Vilniaus universiteto profesoriaus, chemiko ir gydytojo Andriaus Sniadeckio darbai vis plačiau atveriami Lietuvos visuomenei: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kasmet organizuoja „Andriaus Sniadeckio skaitymus“, padeda jo darbus versti į anglų ir lietuvių kalbas.
Viena iš didžiausią atgarsį XIX–XX a. sukėlusių Sniadeckio knygų – „Pastabos apie fizinį vaikų lavinimą“ (parašyta 1805, perrašyta 1822 metais).
Šį kartą dalinamės antruoju epizodu.
II
Apie protinį lavinimą nuo mažens
Štai priežastys, dėl kurių manau, kad per ankstyvas vaikų įkinkymas į mokslus ir sėdėjimą suole yra ir nereikalingas, ir kenksmingas. Nereikalingas, nes tuo laikotarpiu visos proto galios, o būtent supratimas, dar yra labai ribotos, ir todėl visas per ankstyvas mokslas nieko neduoda.
Kenksmingas, nes ne tik apkraunant proto galias jas pažeidžia ir gadina visam gyvenimui, bet ir sėdėjimas, būtino kūno judėjimo trūkumas, nuobodulys ir apmirimas, smarkiai veikia susilpnindami sveikatą ir sugadindami sudėjimą visam laikui. Pridėkime ir tai, kad dar neišsivysčiusių proto organų apkrovimas, prievartinis vaikų mokymas mokslo, kurio jie nesupranta, kuris jiems nuobodus, ne tik nelavina proto galių, bet ir sukelia ankstyvą nenugalimą pasibjaurėjimą visu protiniu darbu. Aš žinau, kad galima pateikti ne vieną pavyzdį, kai vaikai patys noriai imasi mokslo ir neabejotinai jame daro pažangą, tačiau toks per ankstyvas proto galių lavinimas yra liguistas ir ne tik negalima tuo džiaugtis ir jam padėti, bet visomis jėgomis reikia tai pristabdyti ir sulaikyti. Nauda, kurią tokiame amžiuje galima pasiekti moksle yra labai neaiški, o žala sveikatai – neišvagiama. Šiuo atžvilgiu kreipiuosi į kiekvieno skaitytojo asmeninį liudijimą. Jeigu tokiame jauname amžiuje jis ko nors mokėsi, ar tai suprato? O jei ko nors išmoko, ar nepamiršo to vėlesniame amžiuje ir ar neteko viso to mokytis iš naujo? Taigi, tokia tai nauda iš per ankstyvo mokymosi – matome žalą.
Norėčiau, kad neatitraukiant vaikų nuo žaidimų ir fizinių darbų tik palengva labai neakivaizdžiai jiems būtų pateikiama tik tokių mokslų, kurie atitiktų jų gebėjimus, kurie juos pralinksmina ir kurie jiems patinka, nereikalauja jokios proto įtampos.
Norėčiau, kad vaikai visad būtų judėjime ir darbe, kad nežinotų kito poilsio kaip tik miegas ir valgymo metas, kad jų protas būtų užimtas tik žaidimais. O kada, paklaus manęs kažkas, kada jie mokysis? Ogi tada, kai pakankamai sustiprės, tada, kai mokslą jie pajėgs priimti ir jis taps jiems naudingas, kuomet atras tikrą potraukį mokslui. Nors vaikai turi patį didžiausią smalsumą ir uoliai puola prie kiekvienos naujienos, tačiau jei mokslas jiems bus prievarta brukamas, pradės juo bjaurėtis.
Todėl nedera mažylių versti prie tokių dalykų, kurių jie nekenčia. Primestas arba prievarta išvargtas mokslas bus tiek pat naudingas, kiek maistas ir gėrimai nealkanam ar neištroškusiam per prievartą sugrūstas. Tik sudominus ir per žaidimus, vyresnius vaikus, t.y. tokius kurie jau turi nuolatinius dantis, galima prie mokslo vilioti. Tačiau net ir tas mokslas neturi pertraukti jų išdykavimų ir laisvės, bėgiojimo, jų šėlionių, nes būtent ta vaikiško gyvenimo laisvė ir vadintina rimtu mokymu.
Jeigu kas nors aštuonmečiui užkrautų naštą, kurią sunkiai gali pajudinti suaugę ir stiprūs vyrai, visi tokį [mokytoją] laikytų pamišėliu. Tačiau protingu, mokytu ir šviesiu žmogumi laikomas tas, kuris tą nelaimėlį [mokinį] apkrauna virš jo sugebėjimų ir dar tik užgimstančias jėgas ardo ir naikina. Tokiems išminčiams brangiai mokame ir dažnai atsigabename iš toli.
Skaitė Birutė Railienė
