Vilniaus universiteto profesoriaus, chemiko ir gydytojo Andriaus Sniadeckio darbai vis plačiau atveriami Lietuvos visuomenei: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kasmet organizuoja „Andriaus Sniadeckio skaitymus“, padeda jo darbus versti į anglų ir lietuvių kalbas.
Viena iš didžiausią atgarsį XIX–XX a. sukėlusių Sniadeckio knygų – „Pastabos apie fizinį vaikų lavinimą“ (parašyta 1805, perrašyta 1822 metais).
Šį kartą dalinamės trečiuoju epizodu.
III
Apie kvailų ir baisių pasakų žalą
Vienas iš blogiausių ir labiausiai paplitusių blogų įpročių yra kvailų (beprasmių) pasakų pasakojimas vaikams, vos tik jie pradeda kalbėti. Toks būdas galėtų tapti priimtiniausiu ir vertingiausiu mokslu, jei tik kas žinotų, kaip vaikišku stiliumi jiems pateikti tikrai naudingų istorinių ir moralinių pasakojimų, kuriuos motinos ir auklės pasakotų ne iš knygų, bet mintinai, tuo metu, kai vaikams jau pabosta bėgioti ir išdykauti, kai jie mielai susėda pasiklausyti arba patys prašo pasakos.
Mūsų auklių ir tarnaičių pasakojimai yra arba be prasmės apie kokius nors karalius ir karalienes, arba dar blogiau, apie šmėklas ir baubus, arba apie senius ir bobas, kurie ėda vaikus.
Sugalvojamos visokios baidyklės lyg kokiems žvirbliams miežiuose, o tomis baidyklėmis pasirenka skurdą ir senatvę. Ir taip vaikai, kurie turėtų jausti giliausią pagarbą pražilusiam senoliui, ar gailestį vargšams, dreba iš baimės vien tik apie juos prisiminę.
Nerastume tarp mūsų nei vieno, kuris iš savo patirties nežinotų, kaip pačioje vaikystėje įskiepytos baimės vėliau sunkiai įveikiamos net suaugus, ir kaip padidina mūsų kasdienius kentėjimus. Baimės ir išgąstis labiausiai sukrečia visą nervų sistemą, o tokioms jautrioms būtybėms kaip vaikai, dažnai sukelia traukulius ar sunkias ligas, griauna sveikatą visam gyvenimui. Medicinos istorija pateikia daug pavyzdžių neišgydytos epilepsijos, kurią sukėlė išgąstis vaikystėje. Tačiau tas nelemtas vaikų gąsdinimo įprotis yra ne tik labai paplitęs, bet ir labai senas. Jau romėnės [turėjo] gėdingą paprotį kviestis bjaurias bobas, vadinamas lamie, vaikams bauginti ir [rodyti] dievo Mandrucia stabuką, kuris, kaip sakydavo, rydavęs blogus ir nemandagius vaikus.
Apie miego svarbą
Vaikai žymiai daugiau miega ir turi miegoti ilgiau negu suaugusieji. Jų gyvenimas motinos pilve yra nepertraukiamas miegas. Naujagimiai miega kone nuolatos, o bėgant metams augdami vis mažiau. Taigi, polinkis miegui ir jo poreikis nuolatos mažėja iki pat vėlyvos senatvės. Daugelis senolių naktį praleidžia visai nemiegodami. Todėl vaikams reikia leisti miegoti tiek, kiek jiems patinka. Dėl to itin blogiai elgiasi motinos, kurios vaikus su savimi pasiima į teatrus, vakarinius pobūvius ar maskaradus. Tokia kompanija yra žalinga, kadangi atima vaikų miegui reikalingą laiką ir taip gali ženkliai pakirsti jų sveikatą. Be to, geriausia kompanija vaikams yra kiti vaikai, o triukšmas arba rimtos kalbos juos tik verčia nuobodžiauti.
Naudojantis tuo, kad vaikai noriai ir ilgai miega, o pavargę miega giliai, net ir be minkštų patalų, reikia juos pripratinti miegoti vėsiai ir kietoje lovoje. Plunksnos ir pūkai vaikams yra kenksmingi, nes tai juos bendrai susilpnina ir suminkština. Dėl to kietas pluoštinis čiužinys, nedidelė pagalvė, lengva vilnonė antklodė ir visada balta paklodė – toks turi būti visas jų įprastas guolis. Visada reikia turėti sausą ir švarią patalynę, nes tvarka yra sveikatos ir jėgų šaltinis, tuo tarpu apsileidimas yra labiausiai paplitusi ligų priežastis.
