Paauglystė ir taip nelengvas laikotarpis jaunam žmogui, kai jis pasiklysta net pats savyje, tad ir neskaitymo priežasčių gali būti įvairių. E. Sasnauskaitė pirmiausia kviečia atsakyti į klausimą, ar vaikas neskaito visai, ar tik nustojo skaityti. Bėda gali būti tiesiog nuovargyje – galbūt vaikas mokykloje turi didelį krūvį, o vėliau labai užsiėmęs popamokine veikla. Skaitymas yra sunkus darbas, tad reikia pastangų, kad jis virstų malonumu. Svarbiausia tokiame etape neversti skaityti, nes paprastai tai sukelia atvirkštinę reakciją nei norima. Reikia rodyti pavyzdį skaitant patiems ir atidžiai parinkus tinkamiausią strategiją jūsų vaiko situacijai ją kryptingai taikyti – porą sykių pasitelkti sprendimai vargu ar atneš taip laukiamą rezultatą.

Neveikia argumentai, kurių mokiniai negali patikrinti iškart

E. Nachajienė teigia, kad mokytojai ir tėvai paprastai pasitelkia daug argumentų skaitymo naudai įrodyti, bet vaikas tuo negali įsitikinti iškart. Taigi, nereikia tikėtis, kad suaugusiųjų įtikinėjimas dėl būsimos naudos bendrosioms ar dalykinėms mokinio kompetencijoms – raštingumui, žodynui, raiškai, samprotavimo įgūdžiams, informacijos suvokimui ir kt. – padarys stebuklą. Vietoje to pedagogės rekomenduoja aktualizuoti kūrinį papasakojant, kaip jame paauglys galės rasti į save ar savo draugą charakteriu, pomėgiais ar problemomis panašų herojų.

Svarbu neišgąsdinti privalomų knygų sąrašu

Kiekvienoje klasėje dalyko kursą sudaro ne mažiau kaip 10 knygų ir kūrinių ištraukos, kurias reikia perskaityti ir aptarti kartu su mokytoju. „Mano nuomone, šis knygų sąrašas mokiniams neturėtų būti įteikiamas prieš vasaros atostogas su užduotimi perskaityti visą jame esančią literatūrą. Skaitoma turi būti visus mokslo metus, tuomet jis tikrai įveikiamas“, – teigia E. Nachajienė. Anot jos, priešinimasis „privalomoms“ knygoms kyla dėl to, kad jos pavadintos privalomomis. Jai pritaria ir E. Sasnauskaitė: „Sąrašai patys savaime nėra blogi, priešingai – jie gali tapti atspirties tašku, kai vaikas ir tėvai pasiklysta tarp knygų gausos. Tačiau nepritariu sąvokai „privaloma literatūra“, kuri skamba (ir dažnai yra) kaip apribojimas ir gali iš karto sukelti atmetimo reakciją – tarsi suaugęs užkrauna besiformuojančiam skaitytojui savo viršenybę“.

Mokiniams prieš atostogas išsikėlus vasaros skaitymo iššūkius, E. Sasnauskaitė pateikė jų amžiaus grupei rekomenduojamų knygų sąrašą, o vaikai skaitydami tų knygų ištraukas patys susidomėjo ir žymėjosi, ką vasarą būtinai perskaitys!

Vaikai vertina ne laikmetį, o istorijos įtaigumą

Klasikiniai ar šiuolaikiniai – visi kūriniai kalba apie žmogų – jo svajones, silpnybes ir stiprybes, prieštaringumą ir trapumą. „Nors paprastai manoma, kad klasika vaikams ne tokia patraukli, manau, kad ja puikiai galima sudominti. Pavyzdžiui, kitos epochos ar kultūros pažinimui gali būti labai patrauklūs žaidimai perkeliant knygų situacijas į savo gyvenimą vaikams. Žinoma, yra klasikos knygų, kurių vaikai nesirenka dėl pakitusių gyvenimo aktualijų, tačiau lygiai taip pat juos žavi toli gražu ne kiekviena šiuolaikinių rašytojų knyga – nereikia per daug supriešinti šių kategorijų“, – sako E. Nachajienė. Ji mano, kad perleidus kai kuriuos klasikos kūrinius susidomėjimas jais, greičiausiai, išaugtų, nes pastebi, jog dabar didelę įtaką pasirinkimui turi viršelis, spalvų gama, iliustracijos, šriftas. „Kartais susiduriama su nuomone, kad jei šiuolaikinis, tai patrauklesnis, tačiau mažiau vertingas – drįsčiau tuo suabejoti. Vaikai vertina ne laikmetį ar autoriaus kilmę, o papasakotą istoriją ir jos įtaigumą“, – mano ji.

