– Kada paaugliams reikėtų pradėti galvoti apie profesijos pasirinkimą?
Laura: Manau, nuo 8-os klasės, tai jau tikrai. Nes įprastai tuo metu paaugliai su tėvais renkasi gimnaziją, kur toliau mokytis. Žinant, kad ir gimnazijos turi savo profilius, tai iš tiesų svarbu jų pasirinkime. 9-10 klasės ypatingos tuo, kad reikia pasirinkti svarbiausias pamokas vyresnėms klasėms (pvz: chemija ar fizika ir pan.). Suklydus ir pasirinkus ne tuos pagrindinius profilius – vėliau bus be galo sunku pasivyti. Bus sunku išlaikyti egzaminą ar sukaupti reikiamą vertinimo balą stojant į tolimesnes mokyklas, universitetus, kolegijas ir t.t.
Neseniai turėjau atvejį su vienu paaugliu, kuris mokosi vienuoliktoje klasėje ir pamokų profilius jau yra pasirinkęs prieš porą metų. Vis dėl to su šeima kelis kartus susitikome išsiaiškinti ar iš tiesų sprendimai buvo priimti teisingai.
Karjeros testo dėka pavyko nustatyti, kad tinkamiausia profesija pagal visas jo charakteristikas –biochemikas arba farmacininkas. Deja, dėl anksčiau buvusių blogų pažymių ir neįdomiai dėstomų temų vaikinas tiesiog nepasirinko chemijos pamokos. Šiuo metu tenka didelė užduotis tėvams suremti pečius ir padėti paaugliui atstatyti prarastas žinias. Paauglys jau yra nusprendęs ir pasirinkęs, kad dvyliktoje klasėje vėl mokysis chemiją. Tikslas – gerai išlaikyti egzaminus ir siekti jam tinkamiausios profesijos.
Sandra: Pradėčiau nuo to, kad vertėtų kalbėti ne tik apie profesijas, bet ir apie amatus. Ir pats žodis „reikėtų“ labai įpareigoja. Čia akcentuočiau ne amžių, o jauno žmogaus asmeninę būseną: tada, kai paauglys pats kažko nori ir jaučia malonumą kažką tyrinėti. Jeigu paauglys 18-kos metų nori eiti remontuoti BMX dviračius – tegul pabando. Jeigu jaučiasi laisvai besisukdamas virtuvėje, gamindamas desertus ir jam 13 m. – nukreipčiau pas empatišką mentorių – šefą. Ir net jeigu paauglystėje nepavyko savęs pažinti, rasti tą savo tikrąjį profesinio pašaukimo raktą – patarčiau po mokyklos neskubėti niekur stoti. Geriau tuos metus ar du susigyventi su savo besikeičiančia asmenybe, kažkur padirbėti, pakeliauti.
– O jei jaunas žmogus visiškai nežino, kuo nori būti, nuo ko jam pradėti?
Laura: Jei 9-okas dar nežino, kuo nori būti – tai yra išties normalus dalykas. Juk jam dar tik 15-16 metų ir žinant, kad dar laukia 4 metai nerūpestingo gyvenimo – nėra ko sunerimti. Tačiau būtų puiku apie tai pradėti galvoti. Noriu paminėti 3-is žingsnius, kuriuos rekomenduoju paaugliams.
1. Sekite pomėgius, kuriais domitės. Ar tai IT reikalai, o gal mėgsta fotografuoti, o gal labai patinka kalbėti prieš klasę, neturi scenos baimės, o gal pradėjo skaityti ar domėtis sveiku gyvenimo būdu, o gal politikos gyvenimas pasidarė įdomu?
2. Pabūkite toje aplinkoje. Jei visgi svajojate apie vieną ar kitą profesiją – pasidomėkite daugiau apie ją. Susiraskite žmogų-mentorių, organizaciją ar įmonę, kuri priimtų savanorystei.
3. Stebėkite kokie dalykai geriausiai sekasi mokykloje: gal jūs nuolat esate kviečiami į skaitovų konkursus, o gal esate klasės seniūnas, o gal daug metų iš eilės skaičiai ir skaičiavimas buvo įdomiausias užsiėmimas? O gal priešingai – pradėję mokytis informatiką supratote, kad tai jūsų mėgstamiausia pamoka?
Atkreipkite dėmesį, jeigu jums nuolat sakoma, kad jums gerai sekasi kalbos, o matematika niekada nesisekė, tai jau šį tą pasako apie jus.
Noriu papasakoti vieną atvejį iš savo konsultacijų. Paauglė mergina be galo svajojo apie mediko profesiją. Suradome Greitosios medicinos pagalbos punktą, kuris sutiko merginą pasiimti kartu į iškvietimus. Mama išsidavė, maniusi, kad jau po pirmosios dienos jos paauglė bus šokiruota ir nebesieks šios profesijos. Tačiau buvo priešingai – paauglės akys buvo užsidegusios ir prašėsi ilgiau atlikti savanorystę. Per savanorystės praktiką, be jokių rožinių akinių, mergina įsitikino, kad mediko darbas jai tinka ir patinka.
