Kaip rašoma pranešime spaudai, socializacija – gebėjimas bendrauti, dalintis, susirasti draugų, visapusis sportinis, meninis, kultūrinis vaiko ugdymas atsiduria tarp dažniausiai girdimų tėvų norų. Be abejonės, tai labai svarbios savybės ir įgūdžiai, kurie paprastai pradeda formuotis pirmojoje vaiko bendruomenėje, t. y. darželyje. Tuo tarpu išmokti laisvai ir kūrybiškai žaisti, sugalvoti savo žaidimus – greičiausiai labai retai sutiksime tėvus, keliančius būtent tokius lūkesčius, kuomet į darželį išleidžia savo 2-3 metų atžalą, tačiau jie taip pat ne mažiau svarbūs.
Pirmiausia išmokstama savarankiškumo – tai pastebėsite po kelių savaičių
Kiek laiko užtrunka tam tikrų įgūdžių ir savybių susiformavimas? Vienas greičiausiai pastebimų pasikeitimų vaiko elgesyje jam pradėjus lankyti darželį yra atsiradęs savarankiškumas. Per pusmetį įvyksta didžiulis šuolis, o pirmieji požymiai išryškėja jau po kelių savaičių ar mėnesio – vaikai išmoksta patys apsirengti, apsiauti batus ir pan. Taip įvaldydamas savo kūną vaikas įgauna vis daugiau pasitikėjimo.
Kalbant apie kitus, socialinius įgūdžius, paprastai reikia daugiau laiko. Pavyzdžiui, jeigu vaikas šeimoje yra vienturtis, namie nėra pratęs dalintis žaislais, nereiktų tikėtis, kad iškart tą darys ir darželyje. Pradėti formuotis bendriesiems bendradarbiavimo, dalinimosi ar dėmesio sutelkimo įgūdžiams reikia bent mėnesio.
Istorijos vaikui padeda atpažinti savo elgseną
Viena iš suaugusiųjų užduočių – padėti vaikui suprasti, kodėl tam tikras jo elgesys yra nepageidaujamas. Vaikams sunku suprasti savo netinkamą elgesį, kai dar nėra išsivystę jų savirefleksijos gebėjimai, t. y. gebėjimas pažvelgti į save ir savo elgesį iš šalies, todėl svarbi darželio ugdymo programos dalis – savęs pažinimo gebėjimo ugdymas. Įvairios istorijos su įsivaizduojamais herojais padeda lavinti šį įgūdį. Pavyzdžiui, darželyje su vaikais žaidžiame, kad „Kimochi“ šalyje herojai susipyksta, šaukia vienas ant kito. Tuomet vaikų klausiame, ar jiems malonus toks herojų elgesys? Žinoma, vaikai purto galvas ir taip pamažu supranta, kaip patys gali atrodyti tokiose situacijose, atpažįsta tokį elgesį ir kituose, perkelia į žaidimų pasaulį.
Padėkime vaikams lavinti vaizduotę – vėliau tą padaryti bus sunkiau
Vis dėlto vienas svarbiausių įgūdžių, kuris turėtų būti lavinamas darželyje – gebėjimas laisvai fantazuoti, tad svarbu skirti daug dėmesio kūrybiniams vaizduotės žaidimams. Kuo labiau vaikai ugdo savo gebėjimą kūrybiškai žaisti, tuo labiau tobulėja, tačiau šioje vietoje svarbi ir suaugusiųjų pagalba – kuo daugiau žaidimų inicijuosime, istorijų kursime, tuo greičiau ir dažniau vaikai tai perims ir gebės vis daugiau žaidimų susigalvoti patys, taip lavindami savo fantaziją ir kitus gebėjimus.
Tam labai padeda, jei ugdymo procesas paremtas naratyvinio žaidimo metodu. Toks žaidimas visų pirma yra istorija, kuri kyla stebint kasdienę aplinką ar skaitant knygas. Šiose istorijose vaikų fantazijai nėra ribų, o būtent 3-4 metų vaikai yra ypatingai linkę fantazuoti, todėl labai svarbu leisti šiam gebėjimui skleistis kuo anksčiau. Vėliau vaikai įgyja daugiau patirties, tad atsiranda poreikis parodyti realistines situacijas ir noras laisvai fantazuoti mažėja.
