Pokyčiai penktoje klasėje – didėjantis savarankiškumo poreikis
„Nors savarankiškumo įgūdžius vaikai stiprina nuo pat ikimokyklinės įstaigos laikų, šiame etape jie tampa ypatingai svarbūs, nes prasideda visiškai kitoks mokyklinis etapas: jie susiduria su gerokai daugiau juos mokančių pedagogų, skirtingomis mokymo(si) aplinkomis: keliauja iš kabineto į kabinetą, vertinimo balais sistema, kuri gali sukelti nemalonių išgyvenimų. Vaikams tenka susigaudyti naujoje aplinkoje, paprašyti pagalbos, daryti vienokius ar kitokius sprendimus, priimti ir suprasti įvertinimus, pasitarti su draugais, dalintis atsakomybėmis“, – pranešime spaudai pastebi psichologė.
Tėveliai šiame etape taip pat turi stiprinti savo atidumo įgūdžius:
Pastebėti vaiko emocinius išgyvenimus ir ramiai pasikalbėti apie juos, ieškant vaiko stiprybių ir remiantis jo galiomis;
Pasidalinti savo išgyventa praktika paauglystės pradžioje ir sprendimais, kurie buvo palankūs;
Klausiant apie vaiko draugų ratą – tai vienas svarbiausių faktorių, lemiančių, kaip vaikas jausis mokykloje. Vaikams pirmiausia mokykla yra apie santykius, tik tada apie mokslus;
Padedant priimti įvertinimus balais ir analizuojant, ką jie apie vaiko galimybes sako. Taip pat, stiprinant nuostatą, kad balas neatskleidžia vaiko, kaip žmogaus, vertės.
Mentorystės svarba pokyčiuose
Mentorystė – tai tikslinis pedagogo darbas su kiekvienu savo mentoriaujamu vaiku. Bendraujant su mokiniais individualiai, palaikomas ir stiprinamas jų savarankiškumas.
„Tai galimybė bendradarbiauti vaikui, mentoriui, šeimai, mokyklos bendruomenei, mokytojams greičiau, konkrečiau ir labai šiltai. Svarbia mentorystės dalimi yra socialinis ir emocinis ugdymas: laiko planavimo, tikslų kėlimo, bendradarbiavimo ir net mokėjimo mokytis srityse. Mentorius greta mokinio yra kiekviename žingsnyje, kai mokiniui prireikia pagalbos spręsti iškylančius iššūkius ar pasidžiaugti pavykusiais veiksmais“, – pasakoja „Šiaurės licėjaus“ 5-8 klasių ugdymo vadovas S. Šabanovas.
Mentorė V. Kairaitytė pabrėžia, jog svarbiausia, kad augantis žmogus pasiektų geriausių individualių rezultatų, tuo pačiu padedant jam jaustis komfortiškai, saugiai ir ramiai mokymosi aplinkoje. Tada, be abejo, komunikuojant su kitų dalykų mokytojais, sekti, kas geriausiai sekasi, kas mažiausiai ir kartu ieškoti, kaip pagerinti silpnesnes vietas bei leisti pilnai atsiskleisti stipriosioms pusėms, pabrėžiant vaiko individualių pomėgių ir siekių grožį. Žinoma, komunikacija su tėvais taip pat labai svarbi, kad mokyklos ir namų gyvenimas turėtų tęstinumą bei neprieštarautų vienas kitam.
Kuo tai skiriasi nuo įprastų klasės auklėtojų?
„Lyginant su įprasta mokyklų struktūra, kur kiekviena klasė turi po vieną auklėtoją, asmeninio mentoriaus principas sudaro galimybes kiekvienam mokiniui skirti daugiau individualaus dėmesio, taip pat, suteikti daugiau informacijos tėvams. Vienas klasės auklėtojas niekaip fiziškai nepajėgtų tiek daug tarpininkauti su visų dalykų mokytojais, kiekvieną savaitę pakalbėti su vaiku asmeniškai, įsiklausyti į mokinį, sklandžiai ir detaliai atsakyti į tėvų klausimus. Kita vertus, klasės auklėtojas suteikia klasei bendrystės jausmo, juk tada jie visi tikrai turi tą vieną jungiančią grandį, kuri galbūt daugiau padeda klasei su organizaciniais dalykais artėjant šventėms ir renginiams. Tačiau turėti abu – ir mentorių ir klasės auklėtoją, būtų ganėtinai painu, tiek mokiniams tiek tėvams. Tad, manau, lieka tik rinktis – daugiau asmeninio santykio su kiekvienu vaiku ar didesnis dėmesys klasės bendrumui. Mano asmenine nuomone, mokyklinio amžiaus vaikams, tikrai reikia asmeninio patikėtinio-pagalbininko daug labiau“, – pastebi mentoriaujanti anglų kalbos mokytoja E. Jankūnienė.
