– Pradėkime nuo to, kiek gabumai yra įgimti, o kiek įgyjami?
– Ir įgimti, ir įgyjami. Pirmieji psichologų gabumų tyrimai XX a. pradžioje buvo skirti įgimtiems, intelektiniams gabumams tyrinėti, tačiau greitai paaiškėjo, kad vien įgymių neužtenka – būtina palanki aplinka gabumams vystytis. Pateiksiu, gal ir kraštutinį pavyzdį, tačiau jis padės geriau įsivaizduoti aplinkos reikšmę gebėjimų raidai. Įsivaizduokime kūdikį, gimusį Pietų Afrikoje skurdžioje šeimoje ar mergaitę, gimusią musulmoniškame krašte. Akivaizdu, kad jų įgimti gebėjimai greičiausiai nebus net pastebėti arba jiems išryškėjus bus slopinami, nesudarant jokių sąlygų jiems atsiskleisti. Nebent įvyks laimingas atsitiktinumas ir šie vaikai sutiks žmonių, kurie pastebės jų gabumus, finansuos jų mokslus kalbėsis su tėvais, kad leistų vaiką mokytis, nes jų gabumai išskirtiniai. Tad tiek socialinė – kultūrinė aplinka, tiek šeimos požiūris į gebėjimų ugdymą, tiek materialinės galimybės yra viena iš sąlygų įgimtiems gebėjimams atsiskleisti.
Taigi, jei vaikas turi puikius įgimtus gebėjimus, bet nebus nei psichologinių (palaikymo, pavyzdžio, disciplinos), nei materialių sąlygų jiems atsiskleisti, gebėjimai greičiausiai liks nepastebėti. Kaip sakoma, be smuiko S. Minuchinu netapsi.
– Kada pasimato pirmieji vaiko polinkiai į kažkurią sritį? Kaip jų nepražiopsoti?
– Paklausus studentų, „Kokie gebėjimai atsiskleidžia pirmiausiai?“ neretai atsakymas būna – verbaliniai, dailės. Tačiau šių gebėjimų sklaidai reikalinga tiek fizinė, tiek psichologinė branda ir tam tikri įgūdžiai (pavyzdžiui, kalbos padargų išsivystymas, mokėjimas laikyti pieštuką ar teptuką). Tačiau jau nuo kūdikystės galima pastebėti muzikinius, o nuo 1–2 m., kai vaikas pradeda vaikščioti, ir psichomotorinius gebėjimus – pavyzdžiui, gerą koordinaciją, ritmišką judėjimą ir pan. Vėliau, apie 5 metus gali išryškėti gebėjimai šokti ar tam tikrų sričių sportiniai gebėjimai. Ne veltui baleto mokytis pradedama apie 5 metų.
Tėvai, ypač profesionalių muzikantų, neretai pastebi, kad dar būdami kūdikiais, į klasikinę muziką jie reaguoja kitaip negu dauguma – rodo emocijas, nurimsta, suklūsta, kol groja muzika.
Matematiniai gebėjimai atsiskleidžia vėliau, nes jiems reikalingas abstraktus mąstymas, kuris išryškėja paauglystėje.
Taigi, artimieji, dažniausiai tėvai, yra pirmieji, kurie gali pastebėti savo vaikų gebėjimus, nes ikimokykliniame amžiuje būtent jie yra vaikams ir mokytojai, ir vedliai, rodantys pavyzdį. Suaugusiems svarbu žinoti apie senzityvius periodus (imlius, jautrius etapus tam tikrų gebėjimų atsiskleidimui). Pavyzdžiui, jei 3 metų vaikas augs aplinkoje, kurioje nebus vystomi svarbūs vėlesnei intelektinei veiklai verbaliniai gebėjimai (niekas su juo nekalbės, nebus skaitomos knygelės, vaikas negalės bendrauti su kitais ir pan.), jo kalbos gebėjimai nesivystys. Svarbu tai, kad vėliau „pasivyti“ bendraamžius, augusius kitokioje aplinkoje, bus labai sunku ar net neįmanoma. Taip ir kiekvienoje gebėjimų srityje – svarbu nepražiopsoti jautrių periodų, kuriuos praleidus, tik labai retais atvejais tampama talentingu toje srityje.
– O jei jų nesimato, ar reikėtų sunerimti? Ar reikėtų imtis iniciatyvos patiems tėvams?
