– Teko girdėti, kad vaikams pirma klasė, prilygsta suaugusiųjų darbo keitimui, kur nesupranti net kalbos. Ar iš tiesų pirmokai patiria tokį stresą?

– Aš taip nelyginčiau. Esminis skirtumas tarp darželio ir mokyklos yra tas, kad vaikas iš nevertinimo situacijos pereina į vertinimo situaciją. Mokykloje jau atsiranda teisingai-neteisingai. Atsiranda dalykų, kuriuos atlikti reikia, net jei jie ir neįdomūs. Kitas dalykas, kas atsiranda mokykloje – konkurencija ir lyginimasis su kitais. Vieniems reikia pasistengti, kitiems sekasi lengviau.

– Kaip tam vaiką paruošti?

– Visų pirma, jis turi žinoti, kad ne viskas pavyksta iš pirmo karto, bet jei jis įdės pastangų, jam tikrai pavyks. Tarkime, vaikas dėlioja dėlionę ir ji nepavyksta iš pirmo karto. Tėvai turėtų pasakyti, kad ši detalė čia netinka, kad galima paieškoti, kad tau pavyks. Reikia ugdyti kantrybę, nuoseklų darbą ir žinojimą, kad niekas negimė mokėdamas. Žaidimuose tokių pastangų skatinimas – dažnas reiškinys. Vaikai kantriai dėlioja dėliones, stato smėlio pilis, stato Lego, tėvams belieka pagirti už pastangas.

Aušra Kurienė
Jei mes auginame vaikus suprasdami, kad kai kurie jų norai gali būti išvis niekada nepatenkinti, kiti – atidėti kažkuriam laikui, viskas bus paprasčiau
Psichologė Aušra Kurienė

– Ar pastebite, kad šiandieniai vaikai to rezultato nori čia ir dabar labiau nei, tarkime, pereita karta?

– Jei jau kalbėsime apie tai, kas to rezultato nori čia ir dabar, vaikai visada nori to, ko ir suaugusieji. Jei vaikas nori gerti, jis nori dabar gerti. Bet jei mes auginame vaikus suprasdami, kad kai kurie jų norai gali būti išvis niekada nepatenkinti, kiti – atidėti kažkuriam laikui, viskas bus paprasčiau. Vaikų poreikiai turi būti patenkinti, bet ne norai. Tarkime, pirmokas nori dviračio. Retoje šeimoje toks noras bus patenkinamas iškart. Mes jam paaiškiname, kad galbūt per gimtadienį, per Kalėdas tai galima įgyvendinti. Galbūt pats gali taupyti. Tokiu būdu vaikas išmoksta, kur yra jo vaidmuo, kad tas noras būtų patenkintas, ir kur yra kitų žmonių vaidmuo. Bet į pirmą klasę atėjęs vaikas jau turėtų žinoti, kad norai nėra iš dangaus krentantys dalykai, kad jam neužteks garsiau surikti, prasivers dangus ir nukris dviratis. Tarkime, trimetis nori atsigerti. Gali suaugęs pašokti ir nubėgti jam atnešti. Bet galima jam pasakyti: „Einame į virtuvę, rasime puodelį, įpilsime vandens“. Jis jau yra mokomas, kad norint patenkinti net tokį paprastą norą, reikia įdėti pastangų.

– Kitas iššūkis, laukiantis mokykloje – susidraugauti su kitais. Kaip to išmokyti?

– Šį iššūkį vaikai būna įveikę arba neįveikę anksčiau: arba jis yra pajėgus sukurti santykį, arba ne. Galvoti, kad jei vaikui nepavyko susidraugauti darželyje, be pastangų pavyks tą padaryti mokykloje, kad ten bus kokie nors kitokie vaikai, būtų švelniai tariant neatsakinga. Suaugusiems reikės padėti. Patarčiau pasikalbėti su mokytoja, kad ji pastebėtų, pasodintų jį su kokiu nors panašesniu vaiku, ar įtrauktų į kokią nors grupinę veiklą, nes yra labai nesunku sudaryti situacijas, kur vaikai bus priversti pasikalbėti, kažkur nueiti, pasitarti ir tokiu būdu atsiras galimybė susipažinti. Taip pat ir tėvai gali pasikviesti į svečius kokį nors klasioką ir padėti vaikui.

– Dabar diskutuojama, nuo 6 ar 7 metų vaiką leisti į mokyklą. Kokia yra jūsų nuomone dėl šio klausimo?

