„VšĮ Įvairovės ir edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo mokymų vadovė Lina Januškevičiūtė pateikė keletą mitų, su kuriais susiduria lytiškumo ugdymo specialistai.
Mitas: lytiškumo ugdymas mokykloje sumažins tėvų/šeimos autoritetą, nes tai šeimos reikalas.
Svarbu suprasti, kad tėvų ir vaikų santykiuose svarbiausias yra ryšys, kuris leidžia vaikams ir tėvams būti atviriems, pasitikėti vieni kitais ir gebėti išreikšti savo jausmus ir emocijas. Tokiame santykyje yra saugu kalbėtis visomis temomis, įskaitant ir lytiškumą. Kuomet apie lytiškumą vaikai ir paaugliai gali kalbėti (s) tiek mokykloje, tiek namuose, didėja jų pasitikėjimas autoritetingais suaugusiais, kas sudaro galimybę paaugliams ateiti pasitarti jiems rūpimais klausimais. Jei mes tokios galimybės nesudarome, vaikai ir paaugliai autoriteto ima ieškoti kitur – tarp bendraamžių ir interneto platybių, kurių nuomonė gali tapti svarbesnė negu tėvų ar globėjų. Deja, nėra aišku, kokią informaciją vaikai ir paaugliai gaus – ar mokslu grįstą ir amžiui pritaikytą ar atrastą pornografiniuose ar amžiui ir brandai nepritaikytuose portaluose.
Mitas: lytiškumo ugdymas prieštarauja moralei ir vertybėms
Lytiškumo ugdymas, kuris remiasi žmogaus teisių principais, puoselėja požiūrį, kuris remiasi tokiomis vertybėmis, kaip pagarba sau ir kitam, priėmimas, tolerancija, lygybė ir lygiavertiškumas, empatija. Lytiškumo ugdymas leidžia jaunam žmogui ieškoti, atrasti ir apsibrėžti savo vertybes, išsivaduoti iš vyraujančių nuostatų, kurios didina atskirtį, leidžia pamatyti panašumus tarp žmonių ir suprasti, kad ne smurtinis elgesys, žeminimas ar neapykanta yra vertybė, o pagarba sau ir kitam, atsižvelgimas į kitą, priėmimas ir palaikymas. Dažnai seksistiniai komentarai, neapykantos kalba, patyčios dėl lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos, kitų žmonių įžeidinėjimai ar priskyrimai į grupes „normalu/ nenormalu“ yra pateikiami kaip vertybės, tačiau vietoje to, kad didintų įtrauktį ir savitarpio pagalbą, kas itin susiję su vaikų ir paauglių emocinės sveikatos gerove, kursto baimę, atskirtį ir nepasitikėjimą vieni kitais. Tad vertėtų susimąstyti ar šių „vertybių“ diegimas tikrai atspindi besiformuojančios asmenybės lūkesčius ir leidžia suprasti, jog ji(-s) yra vertinga(-s) tokia (-s), kokia (-s) yra.
Mitas: lytiškumo ugdymas propaguoja homoseksualumą
Nemaža dalis visuomenės priešinasi, kad lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos temos būtų aptariamos viešai bei mokiniams apskritai apie tai būtų kalbama. Tiesa yra ta, kad daugmaž kiekvienoje klasėje yra bent po vieną mokinį, ir kiekviename mokytojų kolektyve yra asmenų, kurie neidentifikuoja savęs kaip heteroseksualaus asmens. Homoseksualumas – viena iš seksualinės orientacijos formų ir tyrimai neranda atsakymo, kodėl mes turime vienokią ar kitokią seksualinę orientaciją, tačiau visi mes turime seksualumą, kas yra svarbi mūsų gyvenimo dalis: dauguma iš mūsų jaučia jausmus, myli, kuria šeimas. Taigi išbraukdami temas apie lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją mes siunčiame žinutę mokyklos bendruomenei, kad priimame ne visus, kad tam tikra dalis jų negali būti visaverčiais, džiaugtis ir vertinti savo tapatybę ir ar seksualinę orientaciją. Visgi, viena iš svarbiausių lytiškumo ugdymo dalių – ugdyti gebėjimus suprasti, priimti ir vertinti save tokį / tokią, koks / kokia esu ir suprasti, kad esu vertinga(-s) tokia (-s), kokia (-s) esu.