– Galima pastebėti du kraštutinius tėvų požiūrius: nekreipti dėmesio į vaikų gebėjimus arba juos sureikšminti ir dėti visas pastangas, kad vaikas, kaip bebūtų gaila, taptų tuo, kuo, nori jie arba tuo, kuo patys netapo. Kaip ir daugelyje sričių, svarbu rasti „aukso vidurį“, atsižvelgiant ir į vaiko potencialias galimybes, ir vaiko norus, jį motyvuojant, skatinant, siekiant sudominti ta veikla, kuri jam ir patinka, ir sekasi. Jei atrodo, kad vaikas neturi jokių gebėjimų, reiktų atidžiau pažvelgti į savo vaiką ir pastebėti, ties kokia veikla jis užsibūna ilgiau, ką daro noriai, įsitraukdamas. Jau ikimokykliniame amžiuje galima pastebėti, ką veikdamas vaikas gali ilgiau susikaupti, kurioje srityje rodo susidomėjimą. Pavyzdžiui, jei 5 metų vaikas paprastai gali susikaupti 15–20 min., tai užsiimdamas tuo, kas jam labai patinka, gali išbūti susikaupęs visą valandą ar daugiau (pavyzdžiui, dėliodamas lego ar piešdamas).
Geriausia tėvų iniciatyva – jų atidumas, neperspaustas dėmesys, domėjimasis savo vaiku, dėmesio ir laiko skyrimas (smagiai bendrai veiklai, pokalbiams, žaidimams) – gali padėti atrasti vaikui jam įdomią sritį. Svarbu žinoti, kad jei ikimokyklinio amžiaus vaikas rodo susidomėjimą viena ar keliomis veiklomis, ir geba tokioje veikloje ilgiau išbūti, tikriausiai ten ir gali slypėti jo gebėjimai.
Kokia ta iniciatyva turėtų būti? Ar yra skirtumas tarp tų vaikų, kurie ankstyvame amžiuje buvo lavinami pedagogų (specialistų) ir tų, su kuriais užsiiminėjo mama, vadovaudamasi savo intuicija?
Gebėjimų sklaida yra labai individualus dalykas, kuris, kaip ir buvo minėta, priklauso ir nuo socialinių sąlygų, ir nuo galimybių suteikimo vaikui. Jei tai išties labai talentingas vaikas, tėvai, jei tik išgali, turėtų ieškoti galimybių leisti jį mokytis su profesionalais. Tačiau prievarta ar bandymas realizuoti savo, o ne vaiko lūkesčius, gali labiau žaloti, negu padėti. Pavyzdžiui, neretai vaikai, mokęsi muzikos mokykloje per prievartą, vėliau nenori nei prisiminti, nei groti tuo muzikos instrumentu. Tiesa, vaikai, kurie vėliau tapo profesionaliais muzikantais, nors ir gana niūriai prisimena tą laiką, kai privalėjo groti, o nežaisti kieme, vėliau yra dėkingi tėvams, kad jie vertė taip daryti. Taigi, tikriausiai svarbu pastebėti ypatingai talentingus vienoje ar kitoje srityje vaikus ir jiems sudaryti kuo geresnes sąlygas tobulėti (nesvarbu, kokia sritis tai bebūtų), o kitus vaikus lavinti ir mokyti labiau savo malonumui ir bendram išsilavinimui, pavyzdžiui, kad pamiltų muziką, šokį, išmoktų piešti. Svarbu, kad būtų atsižvelgta ir į vaiko norus, ir į sritis, kurios jam sekasi. Taigi, mama lavindama vaiką namuose, kartais gali būti geresnis pasirinkimas, negu profesionaliose rankose užgniaužtas vaikas, vėliau jausiantis tik neapykantą ir apmaudą dėl jo akimis veltui praleistų metų.
– Ką vaikui duoda ankstyvas ugdymas?
– Tyrimai rodo, kad vaikų gebėjimų sklaida priklauso ir nuo tėvų vertybių – jei šeimoje vertinamas išsilavinimas, tikėtina, kad ir vaikai noriau mokysis. Taigi, tėvai, kurie nuo pat mažens kreipia dėmesį į vaiko gebėjimus, kuriems išsilavinimas ir tobulėjimas yra vertybė, suteikia vaikui pamatus tolesniam gyvenimui. Nesvarbu, kuo vaikas taps suaugęs, bet jeigu jis turės dėmesingus, rūpestingus tėvus, kuriems jis buvo svarbus ir vertingas ne todėl, kad turi ypatingų gebėjimų ar talentų, užaugęs jis labiau pasitikės savo jėgomis, lengviau atras savo vietą gyvenime ir sėkmingiau panaudos turimus gebėjimus.
– Jei kalbėsime jau apie ūgtelėjusį vaiką: jei tėvai mato potencialą kažkurioje srityje, vaikui sekasi, bet jis nelinkęs dėti daug pastangų. Ką daryti? Ar skatinti, pažadėti ką nors, kad tik toliau lavintųsi, ar leisti vaikui nuspręsti pačiam?
