– Visai neseniai Lietuvoje oficialiai leistas ugdymas namuose. Kaip suprasti tėvams, ar jų vaikui jis tinka, ar ne?
– Pirmiausia, aš kelčiau klausimą, ar visi tėveliai gali ugdyti vaikus namuose. Tikrai yra tėvelių, kurie galvoja, kad gali tą daryti sėkmingiau ar lygiai taip pat sėkmingai kaip mokykla. Ir iki šiol valstybė suteikė galimybes ugdyti vaiką namuose, kuriems yra skirtas namų mokymas, jei jis turi sutrikimų ar sveikatos problemų ir negali sėkmingai mokytis mokykloje, būti didelėje grupėje. Tačiau tokie vaikai mokosi su pedagogu. Dabar kalbame apie tai, kai vaikus ugdytų ne pedagogai, o patys tėvai. Bet ar jie yra tam pasirengę, ar turi pakankamai psichologinių, pedagoginių žinių? Kokie vaikai gali būti mokomi namuose? Ko gero tie, kurie turi sveikatos problemų ir negali fiziškai būti mokykloje, taip pat tie, kurie yra itin gabūs ir jiems nepakanka individualaus dėmesio mokykloje, kad jie sparčiau tobulėtų. Tada kalbama ir apie tai, kad vaikas greitai mokosi, įsisavina programą ir „peršoka‘‘ klasę, greičiau baigia mokyklą ir pan. Kitaip tariant, sutinku, kad tai turėtų būti vaikai, kuriems mokymo programa yra individualizuojama. Tačiau yra didžiulis skirtumas – ar patys tėvai moko vaiką namuose, ar vaiką namuose moko pedagogas. Kaip minėjau, tėvai turi būti gerai pasirengę iššūkiams, turėti pakankamai žinių. Labai nesinorėtų, kad būtų namuose mokomi tie vaikai, kurių tėvai nepasitiki mokykla.
– Taip, kokia jūsų nuomonė apie tokį ugdymą?
– Aš, kaip specialistė, galiu pasakyti, kad jei tėvai moko vaiką namuose, jie gali jam perteikti dalykines žinias, tai, kas yra mokymosi priemonėse, ką patys yra išmokę ir pan. Jie gali būti puikūs matematikai, puikūs lituanistai, fizikai ir visą medžiagą vaikams išaiškins. Bet ugdymas tai nėra vien dalykinės žinios, tai yra ir sugebėjimas pritaikyti tas žinias tam tikrose situacijose, gyvenime. Mokykloje vaikai ugdomi, ne tik mokomi. Pamokų ir neformalių užsiėmimų metu jie daro kūrybinius darbus, projektus, yra ugdomi jų komunikaciniai gebėjimai. Sukuriamos įvairios situacijos, problemos, kurias vaikas turi sugebėti išspręsti ir yra to mokomi. Ar tėvai tam yra pasirengę, aš tuo labai abejočiau. Tuo labiau, kad jie dažnai pažįsta tik savo vaiką ir mažai gali pasakyti apie bendraamžius ir jų gebėjimus, tų gebėjimų ribas. Tėvai sėkmingai ugdys tik tada, jei gerai išmanys to amžiaus tarpsnio psichologinius ypatumus. Reikia nepamiršti ir socialinių dalykų. Žmogus gali turėti mažai žinių, bet jei mokės komunikuoti, pusė darbo bus padaryta. Vaikas turi išmokti bendrauti, bendradarbiauti, diskutuoti, klausti, atsakyti, išklausyti kitą, siūlyti sprendimus ir pan. Mano nuomone, viso šito vien tėvai suteikti greičiausiai negali.
– Kuo rizikuoja tėvai, ugdydami vaiką namuose?
– Pirmiausia, žmogus yra sociali asmenybė. Pagalvokite, kodėl norima ankstinti ikimokyklinį ugdymą? Kol vaikai adaptuojasi mokykloje, jie dar nerodo savo gebėjimų, stiprybių. Jie turi pirmiausia gerai ir saugiai jaustis aplinkoje. Namai ir yra saugi, tinkama aplinka. Po poros mėnesių darbo su mokiniais nuotoliniu būdu, aš matau, jog vaikai labiausiai pasiilgo bendravimo, bendrų veiklų, žaidimų. Vaikams vėl reikėjo savaitės, kad jie išmoktų būti būryje, bendradarbiauti draugiškai. Žinoma, čia reikėjo tiesiog prisiminti taisykles, nes įgūdžius jau turėjo. Tačiau jei vaikas nebūna su bendraamžiais, jis to daryti tiesiog nemoka. Vaikas tarp kitų bendraamžių dažnai būna kitoks nei namuose. Vaikai, kurie bus mokomi namuose, gali turėti labai daug žinių, bet negebės jų pritaikyti socialinėje aplinkoje, gali negebėti ištransliuoti visų tų dalykų, kuriuos žino. O tai yra labai svarbu.
– O kaip dėl daugiavaikių šeimų, kur vaikų daugiau nei trys – gal tokiose šeimose tas socialinis veiksnys yra patenkinamas?
