiai po kokių dviejų savaičių vaikui atsibos, šitas žaidimų kambarys nebepatiks ir nebenorės eiti. Tuomet prasidės tikroji adaptacija. Ji paprastai būna sunkesnė tėvams, nes būna netikėta ir jie pradeda ieškoti priežasčių darželyje: mano vaikas dvi savaites jautėsi gerai, kas atsitiko, kad jis nustojo jausti gerai, kokios priežastys? Bet adaptacija nebūtinai prasideda nuo pirmos dienos.

– O kokios dažniausios tėvų klaidos? Kam nusiteikti iš anksto ir ko nedaryti?

– Vieną aš jau paminėjau, tai yra klausti mažylio nuomonės, ar aš jau galiu išeiti. Kartais būna, kaip jau ir paminėjau, tėvai nėra visiškai apsisprendę, ar leisti vaiką į darželį, nes yra kitų alternatyvų – mama dar būna namie su mažesniu vaiku ar pati dar nedirba, turi puikią auklę. Tai labai trukdo. Nes tada būna, kad vieną dieną leidžia į darželį, kita dieną – ne. Prasideda ašaros, isterijos, nes vaikas žino, kad kažkur yra tas mygtukas, kuris privers mamą persigalvoti. Kada mes žinome, kad nėra pasirinkimo, kad mes turime būti 8 val. darbe, vaikas pripras greičiau.

Kitas dalykas – ilgas atsisveikinimas rytais. Vaikams atsisveikinimas yra skausmingas, bet nereikia bijoti ašarų. Ir po savaitės, ir po mėnesio ir po pusės metų dar gali būti ašarų. Tai yra normalu. Tai nereiškia, kad darželis yra blogas. Tai rodo, kad vaikui yra graudu atsisveikinti su mama ar su tėčiu. Tai yra normalu!

Tikiu, kad išėjus mamai yra labai neramu. Bet visada galima paskambinti auklėtojai, palikti savo numerį, kad jums paskambintų ar parašytų žinutę, ar nurimo. Kartais atrodo, kad adaptacija labai užsitęsė, bet dažnu atveju tų ašarų laikas yra labai trumpas.

Dar vienas dalykas, kurį noriu paminėti, nepabėgti slapčiomis. Šitą nuolatos akcentuoju ir auklėtojoms, ir tėvams. Tokiu atveju vaikui atsiranda nesaugumas, kad mama ir tėtis gali bet kada dingti. Po to nereikia stebėtis, kad net ir einant iki tualeto, jis mus stebės ir žiūrės, kad mes tik nepabėgtumėme kur nors. Tad nebijokime ašarų čia ir dabar. Tikrai auklėtojos (tikėkime jų profesionalumu) vaiką nuramins.

Foto: Adobe Stock

– O jeigu tėvai nori kažką aptarti su auklėtojomis, gal kažkokias paslaptis išsakyti, ar atkreipti reikėtų dėmesį, kad nedarytų to girdint vaikams?

– Būtinai! Kalbėtis yra labai svarbu. Nes kartais tik taip galima išspręsti vidinius konfliktus. Tai geriau nei vesti vaiką ir nepasitikėti auklėtoja ar darželiu, nes vaikai tai pajaučia. Aš tėvams visada sakau, nekritikuokime darželio. Nes kartais atrodo, kad vaikas mūsų negirdi, bet kitą rytą ima ir pasako, kad į darželį eiti nenori.

– O vis dėlto, Agne, kartais pradėjus lankyti darželį tėvai pastebi, kad vaiko elgesys labai ženkliai pasikeičia. Tarkime, kad grįžęs namo vaikas yra irzlesnis negu įprastai, galbūt pradeda prasčiau miegoti nakties metu, kartais vėl prisireikia sauskelnių naktį. Ar tai reiškia, kad vaikui darželyje negerai?