– Svarbu suprasti priežastį, kodėl taip įvyko. Galimi keli atvejai: pavyzdžiui, kai vaikas iki paauglystės buvo aktyvus, domėjosi, noriai mokėsi, lankė papildomus užsiėmimus, o po to – lyg iš niekur nieko tapo pasyvus, priešiškas ar net norėjo viską mesti. Kiekvienas atvejis individualus, bet greičiausiai tai bus susiję su paauglystėje vykstančiais pokyčiais, savarankiškumo siekiu, naujų interesų atsiradimu ir pan. Tėvai turėtų kalbėtis su vaiku ir bandyti suprasti, kas nutiko. Jei ryšys su vaiku buvo iki tol, tikėtina, kad pavyks surasti priežastį, vaikas jausis suprastas ir tada galbūt lengviau bus pasiektas abi puses tenkinantis sprendimas (pavyzdžiui, vaikas nelankys muzikos, bet užsiims sportine veikla). Pritarčiau tai nuomonei, kad jei vaikas nori pasirinkti kitą užsiėmimą, turėtų būti tariamasi, kad jį lankys ne mažiau negu metus.
Kitas pavyzdys, kai paauglei, panorėjus mesti muzikos mokyklą, likus dvejiems metams iki jos baigimo, tėvai su ja kalbėjosi ir pasakė, kad ši gali mesti mokyklą, bet turi dar kelias dienas apsvarstyti jų prašymą, gerai pagalvoti ir pasižadėti niekada jų ateityje nekaltinti, kad leido mesti. Dukra apsvarsčiusi nusprendė baigti muzikos mokyklą.
Kitu atveju, jei vaikas nuo pat mažumės nenoriai ėmėsi veiklos ar priešinosi tėvų parinktiems užsiėmimams, greičiausiai tėvai nepadėjo atrasti jam patinkančios veiklos ir tada tikėtis, kad paaugus pavyks jį sudominti kuo nors, yra sunku.
Žinoma, būna atvejų, kai nuo pat mažens vaikas pasyvus ar kaip tik, labai aktyvus, negali susitelkti ties viena veikla ir pan. Tuomet reikia pasitarti su specialistais, gal yra kokių nors raidos problemų.
– Dar viena situacija, kai tėvai per vaiką bando įgyvendinti savo svajones tapti kuo nors, kuo netapo. Kodėl taip elgtis yra netinkama? O gal tinkama – sudominsi vaiką sritimi, apie kurią jis nepagalvojo ir gal kažkas iš to bus?
– Kaip negalime pakeisti kito, o tik save patį, taip ir negalime nugyventi svetimą gyvenimą, pildydami artimųjų neišpildytus lūkesčius. Tiksliau, gal ir galima, ir nemažai žmonių taip gyvena, tačiau ar tai bus mūsų pačių gyvenimas ir pasirinkimas? Įsivaizduokime savo vaiką, kurį mums atrodo, kad mylime ir į kurį „investavome" daug pastangų ir lėšų, kad jis taptų mūsų išsvajotos profesijos atstovu, pavyzdžiui, medikų dinastijos tęsėju. Pasirinkimas (už kitą) gal ir praktiškas, tačiau tik žiūrint mūsų akimis. Tad jei savo svajones įgyvendiname kitų „rankomis“, neleidžiame vaikui realizuoti savo svajonių ir daryti gyvenime tai, kas labiausiai prie širdies.
Kita vertus, jei su vaiku nuo mažumės kalbamės apie profesijas, pasirinkimus, jei vaikas mato pavyzdį, kad esame laimingi pasirinkę savo gyvenimo kelią, tai tikriausiai ir nekils noras mygti vaiką rinktis tai, ko norėtume mes. Pastebėtina, kad mergaitės gebėjimų vystymuisi yra labai svarbi jos tėvo nuomonė, palaikymas, gebėjimų įvertinimas ir mamos ar kitos daug pasiekusios moters pavyzdys. Dar svarbu įsiklausyti į vaiko nuomonę, o savąja dalintis tada, kai mūsų klausia. Vis dėlto, galutinį sprendimą turi priimti tas, kuris renkasi.
– Kiek vaiko sėkmės vienoj ar kitoje srityje priklauso nuo pedagogo?