– Vaikai šeimose yra ugdomi pagal vieną šeimos modelį. Tie vaikai užaugs ir išeis į gyvenimą ir kiekvienas bus atskirai, skirtingoje aplinkoje. Mokyklos bendruomenėje vaikai susiduria su žmonėmis, kurių skirtingi požiūriai į tikrus dalykus, ta įvairovė yra labai svarbi. Būna, kad vaikai ateina ir į mokyklą kartu su broliu ar sese, bet kolektyve elgiasi kitaip nei namuose, jie turi priimti tas taisykles, kurios yra mokykloje, klasėje, ne namuose. Vaikai, kurie ugdomi namuose, dažnai būna nedrąsūs, susigūžę, jiems reikia daugiau laiko atsiskleisti, mokytis bendradarbiauti. Mokymas namuose, kaip minėjau, tinka labiau tiems, kuriems galbūt to kolektyvo ir nereikia, jie labiau mėgsta būti vieni ar turi sunkumų bendraujant, ar sveikatos problemų. Bet šiaip vaikai labai nori eiti į mokyklą ir aš manau, kad tėvams specialistai turėtų patarti, kuriems toks mokymo būdas yra tinkamas, nes tėvai gali matyti situaciją tik iš vienos pusės.
– Ar yra koks nors amžius tarpsnis, kurio metu ugdymo namuose žala yra mažesnė?
– Kai vaikas jau yra įpratęs būti kolektyve ir išmokęs mokytis, yra savarankiškas, gali būti, kad, besimokydamas namuose, pasieks geresnių rezultatų, nes jis jau turi bendradarbiavimo įgūdį. Tokie vaikai pasiekia tikrai aukštų akademinių rezultatų. Bet ikimokykliniame ir pradiniame amžiuje, mano nuomone, vaikas turi būti tarp bendraamžių, jis nori su jais bendrauti. Vaikai naujų įgūdžių išmoksta modeliuodami, žiūrėdami, kaip viskas vyksta klasėje, mokykloje, kaip veiklos prasideda, kaip užsibaigia, kaip sudėliojama dienotvarkė. Šiuos įgūdžius turintis paauglys ar gimnazistas gali mokytis namuose, bet tikrai to nerekomenduočiau pradinukams.
– O jei susiklosto tokia situacija, jei tėvai išvažiuoja į kitą šalį ir neturi kitos išeities, tik kaip mokymasis namuose. Kaip sumažinti tą žalą?
– Skirtumas yra, ar tėvai moko vaiką ir patys sprendžia, ko ir kaip mokyti, ar mokykla teikia visą medžiagą ir vaikas mokosi nuotoliniu būdu. Tai nėra visiškai tas pats. Mes ir šiuo laikotarpiu, kai vaikai grįžo į mokyklą, derinome ugdymą klasėje ir nuotolinį mokymą su tais vaikais, kurie vis dar mokosi nuotoliniu būdu. Tačiau tėvus į nuotolinį mokymą stengėmės kuo mažiau įtraukti, nes mano nuomone, mokymasis yra vaiko atsakomybė, o tėveliai yra tik pagalbininkai. Tačiau jei tai ne nuotolinis ugdymas, tėvai patys parinks mokomąją medžiagą ir tik konsultuosis su mokykla. Tėvai prisiims atsakomybę už vaiko rezultatus, ne mokykla. Svarbu, kad tėvai suprastų nuotolinio ir mokymosi namuose skirtumus. Mokyklos irgi turės būti tam pasirengusios konsultavimui, skirti papildomas valandas.
– O kokie tokio mokymosi namuose privalumai?
– Sunku pasakyti. Kol Lietuvoje neturėjome daug tokių atvejų, patirties, neturime duomenų, kokių pasiekimų pasiekia tokie vaikai. Dabar specialiųjų poreikių turintys vaikai yra integruojami į mokyklas ir dažnu atveju jie daro didžiulę pažangą mokydamiesi su bendraamžiais. Pati turėjau patirtį, kai autizmo spektro sutrikimą turinčiam berniukui buvo skirtas namų mokymas, jis galėjo būti ugdomas namuose, tačiau vaikas labai norėjo bendrauti su bendraamžiais, sutarę su tėvais derinome ugdymą mokykloje ir individualų darbą. Jis atvažiuodavo kasdien į mokyklą, pabūdavo kiek galėdavo su klase, paskui dirbdavo su mokytojais individualiai. Aš mačiau, kaip tas vaikas auga bendraudamas ir mažais žingsneliais mokosi socialinių įgūdžių. Jei jis būtų buvęs mokomas namuose, to būtų netekęs.
Įžvelgiu, kad tokio mokymo privalumas – tėvai (mažesniems) galės sukurti dienotvarkę pagal vaiko ar šeimos poreikius, vyresni vaikai patys rinksis mokymosi laiką, vaiko individualus augimas savo tempu. Gabūs vaikai galės sparčiau ir giliau tobulėti toje srityje, kurioje yra stiprūs. Gimnazistai – tikslingai ruoštis egzaminams, būsimoms studijoms.