Auklėtojų užduotis – atrasti vaikui įdomias temas
Tačiau net ir mažiesiems ne visuomet lengva perprasti tokio žaidimo subtilumus. Pavyzdžiui, vienas berniukas mūsų darželyje iš pradžių visai neįsitraukdavo į naratyvinius žaidimus, viską stebėdavo iš šono, o pradėjus žaisti ir kurti įsivaizduojamas istorijas sakydavo: „Aš negaliu gerti iš šio puodelio, juk jis tuščias!“ Arba visiems susistūmus kėdes ir pradėjus „važiuoti“ mašina piktindavosi, kodėl mes neva važiuojame, jei tai tik kėdės, o ne mašinos. Tačiau po kelių mėnesių tiek mes, tiek vaiko tėvai stebime teigiamus pokyčius. Žaidimų metu bandėme įvairiausius siužetus – ligoninės, gaisrinės, galiausiai plaukėme laivu ir sutikome delfiną, kuris buvo susipykęs su rykliu, nes šis jam įkando. Ši istorija vaikui pasirodė kažkuo artima, tad pats noriai įsitraukė į žaidimą ir dabar panašių, su vaiko įsitraukimu susijusių problemų nebekyla. Kitaip tariant, atradome vaiko vidinę motyvaciją žaisti. Kuo greičiau pavyks atrasti vaikui aktualias temas ir žaidimus, tuo greičiau pastebėsime ir tam tikrų įgūdžių pokyčius.
Darželyje sustiprėja vaiko vidinė motyvacija išmokti kalbėti – čia nėra suprantančių rėkimą
Atradęs motyvaciją, t. y. supratęs, kodėl jam tai gali būti naudinga, vaikas atranda ir norą kalbėti. Labai dažnai, kai vaikui kažkas nepatinka ar nutinka kažkas nemalonaus, jis pradeda šaukti ar verkti, taip bandydamas atkreipti dėmesį į save ir savo problemą. Natūralu, jog tuomet tėvai imasi visų priemonių, kad šaukimas liautųsi, tačiau šiek tiek paaugusį vaiką, kurio kalbiniai gebėjimai jau vystosi, raginame išsakyti savo problemą, o tėvams nepulti reaguoti į šaukimą.
Turėjome ne vieną pavyzdį, kuomet vaikai tokį elgesio modelį naudoja kaip priemonę pasiekti savo, tačiau nuosekliai dirbant rezultatai yra akivaizdūs. Kaip moko „Kimochis“ filosofija, mes nerimstančiam vaikui aiškiname, kad neišsakius problemos mes negalėsime jos suprasti ir padėti. Tuomet vaikai pamažu atranda, kad šaukimu nepasieks savo tikslo, o kalbėdami, priešingai, sulaukia reakcijos ir pagalbos. Taip vaikas suvokia kalbos reikalingumą, naudą ir, vėlgi, atranda vidinę motyvaciją kalbėti.
Teigiamų žodžių naudojimas = teigiamas elgesys
Tuo pačiu tai, kaip su vaiku kalbame mes, suaugusieji, daro didelę įtaką vaiko elgsenai, todėl pasirinkta komunikavimo forma darželyje vėliau taps ir vaiko elgesio atspindžiu namuose. Nuolat girdėdamas neiginius – nelipk, neimk, tas negerai, anas negerai, vaikas pats išmoksta daug neigiamų žodžių, o tuo pačiu – neigiamo, netinkamo elgesio.
Žinoma, sudrausminti ir paaiškinti, kodėl tam tikrų veiksmų leisti negalima – būtina, tačiau skatinant teigiamą vaiko elgesį galime paieškoti žodžių, kurie padėtų konstruktyviai, aiškiai pasakyti, kad toks netinkamas elgesys turi liautis. Pavyzdžiui, vietoj pasakymo „labai negražu sėdėti susikėlus kojas prie stalo, tad nuleisk kojas žemyn“, galime sakyti „mandagu ir gražu prie stalo sėdėti nuleidus kojas, tad prie stalo sėdime nuleidę kojas“. Tai nėra lengva, bet visuomet patariu tėvams ieškoti kuo daugiau teigiamų paaiškinimų ir atkreipti dėmesį, kokia kalbos forma naudojama vaiko ugdymo įstaigoje.
Į pokyčių (ne)buvimą nereikėtų numoti ranka
Nuo pasirinktų metodų ir gebėjimo rasti tinkamą priėjimą į vaiko pasaulį priklauso ir tai, kaip greitai ar stipriai keičiasi vaiko gebėjimai, socialiniai įgūdžiai. Paprastai vaikui pradėjus lankyti darželį tėvai gana greitai pastebi pokyčius – vaikas tampa savarankiškesnis, geba pats sugalvoti sau įdomių žaidimų, pradeda bendrauti ir bendradarbiauti su kitais vaikais. Žinoma, kiekvienas vaikas skirtingas, tad ir vystosi nevienodu tempu, bet jeigu praėjus ilgesniam laiko tarpui nepastebite jokių pokyčių ar pokyčiai jūsų nedžiugina, visuomet patariu pasikalbėti su darželio bendruomene, giliau pasidomėti ugdymo metodikomis, pasidalinti, kas neramina ir kartu ieškoti sprendimų.
