Tik pamiršta vieną detalę – ar iš tiesų akademinės žinios ir aukšti pasiekimaivienoje srityje padarys vaiką laimingą? Apie tai, kaip rasti aukso viduriuką tarp genijaus ir laimės, kalbėjomės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos ir VšĮ „Vaikų ugdymas“ įkūrėja doc. dr. Sigita Burvyte.

– Genijus, žvaigždė ar laimingas vaikas? Ar negalima šių kelių dalykų suderinti? Juk daugelis mano, kad jei vaikas bus žvaigždė, bus ir laimingas?

– Taip, daugelis tėvų sutapatina tuos žodžius ir galvoja, kad genijus ir žvaigždė yra vertinami visuomenėje, todėl automatiškai sieja tai su laime. Jei auginu žvaigždę, vadinasi, esu gera mama ar geras tėvas. O gerais tėvais nori būti visi. Visuomenėje dominuoja požiūris, kad būti tokio vaiko tėvais yra didelė garbė, tėvai gali tuo didžiuotis, tai tiesiogiai susiję su tėvų savivertės jausmu. Yra vaikų, kurie mėgaujasi savirealizacija mėgstamoje srityje, jie išreiškia savo vidinius resursus ir suderina laisvalaikį bei randa laiko tiek poilsiui, tiek maloniam ir jaukiam pabendravimui su šeimos nariais. Sakoma, kad tokiems vaikams, o vėliau suaugusiems – tiesiog sekasi. Bet, deja, ne visiems genialumas ir žvaigždės kelias yra toks lengvas ir paprastas. Dauguma jų sumoka didelę kainą už akimirkos šlovę. Pagalvokite, kokią kainą tas vaikas sumoka už savo pasiekimus? Kiek vaikui kainuoja, kad jis išlavintų tam tikrą įgūdį ir taptų genijumi kažkurioje srityje? Už to slypi sunkus ir daug energijos reikalaujantis nuoseklus darbas. Daugelis tėvų pamiršta paklausti savo vaiko apie jo emocinę būseną, kaip jis jaučiasi, ar jis turi draugų, kaip norėtų praleisti laisvalaikį. Yra net tokių kraštutinių situacijų, kai vaikams duodama užduotis parašyti apie savo laisvalaikį, o jie nieko negali parašyti, nes tokio neturi. Jie neturi draugų, negeba užmegzti pokalbio su kitais vaikais bei palaikyti draugiškų tarpusavio santykių. Tai yra ta kaina, kuria mokama už genialumą ar žvaigždės akimirką. Net nesusimąstome, kas nutiktų ir kaip galimai pasisuktų vaiko likimas ir gyvenimas, jeigu jis nebegalėtų savęs išreikšti šioje srityje. Ar pagalvojame apie tolimą ateities perspektyvą, kaip jam reikės sugyventi su kitais, susirasti savo antrąją pusę, jeigu neturės bendravimo su bendraamžiais patirties. Tai gali nulemti jo viengungišką gyvenimą ar vienatvės pojūtį visam gyvenimui.

– Kaip suderinti tuos dalykus, kur yra ta riba, tarp per daug ir pakankamai?