Skirtingi vaikų poreikiai
Kiekvienas penktokas – skirtingas, atėjęs iš savo šeimos, prieš tai lankytos mokyklos, taigi jau su tam tikromis vertybėmis bei elgesio modeliu. Todėl ir dėmesys, kurio vaikui reikia bei kurio jis tikisi ar ieško, yra labai įvairus. „Atėjusiam iš kitos mokyklos mokiniui reikia adaptuotis prie naujos aplinkos bei mokymosi sistemos. Valstybinėse mokyklose klasėje yra daug daugiau mokinių, kiekvienam iš jų auklėtojas nepajėgia skirti tiek daug dėmesio, pastebėti problemų, su kuriomis susiduria vaikas – taip mokinys gali pradėti jaustis vienišas ir nesuprastas, be to, jo vertybės ir elgesys formuojasi daugiau veikiamas ne mokytojų, o kitų, aplink jį esančių, mokinių. Todėl aš, kaip mentorė, pirmiausia stengiuosi būti draugė ir suteikti vaikui saugumo jausmą, jį palaikyti, taip pat duoti kaip galimą geresnį elgesio, mąstymo pavyzdį. Nes tai, ką stipriausiai išgyvena penktų ir šeštų klasių mokiniai, dažniausiai nebūna mokymosi problemos – jie labiausiai jaudinasi dėl tarpusavio santykių, dėlto, kas ką pasakė, o gal nepasakė. Taigi, jiems reikia draugo, žmogaus, kuris suteiktų užuovėją, jautriai priimtų, konstruktyviai pasakytų pastabas, į kurį jie nebijotų kreiptis, bet taip pat jaustų autoritetą ir matydamas jo pavyzdį norėtų stengtis“, – mintimis dalinasi mentoriaujanti „Šiaurės licėjaus“ kinų kalbos mokytoja V. Kairaitytė.
Mentorė E. Jankūnienė pastebi, jog kaip ir visur gyvenime, reikia padėti vaikams suvokti, kad svarbiausia yra balansas – tiek akademiniai pasiekimai, tiek ir visos kitos savybės, prie kurių lavinimo galime prisidėti mokykloje, yra svarbu. Svarbiausia, anot jos, yra pažadinti mokinio norą nuolat tobulėti, bet ne karštligiškai siekti tobulybės, atrasti vidinę motyvaciją.
Asmeninis grįžtamasis ryšys mokinio tėvams
Vienas iš mentorystės privalumų – galimybė daugiau dėmesio skirti ne tik mokiniui, bet ir jo šeimai. O tėvams klausimų juk kyla visada. Mentorius tampa tarsi tiltu tarp visų vaiko mokytojų ir tėvų.
„Dažnai bendraujame apie sėkmes ir nesėkmes mokymosi procese, mokinio elgesio ypatumus, susikaupimą pamokų metu. Daug diskutuojame, kaip galėtume padėti mokiniui jei, tarkim, kyla sunkumų, na ir žinoma, pasidžiaugiame kartu, kai kažkas gražaus nutinka, susijusio su mokiniu. Kai sprendžiame opius klausimus, stengiuosi būti tėvų patikėtiniu ir tarpininku tarp jų ir mokyklos, išsiaiškinti ir suteikti kuo daugiau informacijos. Jei, tarkim, mokinio įvertinimai prastėja, aš stengiuosi kuo detaliau išsiaiškinti situaciją su tų dalykų mokytojais, klausiu jų nuomonės, pasvarstome drauge, tada dalykininkų suteiktą informaciją perduodu tėvams, kalbame, ką galėtume daryti, o tada jau sprendžiame klausimą taip, kad tiktų ir tėvams, ir mokiniui, ir dalyko mokytojams“, – pasakoja mentoriaujanti anglų kalbos mokytoja E. Jankūnienė.
Psichologės patarimai: ką svarbu patarti vaikams šiame amžiaus tarpsnyje?
Kiekvienas etapas žmogaus gyvenime turi užduotis – jas įveikę, tampame stipresni ir galintys imtis naujų užduočių;
Augdami ir bręsdami turime vis daugiau galimybių suprasti ir keisti aplinką;
Paauglystė – ypatingas laikas, kada iš vaiko žmogus tampa po truputį panašesnis į suaugusį žmogų: vadinasi, atsiveria vis platesnės pasirinkimo galimybės ir, žinoma, atsakomybės;
Vaikai, išgyvenantys sunkumus, privalo turėti savo akiratyje keltą žmonių, kuriais pasitiki ir kurie gali išklausyti bei ištiesti pagalbos ranką.
