„Prieš trejus metus pradėjau dirbti Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijoje. Mokiniai ir jų tėveliai mane pasitiko šiltai ir draugiškai. Žinojau, kad viskas bus gerai, kursime draugiškus santykius, sieksime aukštų mokymosi pasiekimų, juk pedagoginė patirtis nemaža – 16 metų. Bet... Vienas mokinys mane neramino. Jam buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas.

Autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas/ Astos Šarko Purkevičienės nuotr.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Iškilo klausimas, ką daryti, kaip padėti mokiniui mokytis? Taip prasidėjo naujas mano mokymosi etapas. Negalėjau suprasti, kodėl fiziškai sveikas, neturintis išskirtinių bruožų vaikas, kalbėdamas vengia akių kontakto, o kviečiamas neatsiliepia. Kodėl pamokų metu slepiasi po suolu, guli ant žemės, o užlipęs ant palangės laižo lango stiklą? Kodėl piešia tik tušinuku ar juodu flomasteriu? Kodėl neturi gėdos jausmo? Kodėl, lyg nerasdamas vietos ar savęs, pamokos metu vaikšto ratu po klasę ir klausia, „kodėl aš turiu mokytis ir dalyvauti pamokose, kuriose nenoriu būti“. Degiau begaliniu noru padėti mokiniui, nes žinojau, kad jis gali mokytis. Būdamas pirmokas, labai gerai skaičiavo, skaitė, puikiai kalbėjo angliškai. Tik kaip prie jo prieiti, kaip sudominti, kad mokyklinis suolas nebūtų toks baisus? Pradėjau skaityti knygas ir metodines rekomendacijas apie autizmą, konsultuotis su specialiaisiais pedagogais, įsitraukiau į tarptautines (Erasmus+) veiklas. Kalbėjau su kitais klasės vaikais, kad mes visi esame skirtingi, kad mes turime vienas kitam padėti mokytis ir išmokti būti drauge.

Autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas/ Astos Šarko Purkevičienės nuotr.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tapo akivaizdu ir suprantama, kad tokiems mokiniams, labiau nei kitiems, svarbi aiški dienos ir pamokų dienotvarkė. Atėjęs į mokyklą moksleivis nori tiksliai žinoti, kas, kada ir kur vyks (kokia pamoka kada prasidės ir baigsis, kokia šiandien išvyka ir pan.) O svarbiausia – tiksliai žinoti, kada jis galės ilsėtis ir užsiimti mėgstama veikla.

Susitarėme su mokiniu ir jo tėvais, kad mokymo(si) ugdymą organizuosime per jį dominančias veiklas, įrengėme asmeninę motyvacinę „lentą“. Iš ryto joje priklijuoju savaitės dieną, tos dienos pamokas ir jų laiką. Už darbą pamokoje, t.y. atlikęs jam skirtas užduotis ir pažymėjęs asmeninėje užduočių lentelėje, mokinys gali priklijuoti „like‘ą“ (patiktuką) lentoje. Surinkęs „like‘ų“ tiek, kiek yra pamokų, mokinys gali ilsėtis jam įrengtoje asmeninėje erdvėje – palapinėje, arba užsiimti kita mėgstama veikla. Telefonas pasitarnavo kaip inovatoriška vaiką dominanti ugdymo priemonė. Jo mėgstamiausia veikla – žaidiminių užduočių atlikimas mobiliuoju telefonu. Taip pat labai gelbsti garsą slopinančios ausinės (kai erzina garsai), kurias jis naudoja muzikos ir anglų kalbos pamokose, o grįžęs klijuoja „like‘ą“ savo motyvacinėje lentoje.

Autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas/ Astos Šarko Purkevičienės nuotr.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Šiandien klasės vaikai jau ketvirtokai. Mums pavyksta dalyvauti visose pamokose ir atlikti skirtas užduotis. Santykiai su klasės draugais taip pat pasiekė naują lygį – bendravimas yra paremtas abipuse pagarba ir supratingumu, o pagalba ruošiant motyvacinę „lentą“ kitai dienai tapo kiekvieno mokinio laukiama veikla.

Nauja mano patirtis ir mokymasis leido pažvelgti kitaip į mus supančias ugdymosi(si) problemas ir suteikti maksimalias galimybes visiems mokiniams įsitraukti į mokymąsi.“