– Kiekvienas tėtis ir mama turi savo požiūrį į vaikų ugdymą ir mes negalime primesti, kaip reikia daryti. Nėra čia ko rinktis tarp gero ar blogo, jis tiesiog kiekvienoje šeimoje yra autentiškas. Tėvai yra pagrindiniai žmonės, kurie kuria artimiausią vaikų ugdymosi aplinką ir puikia žino, kodėl ir dėl ko tai daro. Jokiu būdu nekritikuoju nei vieno tėvų pasirinkimo, tik kiekvienas turime pagalvoti apie savo vaikus, kokie jie bus po 20 metų. Dar nei vienais laikais nebuvo tiek ištobulintos vaikų auklėjimo teorijos, o kartu tiek daug patyčias patiriančių, nelaimingų, elgesio sunkumų patiriančių ir silpnais tėvų ir vaikų tarpusavio ryšiais pasižyminčių vaikų. Šių dienų naratyvas. Laimingos šeimos ir stiprus socialinis ratas augina laimingesnius vaikus. Ar toks požiūris geras, ar kitoks, kiekviena šeima renkasi: ugdyti genijų, žvaigždę ar laimingą žmogų. Jei tėvai turi tolimesnį vaikų ugdymo tikslą ir vaikas yra gabus kažkurioje srityje, turi išsiugdęs atkaklumą siekti savo tikslo ar svajonės, jam tai sekasi, jis sąmoningai renkasi tokį gyvenimo būdą ir dėl tokių savo pasirinkimų jaučiasi laimingas bei neužsiima savigaila, turi išsiugdęs savimonę ir prisiima atsakomybę už savo gyvenimą bei pasirinkimus nešvaistyti laiko veltui, viskas yra gerai. Būti atkakliam, reiškia turėti tikslą ir valios pasiekti užsibrėžto tikslo. Jeigu vaikas tai supranta ir pats padaro tokius pasirinkimus, tuo džiaugiasi ir siekia būti geriausias, kodėl gi ne. Bet reikia žinoti kainą, kai jis atsidurs kitoje aplinkoje, susidurs su sunkumais, nemokės bendrauti, išreikšti emocijų ir kt. Dėl to viskas ir priklauso nuo tėvų vizijos. Vieni augina genijus ar žvaigždes, kiti vadovaujasi požiūriu, kad nori padėti užaugti laimingam, kūrybingam, kritiškai mąstančiam ir savimi pasitikinčiam bei visapusiškam žmogui. Konkurencija niekur nedings, bet tik savimi pasitikintis žmogus gali sukurti visaverčius, darnius, bendradarbiavimu grįstus tarpusavio santykius su kitais žmonėmis, nepamirštant savo ir kitų gerovės bei kuriantis pridėtinę vertę visuomenėje. Visuose pasiekimuose pirma vieta yra tik viena ir tik nugalėtojai tampa visiems žinomomis asmenybėmis, o apie likusius niekas net nesužino, kai pastangų įdedama panašai, o rezultatai gali skirtis vos keliomis sekundės šimtosiomis dalimis. Visuomenėje vis dar gajus vaikų pasiekimų skatinimas konkurencijos pagalba, kai tuo tarpu dažnu atveju ji tampa įvairių psichologinių ligų, nerimo, ankstyvos depresijos ir kt. priežastimi, ko ankstesnėse kartose nebūdavo. O kur vaikams išmokti sugyventi tarpusavyje, kai jų raida skatinama konkurencijos pagalba? Laimingas žmogus, mano požiūriu, yra tas, kuris užsiima kūryba, turi sau įdomią veiklą, yra visapusiškas, bet kurioje srityje gerai jaučiasi, turi draugų, moka įtraukti kitus, yra emociškai lankstus, pasitikintis savimi, prisiimantis atsakomybę už savo veiksmus bei kritinį požiūrį, geba bendradarbiauti su kitais ir siekti komandinių tikslų.

– Kokia jūsų nuomonė apie visokiausius vaikų turnyrus, varžybas, tuos pačius talentų šou?

– Tai atspindi mūsų visuomenės bendrą kultūrą, ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio. Visko reikia. Norime mes to ar nenorime, patinka mums tai ar nepatinka, bet turime įvertinti esamą aplinkos kontekstą, kuriame auga mūsų vaikai, kad galėtume jiems padėti įveikti iškylančius iššūkius. Gyvename konkurencingoje visuomenėje ir tie konkursai vyksta tam, kad išrinktume patį geriausią. Jeigu jie vyksta, vadinasi, žmonėms jų reikia. Tiek šeimose, tiek visuomenėje vaikai yra mokinami konkuruoti tarpusavyje. O parodykite mokyklą ar šeimą, kuri sąmoningai mokintų vaikus sugyventi, bendradarbiauti tarpusavyje? Jų yra, bet, deja, mažuma. Dariau tokį mini eksperimentą: stebėjau vaikus ir jų tėvus po futbolo varžybų. Daugelis tėvų pabrėždavo galutinį rezultatą, o ne procesą. Iš 20 šeimų nebuvo nė vienos, kuri pastebėtų, kaip komanda puikiai susiklausė, gebėjo susitelkti į komandinį žaidimą, vienas kitą matė aikštelėje ir t.t. Nebuvo nė vieno, kuris paskatintų ir pastiprintų vaikų bendrą veiklą, kuris apie tai kalbėtų ir atkreiptų vaikų dėmesį bei siųstų žinią, kad tai yra svarbu, kad vaikai mokytųsi sugyventi tarpusavyje. Mokykloje vis dar gajus apibendrinamasis vertinimas ir lyginimas vaikų tarpusavyje. Pedagogai lygindami vaikus tarpusavyje skatina jų tarpusavio konkurenciją. Lietuvoje daug skyrybų, kurios retu atveju išgyvenamos ramiai, tad kur vaikams pasisemti gerųjų sugyvenimo tarpusavyje pavyzdžių. Vaikams trūksta suaugusiųjų harmoningo sugyvenimo tarpusavyje pavyzdžių.