– Svarbiau yra vaiko branda ir kokia tai mokykla. Jei tai mokykla, kur reikia 45 minutes akademiškai mokytis, nelabai interaktyvu, mažai žaidimų, tai retas šešiametis išsėdėtų, bet yra tokių. Kitas dalykas – vaiko emocinė branda. Vienas jos požymių – impulsų kontrolė. Kiek vaikas yra pajėgus atidėti savo norus, išlaukti, suvaldyti savo emocijas, išreikšti jas tinkamais būdais. Jei jis supyksta, ar jis gali apie tai tinkamai pasakyti? Ar jis rėkia, spjaudosi, krenta ant grindų? Jei jam kas nors nepavyksta, ar jis gali tęsti darbą? Jei jį greitai apima nuobodulys ir jis tikisi, kad visada kažkas kitas jį užims, jis neturi jokios socialinės patirties, bet yra nuo 2 metų mokytas skaityti ir rašyti, tai gali būti, kad jis akademiškai labai pasirengęs, bet socialiai – ne. Ši emocinė branda dažnai pakiša koją akademiniams vaikams. Jei mes manome, kad mūsų vaikas akademiškai subrendęs, bet jam trūksta tų emocinių dalykų, veskime jį į muziką, teatrą ar dar kur nors, kur mokymuisi įjungiamos kitos smegenų dalys ir reikia įgyti papildomų socialinių emocinių įgūdžių.

– Kada tikslingiausia vaiką pradėti ruošti mokyklai?

– Dauguma visa tai įgyja natūraliai, nes tėvai nuo mažens ugdo savo vaikus ir padeda jiems tvarkytis su jausmais. Jei mažas vaikas pyksta, mama jį ima ant rankų ir čiučiuoja, padeda jam nusiraminti. Kai dvimetis krenta ant grindų, vėl ramina, moko kokių nors technikų, kad nekristų, kad gal geriau kojytėmis patrepsėtų ar pykčio maišelį papūstų. Kai penkiametis krenta ant grindų supykęs, kad kitas vaikas pirmas atbėgo, tada jau auklėtoja sako tėvams: „Jam labai sunku pralaimėti, jam reikia pagalbos įveikiant emocines audras“. Tėvai turi įdėti pastangų, kad vaikas priimtų pralaimėjimą. Tai nereiškia, kad jis bus patenkintas pralaimėjęs, bet jis galės eiti ir dar kartą bandyti. Jeigu septynmetis vis dar tokiu būdu reiškia savo pyktį, mes turime problemą ir jau turime pasitarti su specialistais, kaip padėti vaikui reguliuoti savo emocijas ir išreikšti jas tinkamu būdu.

– Ne paslaptis, kad mokykloje dažnai pasitaiko muštynių. Kaip išmokyti vaiką elgtis konfliktinėje situacijoje?

– Daugeliui nepatiks, bet reikia vaiką išmokyti skųstis. Šis žodis gal tik skamba nemaloniai, bet yra geresnis – reikia vaiką išmokyti informuoti suaugusįjį žmogų. Jokie pradinukai negali patys reguliuoti savo konfliktinių muštynių. Jie turės tik vieną būdą – duoti atgal. Todėl suaugęs žmogus turi tokius konfliktus sustabdyti ir išspręsti. Jokiu būdu nesakykite vaikams: nebūkite skundikais, ar skundų diena trečiadienis ar pan. Labai svarbu, kad vaikai žinotų, jog yra suaugęs žmogus, kuris saugo ir prižiūri ribas, kuris nustato taisykles. Ir jeigu mane kas nors stumdo, pravardžiuoja, ar trenkia man, aš turiu žinoti, kad mokytoja į tai rimtai reaguos, kad kitas vaikas bus sustabdytas. Ne tėvai čia turi ateiti aiškinti santykių, ne psichologai, bet mokytojai. Jie turi nustatyti taisykles. Žinoma, jei vaikas yra padidinto jautrumo, jei jis nuolat galvoja, kad kiti iš jo šaiposi, reikia pasidomėti, ar tikrai yra priežasčių jam taip jaustis. Bet neatmetu galimybės, kad tokios patyčios mokyklose vyksta dažnai slaptai, kad tai yra rimta informacija ir negali vaikui sakyti, kad tu nekreipk dėmesio, nes jis kreipia. Ir kuo anksčiau suaugęs įsikiš, tuo greičiau vaikai ims tinkamai elgtis.

Foto: Vida Press

– O kaip neišgąsdinti vaiko, kad jis pasipasakotų?

– Visų pirma, jo klausytis. Girdėti ne tai, ką norime girdėti, o tai, ką jis sako. Jei vaikas sako, man nepatinka mano klasėje, man nepatinka mano draugai, mums, kaip tėvams, nelabai maloni žinia, bet prieš jam ką nors pasakydami, išgirskime, kodėl. Tegu papasakoja daugiau. Mes dažnai tuoj pat puolame duoti daug patarimų, kaip reikia kitaip daryti, kitaip jaustis, pataisyti. Nebūtinai to vaikai ateina. Jie ateina papasakoti. Dažnai jie patys pajėgūs susitvarkyti, bet jie nežino, ar teisingai galvoja. Ausies labiau reikia negu burnos.