Knygų skolinimasis – galimybė „išragauti” ir atsirinkti

E. Sasnauskaitė teigia palaikanti knygų skolinimosi idėją. Rekomenduoju vaikams paaiškinti bibliotekos privalumus: didelė pasiūla, galimybė „paragauti“ daugybę skirtingos literatūros ir atsirinkti tai, kas patinka nespaudžiant finansiniams rėmams – juk nepatikusią knygą gali po keleto dienų grąžinti ir rinktis kitą. Sąmoningesniems gali būti svarbu, jog vienos knygos užtenka dešimtims žmonių, vadinasi, mažiau perkame ir eikvojame.

Vaikams turime rodyti pavyzdį, kaip atsakingai pirkti knygas – pavartyti, pasidomėti, ar ji atitinka amžių, skaitymo gebėjimus ir interesus. Asmeninėje bibliotekoje mokytoja rekomenduoja kaupti tas knygas, kurias dėl jų turinio norėsis skaityti ar vartyti dar kartą, pvz. pasakų rinkinius, kuriuos gali skaityti po truputį, albumus, enciklopedijas ir žinynus, kurie, kai atsiranda poreikis, leistų vaikui atrasti atsakymus pačiam.

Skaitymas vaikui

Patarimai tėvams, kaip stiprinti vaiko norą skaityti:

• Paįvairinimui pasiūlykite skaityti elektroninę knygą vietoje popierinės – jei paauglys knygos neima į rankas, skaityklė gali būti puiki alternatyva.

• Įgarsintos knygos skubantiems padeda sutaupyti laiko ir yra tikros pagalbininkės tiems, kam skaityti tekstą sunku. Tik atkreipkite dėmesį, kad jos neįsimenamos taip gerai, kaip spausdintos, nes beklausant mintys nukrypsta visai kitur.

• Sudarykite progų palyginti perskaitytą knygą ir pagal ją sukurtą kūrinį (ekranizaciją, spektaklį). Pedagogės pastebi, kad diskutuodami po filmo/spektaklio peržiūros mokiniai neretai duoda pylos režisieriui už vieną ar kitą „neatitikimą“ jų įsivaizdavimui.

• Svarbu vaikui išugdyti vidinę, o ne išorinę motyvaciją skaityti – šis procesas turi vykti ne dėl konkretaus apdovanojimo, o dėl supratimo, kodėl tą darai ir ką tau tai duoda. Tačiau kai kuriems vaikams bent jau iš pradžių reikia apčiuopiamos motyvacijos. Tuomet sudarykite skaitymo sutartį – kartu aptarkite, kokie galėtų būti apdovanojimai už kiekvieną perskaitytą knygą. Geriausia nepiktnaudžiauti materialiomis dovanomis – taip skaitymą galima paversti tik įrankiu gauti kažką įdomesnio, malonesnio.

• Nedrauskite skaityti populiariosios literatūros, net jei jums ji nepatinka – tai dažnai tampa pirmuoju žingsniu į knygų pasaulį. Leiskite rinktis norimą literatūrą patiems, nekiškite jos per prievartą – vaikas nori turėti teisę knygą išsirinkti pats. Kraštutiniu atveju ieškokite kompromisų – ką galėtumėte abipusiškai sutarti, kad pabandytų paskaityti konkrečią knygą?

• Knygų klubas – puiki vieta būti tarp bendraminčių, mokytis klausytis kitų, diskutuoti, dalytis įžvalgomis tiems, kuriems nesinori perskaitytos knygos taip greitai paleisti. Gal jis yra ir jūsų vaiko mokykloje?

• Pasiūlykite vaikui interviu su savimi: užduoti sau dešimt klausimų apie skaitymą ir pačiam į juos atsakyti. Įdomu, kad vaikai sau užduoda nepatogių klausimų ir drąsiai į juos atsako.

• Vaikui perskaičius knygą būtinai paklauskite, apie ką vaikas skaitė – tegu trumpai papasakoja, kokia yra visos knygos esmė. Skatinkite atidžiau paanalizuoti kūrinio prasmes: kuris įvykis, jo nuomone, buvo pats svarbiausias, ką autorius šia knyga norėjo pasakyti, ko galėtume pasimokyti. Užduokite klausimų, kurie skatintų vaiką vertinti – kaip tau patiko knygos pabaiga ar norėtum ją pakeisti? Kokius tris minusus ir pliusus įvardytum? Kam rekomenduotum šią knygą ir kodėl? Nevenkite kūrybiškesnių klausimų – jeigu knyga turėtų tęsinį, koks jis būtų? Svarbu, neužgriūti su krūva klausimų – užteks trijų keturių, kad aptarimas būtų ne „atsiskaitymas“, o proga maloniam pabendravimui.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)