– Ar yra sveika konkurencija? Juk noras konkuruoti yra gal net įgimtas.

– Taip, konkurencija visada buvo, yra ir bus. Visada išlikdavo stipriausi, tai skatina pažangą. Kokia gali būti sveika konkurencija? Ta, kuri nežaloja asmenybės pasitikėjimo savimi. Bet už to turi stovėti didelis sąmoningas suaugusiųjų darbas. Tiek šeimoje, tiek visuomenėje yra konkurencija ir niekur nuo jos nepabėgsime, bet jei kiekvienas vaikas klasėje ar šeimoje bus pastebimas už savo unikalumą, nelaimingų žmonių bus mažiau. Vaikai turi realiai vertinti savo sugebėjimus, žinoti savo resursus ir silpnąsias sritis. Jeigu jis nebus pirmas matematikoje, nes jam ji neįdomi, bet džiaugsis pasiekimais lietuvių kalboje, nes tuo domisi, jo savivertė bus paremta realiu savęs vertinimu. Svarbus tampa vaiko pasitikėjimas savimi. Jeigu jis viduje žinos, kad yra klasėje paskutinis pagal matematikos žinias, nes pakankamai nesimokė, bet gali būti pirmas, jeigu įdės pastangų. Jeigu vaikui tai nėra šiuo metu ta sritis, kuria jis domisi, jis dėl to, kad nėra pirmas, nesigraužia. Stiprinkite vaikų pasitikėjimą savimi teisingais būdais. Tarkime, vaikui užtenka pasakyti, kad be tavęs aš šiandien nebūčiau taip greitai susitvarkęs, ar be tavęs nebūčiau padaręs tokių skanių cepelinų ir kt. Jei kiekvienas vaikas būtų vertinamas už savo unikalumą, jis nesijaustų nevykėliu, jeigu kažkurioje srityje ir nėra pirmas. Negali visose srityse pirmauti. Pastebėti vaiko unikalumą ir jam apie tai pasakyti, auginti jo stiprybę ar vidinį resursų – suaugusiųjų užduotis. Nes tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigoje dažniausiai į vaikus atkreipiamas dėmesys tada, kai jie padaro kažką ne taip. Vaikams klijuojamos etiketės: jei kažkas sako, kad jis padauža, jis ir įsijaučia į tą vaidmenį. Padauža elgiasi kaip padauža, o genijus neina į lauką, nes nori kuo geriau atitikti primestą vaidmenį. Tokie vaikai tarsi gyvena nebe savo, o visuomenės ir šeimos įrėmintą gyvenimą.

Pozityvios tėvystės laboratorijos įkūrėja dr. Sigita Burvytė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– O kada pasimato pirmieji vaiko polinkiai į kažkurią sritį?

– Pakankamai anksti, jau trejų metų galima pastebėti, ar jis mėgsta dėlioti kaladėles, moka skaityti, ar labiausiai jam patinka po medžius karstytis. Ir tai didžiąja dalimi priklauso nuo aplinkos ir patirties. O artimiausią vaikų ugdymosi aplinką kuria tėvai, vadinasi, nuo tėvų mąstymo ir požiūrio priklauso vaiko genialumas. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad vaikų gabumai 50 proc. priklauso nuo aplinkos. Bet tie gabumai ir įgūdžiai irgi toks santykinis dalykas. To, ką davė gamta, pakeisti mes negalime, bet didžioji dauguma gabumų yra nulemti, kaip minėjau, santykio su aplinka, kurią kuria tėvai. Jei su 2-3 metų vaiku nebus einama į lauką ir nebus leidžiama jam karstytis po medžius ar karstynes, jo raumenų tonusas bus žemas. Fizinė veikla jam bus nemaloni. Jei šeimoje mėgstama šokti ar muzikuoti, vaikas, veidrodinių neuronų pagalba, kopijuoja suaugusiųjų elgesį.