– Dar vienas naujas dalykas pirmokams – kišenpinigiai. Kaip išmokyti vaiką elgtis su pinigais?

– Yra dviejų rūšių pinigai – dienpinigiai, už kuriuos vaikas turi nusipirkti pietus, ir kišenpinigiai, kuriuos gali išleisti savo laisva valia. Jei tėvai nėra tikri, ką jis su tais pinigais veikia, reikėtų smulkiai pasidomėti. Jei jis kaskart nusiperka limonado, galima sakyti, kad gal tuos kišenpinigius sustabdysime, nes tai nėra labai sveikas dalykas. Gal duosime, jei pirksi sveikesnius dalykus. Jei nesame tikri, kad vaikas laikosi susitarimo, turime labiau kontroliuoti ir domėtis. Jei jam vis nepavyksta tinkamai panaudoti duotų pinigų, tai įdėkime maistą į mokyklą ar išpirkime talonus, bet neįtraukime vaiko į tai, kame jis dar nėra pajėgus dalyvauti. Nereikia jo nei barti, nei kritikuoti. Jis tiesiog nėra dar tam pasiruošęs. Pagundų yra per daug. Bet reikia taip ir pasakyti: „Aš blogai sugalvojau su tais pinigais, todėl kol kas darysime kitaip“. Kai mes priimame kokį nors sprendimą, turime prisiimti ir atsakomybę. Aš nusprendžiau, kad mano vaikas pajėgus, bet gal jis dar nepajėgus. Tai nereiškia, kad jis nebus pajėgus rytoj. Aš suklydau, ne jis suklydo. Mes pasimokysime ir kitą savaitę pradėsime iš naujo.

– Dar vienas prisitaikymo mokykloje klausimas – kaip išmokyti vaiką nepasiduoti blogai kitų įtakai?

– Pirma vieta, kur gali turėti savo nuomonę yra namai. Jei namuose vaikas turi galimybę turėti savo nuomonę, su kuo nors nesutikti, ko nors nenorėti, dažniausiai tokie vaikai ir darželyje pademonstruoja gebėjimą atsirinkti ir nenueiti kaip žąsis paskui bet ką. Toks vaikas nedaro veiksmo dėl draugystės, jis garantuotas, kad draugystė gali tęstis netgi tada, kai pasakai „ne“. Tą jausmą atsineši iš namų. Kai mamai sakai „ne, neisiu“, meilė nuo to nedingsta. Mama tave išgirsta, jūs susitariate. Todėl svarbu vaiko klausyti. Tarkime, ruošiamės eiti į parką. Ir vakar sako „nenoriu“. Gal nereikia skubėti jo įkalbinėti, ar, tuo labiau, nekreipti dėmesio ir vis tiek eiti į parką. Labai svarbu paklausti, kodėl ne. Ir jei tas „ne“ yra, nes jis planavo dabar pabaigti piešinį, tai čia nėra nieko apie parką. Labai svarbu, kad pasakė, atidėsime pasivaikščiojimą pusvalandžiui ir paskui visi eisime gerai nusiteikę. Tai toks pasirinkimas, ko man reikia, atsiranda labai anksti. Viena vertus iš tų dvimečių tą „ne“ mes norime anuliuoti, bet jis yra labai svarbus, kalbant apie savo ribas ir norus. Jei jūsų vaikas paragintas draugų pabėgo iš pamokų, nors jums net į galvą nešautų, kad jis taip galėjo padaryti, labai svarbu sužinoti kodėl. Ar jis yra labai netikras dėl draugystės santykių ir dėl to daro dalykus, kurie jam pačiam nepatinka? Pradinėje klasėje tėvai dar yra pajėgūs pasakyti, su kuo draugauti ir su kuo ne. Bet kuo anksčiau atsiras paties vaiko supratimas, tuo geriau, nes paauglystėje tai yra vienas didžiausių rizikos veiksnių. Todėl tą kritinį mąstymą reikia pradėti ugdyti nuo pirmos sekundės. Jei vaikui duodi krūtį, o jis raukosi, jau tuomet turime pagalvoti, gal jis ne alkanas, gal nepatogu. Jis jau rodo savo norus, kuriuos svarbu išgirsti. Ir augant vaikai labai aiškiai pasako tą „ne“, svarbu jį girdėti, ir nepakeisti į „taip“ dėl tėvelio, dėl mamytės, dėl močiutės... tada taip ir būna, kad jis elgiasi ne taip, kaip pats norėtų, tik dėl draugų.