Sandra: Siūlyčiau pirmiausiai pradėti nuo savarankiškumą ugdančių veiklų, savanorysčių, stovyklų, sąmoningų jaunimo susibūrimo organizacijų. Būnant namuose to niekaip neįmanoma suprasti. Idealiausias variantas – susirasti jus, kaip paauglio asmenybę, suprantantį mentorių. Kuris nepamokslautų, neteistų, išklausytų, turėtų pasaulietišką, jums artimą požiūrį, taip pat ir užsiimtų kažkuo jums įdomaus (darbas, hobiai, veiklos). Kai šalia yra toks žmogus – jis į jus žiūri kaip į lygiavertį, kolegą. Tik turintį mažiau patirties. Bet kai yra kažkas bendro – toks mentorius iš mažų jūsų detalių ar savybių gali identifikuoti didelius talentus. Jeigu aplinkui matote tokį žmogų –ieškokite būdų, kaip galėtumėte pas jį savanoriauti. Galbūt jam reikia kokios neapmokamos pagalbos ir pan. Svarbu, kad būtų tiesioginis kontaktas ir jis jums skirtų individualų dėmesį. Tačiau reikia nepamiršti ir kito dalyko: tas žmogus jums skirs savo laiką, žinias, profesinę globą, patarimus. Tad prieš einant į tiesioginį kontaktą su savo mentoriumi, gerai pagalvokite: o ką jūs jam duosite už visus tuos dalykus?
Apibendrinant: jeigu visiškai nežinote, kuria profesine kryptimi eiti – susidraugaukite su jau dirbančiu suaugusiu, kuris duotų veiklų išbandyti save.
– Užsiminėte apie savanorystę. O kokį laikotarpį rekomenduotumėte?
Laura: Tam, kad ne tik pamatytų, bet ir suvoktų įvairius procesus, paaugliui savanorystę reikėtų atlikti bent 1 mėn. toje srityje, apie kurią svajoja. Taip pat rekomenduoju savanoriaujant mentorių paprašyti parodyti kuo daugiau kritinių situacijų, nesėkmių. Nes matant tik gražiąją pusę, gali susidaryti absoliučiai ne toks profesijos įspūdis, koks turėtų būti. Taip pat rekomenduoju ne tik žiūrėti iš šono, bet ir pačiam pabandyti atlikti praktinius darbus net ir tose krizinėse situacijose. Profesionalūs mentoriai, įprastai, leidžia ir labai pagelbėja tokiose situacijose. Svarbu neišsigąsti ir bandyti įveikti užduotį. Jeigu paaugliui iš jos pavyks išsikapstyti ir tai nesumažins entuziazmo – ta profesija būtent jam!
Sandra: Būsiu atvira. Man pačiai jokios teorinės paskaitos universitetuose neatstojo to, ką prieš 10 metų išmokau įsiprašiusi į televizijos užkulisius. Maždaug po pusės metų važinėjimo ten, bandymo savanoriauti ir darbuotis, supratau, kad tai yra mano. Ir labai džiaugiuosi, kad mentoriai „įmetė mane į balą“. Turėjau paruošti reportažus eteriui, būdama dar visiškai „žalia“. Tada, atsimenu, keikiau visus aplinkui. Galvojau, kaip prakalbinti žmonės, kaip tinkamai moderuoti operatorių darbą. Bet dabar suprantu, kad jeigu tada nebūčiau pabandžiusi pati, nebūčiau mačiusi kritinių situacijų –dabar nedirbčiau žurnalistinio ir kūrybinio darbo.
Beje, apie šį ieškojimų per savanorystę laikotarpį pasikalbame ir su paaugliais. Vieni sako, kad planavo savanoriauti tik vasarą, bet „užkabino“ ir pasiliko dar metams. Kiti jau po mėnesio savanorystės suprato, kad tai ne jiems ir nuėjo į kitos srities savanorystę.
– Organizuojate netradicinio formato – profesijos pasimatavimo stovyklą paaugliams, besidomintiems vaizdo kūrimu, žurnalistika, organizavimu, viešu kalbėjimu, komunikacija? Kodėl?
Laura: Pirmiausia todėl, kad norisi padėti jauniems, svajojantiems apie šias profesijas žmonės suprasti, ar tai tikrasis jų karjeros kelias. Antra, tai tikrai įdomus iššūkis ir išbandymas paaugliams įkvėpti naujai profesijai.
Sandra: Viskas išsivystė organiškai: kartas nuo karto vedu vaizdo kūrimo, straipsnių rašymo, kūrybines dirbtuves jaunimui. Taip pat mentoriauju individualiai. Užsiėmimų metu dar 2019 m. rudenį išsikalbėjome, kad tokio turinio, kuriame būtų sąmoningai aptariamos paauglių temos, problemos, santykiai su tėvais, bendraamžiais ir kad jiems patiems būtų įdomu žiūrėti/skaityti –tiesiog nėra. O jiems labai to trūksta.
Pasikalbėjau apie tai su Laura. O ji iš savo darbinės patirties su jaunimu paminėjo dar kelias paauglių problemas – profesinio pasirinkimo abejones, profesijų „pasimatavimo“ mentorių stygį. Tad nusprendėme šiuos dalykus sujungti.