Mitas: lytiškumo ugdymas skatina paauglius pradėti lytinį gyvenimą ir moko lytinių santykių technikų.
Lytiškumo ugdymas suteikia amžiui ir raidai tinkamos informacijos ir įgūdžių, kurie padėtų jauniems žmonėms sąmoningai rinktis kada, su kuo ir kaip pradėti lytinius santykius. Lytiškumo ugdymas sukurtas taip, jog būtų tinkamas tiek pagal amžių, tiek pagal vaiko ir paauglio brandą, o jo tikslas yra vystyti ir stiprinti vaikų ir jaunų žmonių gebėjimą priimti sąmoningus, gerą savijautą keliančius, sveikus ir pagarbius pasirinkimus santykiuose, taip pat vystyti ir stiprinti emocinę ir fizinę sveikatą. Temos yra sudėliotos ir suplanuotos taip, kad nuosekliai supažindintų ir padėtų ugdyti įgūdžius jiems bręstant. Pavyzdžiui, pradinėje mokykloje mokiniai mokosi apie teisingus kūno dalių pavadinimus ir ką daryti, jeigu kas nors juos liečia netinkamai, aptaria šeimos sąvoką, kas joje svarbiausia. Trečioje – penktoje klasėje vaikai mokosi apie brendimą ir kūno pokyčius, kurie jų laukia paauglystės metu, diskutuoja, ko reikia kad atsirastų vaikai, kada jau esame jiems pasiruošę. Šeštoje – aštuntoje klasėje mokiniai mokosi atskirti sveikus santykius nuo toksinių, diskutuoja, kaip kurti lygiaverčius, pagarbius santykius, gauna įgūdžių kaip priimti informuotus sprendimus, stiprina įgūdžius, kaip atsispirti socialiniam ir bendraamžių spaudimui. Kalbama apie kuo vėlesnį lytinių santykių pradėjimą, taip pat pristatoma informacija apie lytiškai plintančias ligas bei apsisaugojimą nuo neplanuoto nėštumo. Kadangi pirmosios vaikų, kurie neturi lytiškumo ugdymo patirtys vyksta jau septintoje-aštuntoje klasėje, svarbu laiku suteikti informaciją, nes dauguma paauglių (o, deja, kai kurie suaugusieji taip pat) vadovaujasi pačiais keisčiausiais įsitikinimais, kurie gali būti žalingi, tiek jų reprodukcinei, tiek psichinei sveikatai. Vyresnėse klasėse mokiniai taip pat diskutuoja kaip kurti sveikus, pagarbius ir lygiaverčius santykius, svarbios tampa romantinės meilės temos, mokiniai mokosi komunikacijos įgūdžių, kad galėtų išreikšti savo poreikius bei išgirsti kitą. Mokslu grįstas ugdymas ne tik kad neskatina lytinių santykių, o anaiptol – užtikrina, kad mokiniai, kai jau bus pasiruošę pradėti lytinį gyvenimą, gebėtų kurti emociškai ir fiziškai saugius santykius, gauti ir suteikti sutikimą (angl. consent), bei nubrėžti savo asmenines ribas ir atsižvelgti į kito ribas. Svarbu pabrėžti, kad jokia lytiškumo ugdymo programa nemoko apie lytinių santykių technikas, kadangi lytiniai santykiai – tai dviejų, stipraus ryšio siejamų, pasirengusių žmonių, intymus ir privatus įvykis.
