Įvairiose Europos šalyse vaikų priežiūros modeliai itin skiriasi, priklausomai nuo gerovės politikos aprėpties ir taikomo šeimos bei gimstamumo politikos priemonių spektro. Vienose jų daugiau akcentuojama šeimų prievolė prižiūrėti mažamečius vaikus namuose, ypač ankstyvajame amžiuje. Kitose valstybėse (Skandinavijos šalys) itin daug investuojama į vaikų priežiūros institucijų plėtrą bei kokybiškų vaiko priežiūros paslaugų užtikrinimą visoms šeimoms.
Pavyzdžiui, ilgiausiai kompensuojamos vaiko priežiūros atostogos suteikiamos Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje, kur moterys gali likti namuose, kol vaikui sukaks 2 metai. Danijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Švedijoje ir Lietuvoje suteikiamos nuo 46 iki 70 savaičių mokamos atostogos naujagimių priežiūrai. Trumpiausias atostogas (iki 20 savaičių) šeima gauna konservatyvaus gerovės modelio šalyse, tokiose kaip Belgija, Ispanija, Prancūzija, Italija.
Daugumoje Europos valstybių ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą planuoja centrinės valdžios institucijos, tačiau daugelis kasdienių klausimų, tokių kaip ugdymo įstaigų tinklo plėtra, infrastruktūros palaikymas, vaikų priežiūra, ugdymas ir maitinimas, auklėtojų samdymas yra savivaldybių funkcija. Daugumoje valstybių vaikų darželio vietų paklausa viršija pasiūlą, jeigu kalbama apie valstybės ar savivaldybės subsidijuojamas vietas, ypač vaikų iki 3 metų amžiaus priežiūroje. Tik Skandinavijos šalyse (Norvegija, Suomija, Švedija, Danija) šios paslaugų prieinamumo problemos išspręstos.
Lietuvoje taip pat susiduriama su vietų vaikų darželiuose trūkumu, ypač lopšelio grupėse (iki 2 metų amžiaus). Paslaugų prieinamumo problemos ypač aktualios priemiestinėse žiedinių savivaldybių teritorijose (Klaipėdos, Kauno, Vilniaus rajonų savivaldybių seniūnijose, esančiose arčiausiai miestų teritorijos) ir didžiausiuose Lietuvos miestuose. Šiose urbanizuotose teritorijose ikimokyklinio ugdymo paslaugų tinklas išdėstytas itin netolygiai ir dažniausiai siejamas su sparčiai plėtojamomis naujakurių (jaunos šeimos su vaikais) teritorijomis. Pavyzdžiui, Kauno rajono Noreikiškių seniūnijoje 2017 metų duomenimis gyveno 6,7 tūkst. gyventojų, tačiau veikia tik vienas savivaldybės subsidijuojamas vaikų darželis. Mažesniuose šalies miestuose bei kaimiškose savivaldybėse paklausa ir pasiūla stabilesnė.
Kalbant apie finansavimą, Europoje vyrauja mišrus valstybės, regioninio ir vietos lygmens (savivaldos) finansinis mechanizmas. Lenkijoje, Danijoje ar Čekijoje vaikų iki metų amžiaus grupių darželiuose finansavimas perduotas į savivaldybių rankas. Lietuvoje taikomas „moksleivio krepšelis“, subsidijuojant tam tikrą valandų skaičių per savaitę.
Akivaizdu, kad Lietuvoje savivaldybės patiria itin didelę ikimokyklinio ugdymo įstaigų infrastruktūros išlaikymo naštą, stengdamosi subalansuoti tėvų poreikius ir įvairius vaikų priežiūros paslaugų kokybės parametrus.