– Tai galėtų būti atskira, plati tema apie Lietuvos švietimo sistemą, kurioje net ne specialisto akys mato, kiek ten yra giluminių problemų – jas mato ir tėvai, ir mokytojai, ir vaikai, tačiau ne tiesiogiai atsakingi už tai asmenys. O jeigu trumpai, tai kone kiekvienas turėjome savo gyvenime mokytoją, kuris mus vertino, pastebėjo mūsų stipriąsias puses, iš kurio gavome palaikymą ir paskatinimą domėtis. Mokytojo vaidmuo ypatingai svarbus tada, kai šeima nepastebi vaiko gebėjimų. Atsimenu istoriją, kaip šeimoje neturinti palaikymo, negaunanti dėmesio mergaitė, pirmoje klasėje susitiko su puikia pradinių klasių mokytoja, kuri įžvelgė jos gebėjimus, skatino tobulėti, visaip ją palaikė. Merginos gyvenimas susiklostė taip, kad ji tapo puikia mokslininke, tyrėja. Jos žodžiais tariant, jei ne ta mokytoja ir vėliau sutikti keli žmonės, kurie ja tikėjo, ji nebūtų tapusi tuo, kuo yra dabar.
– Anksčiau tie, kurie mokydavosi mokykloje gerai, buvo visaip apvardžiuojami: neva, būti pirmūnu buvo blogai. Kaip elgtis tokioje situacijoje vaikui, kuris nori mokytis, bet nenori būti tas atstumtasis? Ar tas, kuriuo naudojasi kiti.
– Jei vaikas patenka į tokią klasę, kurioje mokytis gerai yra gėda, tėvai turi pasikalbėti su vaiku, mokytojais, ir jei taip yra iš tikrųjų, turėtų keisti mokyklą ar bent jau klasę. Jei tai neįmanoma, svarbu surasti tokią popamokinę veiklą, kur vaikas galėtų susitikti su panašių gebėjimų vaikais ir nesijaustų „balta varna“. Kiekvienam vaikui svarbus palaikymas, tačiau gabiam – ypač svarbu, kad jis bent dalį laiko praleistų su panašių gabumų vaikais, būtų įvertintas ir jam nereikėtų jų slėpti.
– Kiek tėvai turėtų suteikti pagalbos besimokant ir kaip tą daryti teisingai, kad nebūtų viskas padaroma už patį vaiką?
– Klausime slypi ir atsakymas – nebūtų padaroma už vaiką. Tik jeigu norime savo vaikui daryti meškos paslaugą, – ruoškime už jį namų darbus, perskaitykime ir sukonspektuokime knygas, išspręskime uždavinius, padarykime projektus ar parašykime rašinius. O tinkama pagalba galėtų būti atsakymai į vaiko klausimus, paaiškinimas (jei reikia, pavyzdžiui, ruošiant namų darbus), pasidalijimas idėjomis, pavyzdžiui apie projekto išpildymo galimybes. Pagalba priklauso ir nuo vaiko amžiaus, ir nuo gebėjimų: mažesniems jos gali prireikti daugiau, vyresniems, gal tik kai kada ir geriau būtų, – kai jie šito paprašys. Jei vaikas mažiau gabus kažkuriai sričiai, tada reikia apsispręsti, – ar bus investuojama daug pastangų, kad visus dalykus mokytųsi vienodai gerai, ar labiau bus skatinama gilintis į tai, kas labiausiai sekasi. Sakoma, kad vienas iš žydų auklėjimo skirtumų yra tas, kad jie savo vaikus skatina užsiimti tuo, kas jiems labiausiai sekasi, o lietuviai rūpinasi, kad viską mokėtų vienodai, kas ir nelogiška, ir beveik neįmanoma. Todėl manau, kad didžiausia pagalba, kurią tėvai gali suteikti savo vaikui, tai būti jam pavyzdžiu, patys laikydamiesi disciplinos (laiko planavimo, tikslo siekimo, atkaklumo įgyvendinant savo idėjas), užsiimdami ir intelektine veikla.
– Kokias išskirtumėte pagrindines tėvų klaidas, pastebint, lavinant vaiko gabumus
– Išvardinčiau kelias didžiausias: 1. Perdėtas rūpinimasis vaiku ir manymas, kad jis pats gabiausias, ypatingas, leidžiant sau pamokyti ir mokytojus, kaip reikia ugdyti jų vaiką; vaiko gebėjimų iškėlimas, kaip svarbiausias dalykas gyvenime. 2. Nesirūpinimas vaiko gebėjimais, manant kad jei jie yra, tai patys ir atsiskleis arba, kad tai – mokyklos rūpestis. 3. Neadekvatūs lūkesčiai – kad vaikas viską privalo vienodai gerai mokytis, nors jam ir nesiseka, arba kad vaikas turi tapti tuo, kuo jie negalėjo pasiekti dėl įvairių aplinkybių. 4. Dėmesio stoka vaikui, šilto ryšio neužmezgimas, psichologinė prievarta ir kategoriškumas. 5. Tėvų pavyzdžio stoka – pamokymas žodžiais, o ne savo elgesiu ir pasirinkimais.