– Ne, tai reiškia, kad vyksta adaptacija. Tėvai turi suprasti, kad vaiko socializacija vyksta darželyje ir jis visą dieną yra kolektyve. Mums, suaugusiems, išbūti tarp 15 kolegų viename kabinete yra labai sunku. Vaikai tą patiria kiekvieną dieną. Jiems reikia sąveikauti, jiems reikia dalintis, jiems riekia paprašyti, atiduoti, paklausti, kartais nenori atiduoti, įvyksta konfliktas – dienos emocinis krūvis.

Vaikas iki 4 metų turi menką savireguliaciją. Jis ją sukaupia tiek, kiek gali sukaupti. Ir tada, kada ateina saugumo uostas – tėtis, mama – kai grįžtama namo, jis viską paleidžia. Mes tą patį darome, bet tik rafinuočiau. Bet ir mums užklius neplauti ar ne čia padėti indai. Vaikus gali išprovokuoti menkniekis. Jie tampa labiau pavargę, irzlesni, piktesni. Jie dienos įtampą išlieja namuose. Tuomet vaikai jaučiasi saugūs. Greičiausiai tai nieko neturi bendro su darželiu, tiesiog darželyje yra nauja aplinka, kurioje jie pastoviai turi būti sąveikoje su kitais. Mažai yra vietų, kur jis gali nueiti, užsidaryti, pasislėpti, pabūti vienas. Pastoviai yra triukšme.

Būna kad vaikai pradeda mušti atėjusias mamas. Mama ateina, o vaikas ją mušą arba kanda, spiria ir sako „eik iš čia, nemyliu“. Tokiu būdu jis bando pasakyti „aš labai labai pasiilgau ir aš labai pykstu, kad tu mane palikai“. Ir blogiausia, ką mes galime padaryt, tai apsisukti ir pasakyti, kad ateisiu, kai būsi geras, paliekant vaiką su jo emocijomis. Užuot, priglaudus, apkabinus ir pasakius: „Ir aš tave labai myliu“, „ir aš tavęs labai labai pasiilgau per visą dieną, „ir aš apie tave visą dieną galvojau“.

– O būna taip, kad adaptacija neįvyksta, kad mes galime daryti išvadą, kad šitam vaikui darželis visai netinka? Gal nebūtinai, kad šitas darželis netinka, gal netinka buvimas grupėje, kad apskritai reikėtų ieškoti kitos galimybės?

– Būna labai retais atvejais, bet būna. Būna kartais, kad vaikai yra per anksti atvedami, pavyzdžiui 1,5 metukų vaikas. Jam yra sunku, jis nesupranta, ko jis čia yra atėjęs. Jo kiekviena diena yra ašaros. Sąmoningi tėvai, jei turi galimybes, sako, kad gal dar pusmetį pabūname namuose.
Kartais pamato, kad jų vaikas yra per jautrus ir jam reikia ramesnės aplinkos. Tada gal renkasi privačius darželius, kur mažiau vaikų, arba kažkokias kitas alternatyvas.

Kartais pamatome tam tikrus raidos sutrikimus, kaip autizmo spektro, kada vaikas nesupranta, ką jis čia turi daryti ir kodėl jis čia yra.

– Artėjant rugsėjui, ką svarbiausia žinoti tėvams?

– Pirmiausia, juos labai sveikinu, nes jų vaikai pradeda naują gyvenimo etapą. Kada iš ramios, saugos namų aplinkos jų vaikas žengia į socializaciją, į bendrystę. Tėvai turi suprasti, kad darželis labai daug duos. Galbūt bus visokių niuansų, galbūt jis išmoks, ko mes nenorėtume išmokyti, bet tai yra normalu, nes šiltnamio sąlygomis vaiko neužauginsime. Jis ten daug išmoks, daug sužinos, daug patirs ir galbūt išmoks spręsti konfliktus, išmoks, kaip kartais reikia nusileisti, dalintis, duoti, paprašyti. Tai yra jo labai svarbus etapas ir jis turėtų būti.