– Dabar populiaru jau nuo pusės metų vaikus vesti į kokį nors būrelį. Ką duoda būreliai tokiame ankstyvame amžiuje?

– Pastebiu šią dominuojančią madą tarp tėvų. Ir jeigu mama savo vaikus lavina savarankiškai namuose, tai tarsi daugumos mamų yra tyliai pasmerkiama, kad netinkamai rūpinasi savo vaikais. Tai tarsi nerašyta, ore tvyranti nuostata. Iš tiesų dabar yra sureikšminamos akademinės žinios. Viskas yra gerai ir reikalinga vaikui, kas yra saikinga. Visur yra reikalingas aukso viduriukas. Ankstyvas ugdymas, be abejo, vaikams yra labai svarbus, tai ta informacija, kurios gali būti neprisimename, bet ji stipriai įsirašo į smegenis, bet, kaip minėjau, visur turi būti saikas. Yra tokių kraštutinumų, kur pas kūdikį ateina keturios auklės, kurios visos kalba skirtingomis kalbomis. Įsivaizduokite, ką tai duoda kūdikiui? Kokia kaina sumokama už tas akademines žinias? Taip, kalba įsirėžia į smegenis, bet kūdikystėje svarbu, kad prie vaiko būtų vienas, nuolat jį prižiūrintis žmogus, kuris jį visada ta pačia maniera paima, taip pat kalbina ir kt., tai suteikia saugumo pojūtį, kūdikis gali patirti saugų prieraišumą, kas yra būtina kūdikystėje daug labiau nei kalbų mokymas. O čia jis nesijaučia saugus, nes žmonės nuolat keičiasi. Bet jei kūdikis kartu su mama važiuoja į kokią nors mokyklėlę, kur mamai gera ir ramu, mama nepatiria įtampos ir streso, kūdikis jaučiasi saugus, jie ten kartu užsiima, stiprina ryšį. Tokiu atveju viskas yra puiku ir sveikintina. Siekdami vaikų gerovės, turime atsižvelgti į vaiko raidą, ramius ir harmoningus vaikų bei tėvų tarpusavio santykius, o ne norus atitikti kažkieno sugalvotus geros mamos/tėčio standartus.

– Nuo kada būreliai ne per anksti? O gal jei nuo pusės metų nepradėjo, tai metukų jau per vėlu vesti muzikuoti?

– Niekur niekas nepavėluos. Viskas priklauso nuo tėvų požiūrio. Vienos taisyklės ar recepto nėra, kurio ieško tėvai. Kita vertus, tu gali vežti tą vaiką į mokyklėlę, o gali namie įsijungti muziką, niūniuoti, glostyti vaikučiui galvą, lavinti ritmo pojūtį ir kt. Svarbiausia yra kurti ryšį su vaiku ir jo neprarasti. Linkėčiau tėvams įsiklausyti į savo vidinę intuiciją, pasitikėti savimi ir ja vadovautis. Ryšys su vaiku yra svarbiausia, neaukokite jo dėl akademinių pasiekimų vienoje ar kitoje srityje, tai didžiausia dovaną, kurią galite vaikui padovanoti visam gyvenimui. Jei savimi nepasitikite, bet norite lavinti vaiko gabumus, žinoma, kad būreliai yra gerai, bet susidėliokite taip dienotvarkę ir laiką, kad su vaikų tarpusavio santykiai būtu kiek galima ramesni ir be įtampos. Nėra vieno recepto, nuo kada reikėtų tą pradėti. Tėvai turėtų pasitikėti savo intuicija. Jei viskas gerai, važiavimas į būrelius nesukelia streso, tai ir tęskite. Pamenu, stebėjau tokią situaciją. Veiksmas vyko rugsėjo mėnesio pradžioje, kai tik vaikai buvo pradėję lankyti lopšelio grupę. Tai pirmoji nauja vieta, kurioje vaikai turėjo adaptuotis. Visi vaikučiai laukia savo tėvų, stovi prie langų, verkia, nori namo ir didžiausias jiems iššūkis pasijusti saugiais naujoje aplinkoje. Tėvai, atėję pasiimti savo vaikų, auklėtojų klausia: ką jūs šiandien veikėte, ką sukūrėte, kodėl nėra lentoje jokių piešinių? Jauna auklėtoja priima tai kaip priekaištą. Teko stebėti šį procesą ir talkinti auklėtojai. Auklėtoja ištraukusi guašą liepia vaikams piešti, kai šie rėkia ir šaukiasi mamas ir jokia kūrybinė veikla jiems neįdomi. Kur jie tau pieš? Jie verkia. O tėvai reikalauja. Mes išsitraukėme žaislus, apkabinome tuos vaikus, pradėjome žaisti. Ir kai atėjo tėvai, pasakėme, kad nebus jokių darbelių, nes mes žaidėme ir pratinamės prie naujos grupės aplinkos. Didžiausias vaikų pasiekimas bus adaptacija naujoje grupės aplinkoje. Nereikia perlenkti lazdos su tuo lavinimu, svarbu matyti visumą ir bendrą kontekstą, viską vertinti savikritiškai ir nepamiršti, kas ir tikrųjų vaikams yra gerai ir kas jų nežaloja.

Foto: Vida Press

– Daug užsiėmimų, daug veiklos su vaikais namuose. Atrodo, kad šiandien tėvai bijo palikti vaikus nuobodžiauti. Kiek to laiko sau vaikui reikia?

– Vaikai turi išmokti susirasti sau įdomios kūrybinės veiklos, turi gebėti pabūti ir vieni, panuobodžiauti. Nuobodulys nėra blogai, nuobodžiaujant gimsta naujos įdomios idėjos. To vaikams taip pat reikia. Tėvai šioje vietoje perlenkia lazdą su visokiais būreliais, žaidimų kambariais, pramogomis, žaislais, animatoriais ir nuolatiniu vaikų linksminimu. Jei vaikas nevaikšto į būrelius, gimtadienio nešvenčia žaidimų kambariuose, tėvai tai išgyvena labiau nei patys vaikai. Jie tarsi jaučiasi blogais tėvais, jaučia priekaištą sau, kad vaikas yra nelavinamas ar permažai turi galimybių pramogauti vaikų pamėgtuose žaidimų kambariuose. Dominuoja pramoginė kultūrą, kur vaikai yra linksminami ir pasigendama patyriminės veiklos, kur vaikai galėtų mokytis per savo patyrimą. Kai vaikas susikaupęs tyrinėja, karstosi po medžius ar užsiima kita įdomia veikla, dažnu atveju tėvai tai laiko, tarsi laikas praleidžiamas veltui. Tai klaidingas požiūris. Jei norime užauginti visapusišką žmogų, jis turi mokėti ir bendrauti su kitais, ir susirasti įdomios kūrybinės veiklos, būdamas vienas, kad apmąstytų ir panuobodžiautų. O tai daugeliui vaikų šiandien yra iššūkis. Nuobodulys yra reikalingas, nes tada ateina įdomios kūrybinės idėjos. Jei vaikas neišmoksta būti vienas su savimi, suaugęs jis jausis gerai tik būdamas tarp kitų žmonių. Dažniau taip nutinka su vienturčiais vaikais. Tėvai skundžiasi, kad tokį vaiką nuolat reikia kuo nors užiminėti. Tikrai taip ir yra, bet, tai žinant, galima sąmoningai kurti tokią aplinką, kur vaikas mokytųsi būti vienas. Tad laimingas žmogus – visapusiškas žmogus, kuris vaikystėje turi išmokti išgyventi tiek laimę, tiek nusivylimą, nesėkmes, nes taip mokosi valdyti emocijas ir įgyja atsparumą stresui. Tad kai kitą kartą pamatysite savo ar kitus vaikus besikarstančius ant šakų, šokinėjančius per balas ar žaidžiančius muštynes su draugais, ir norėsite įsikišti, kad jiems pagelbėtumėte, prisminkite, kad būtent taip jie mokosi, kiek streso gali iškęsti. Saugia patirtimi paremti potyriai yra reikalingi visapusiškai vaiko raidai.