– Papasakokite, kas atvedė jus į mokytojos kelią?
– Pradinių klasių mokytoja. Nuo vaikystės svajojau apie šią profesiją. Mama sakė, stoti į teisę, tačiau pirmu numeriu įrašiau pradinių klasių mokytojos studijas, o tik paskui teisę. Pradinių klasių mokytoja man buvo didelis autoritetas, o noras tapti mokytoja niekada nepraėjo. Tai mano profesija ir meilė nuo mažumės. Šiandien skaičiuoju jau vienuoliktus metus, kai einu šiuo keliu. Tiesa, „Gedimino miesto mokykloje“ esu direktorė, tačiau neketinu atsiriboti nuo darbo su vaikais.
– Ar mokytojos darbas, rutina ir atsakomybės yra tokios, kokias jas įsivaizdavote? O gal pasigendate laisvės ugdyti, kurią varžo biurokratija, sistema ar įsisenėjusios klišės?
– Mokytojo darbą įsivaizdavau kitokį. Tikėjausi daugiau rutinos, jis man atrodė daug lengvesnis. Nors daug kam atrodo, kad mokytojo darbas pasibaigia po pamokų, iš tiesų taip nėra. Kad pamokos būtų įdomios, kokybiškos turiu tam skirti daug laiko, sąsiuvinius tenka taisyti ir savaitgaliais. Tačiau rutinos mokytojo darbe tikrai nėra, kiekviena diena – vis kitokia. Mokytojai dažnai tampa gydytojais, mamomis, draugais, psichologais ir netgi policininkais. Neretai tenka ieškoti dingusių daiktų, vykdyti apklausas. Laisvės mokytojo darbe yra daug, bet teko girdėti apie tokias mokyklas, kuriose reikalaujama rašyti prašymą, jei nori tą dieną dirbti be skambučio, vykdai veiklas kitaip nei numatyta tvarkaraštyje. Neįsivaizduočiau savęs tokioje mokykloje. Mokytojams privaloma laisvė, nes tik tada jie gali įgyvendinti visas savo idėjas ir efektyviai bei įdomiai mokyti vaikus.
– Ar prieš pasirenkant šią profesiją niekas nemėgino gąsdinti mažu atlyginimu ir neadekvačiai jam sunkiu darbu bei kitomis sisteminėmis ydomis?
– Deja taip, teko tai girdėti iš mokytojos, pas kurią atlikau praktiką. Ji man sakė: „Kur tu, vaikeli, eini. Tai juodas darbas, atlyginimas menkas“. Sakau, deja, nes esu tikra, kad tokia jaunų mokytojais norinčių būti jaunuolių demotyvacija yra vienas blogiausių dalykų, kurį gali padaryti pedagogas. Mokytojo profesija sunkiai gali tapti prestižine, kai patys mokytojai ją menkina. Kai pati kuravau studentus, pasakiau mokytojams, kad jie taip nesakytų. Jie turi įkvėpti studentus.
– Ar ši situacija atskleidžia, kad dalis mokytojų iš tiesų dirba iš pašaukimo, o kiti tiesiog atlieka savo darbą?
– Nesiimčiau spręsti, kas ir kodėl pasirinko šią profesiją bei kodėl ja nusivylė. Tačiau manau, kad iš pašaukimo dirbančių mokytojų mūsų švietimo sistemoje nėra taip jau ir daug. Tai toli gražu nereiškia, kad manau, jog mokytojas iš pašaukimo turi dirbti už mažą atlygį ir tuo džiaugtis, tačiau savo tikslu jis neturėtų laikyti mėginimo nuo šios profesijos atbaidyti jaunąją kartą. Vienas iš „Gedimino miesto mokyklos“ tikslų buvo surinkti tokią komandą, kuri nori dirbti, tobulėti ir siekti pokyčių švietimo sistemoje.
– Koks yra mokytojo indėlis į tai, ar seksis vaikui tas dalykas, ar ne?
– Labai didelis. Viena mano mokinė kartą pasakė, kad nori būti medikė, nes jai labai patiko biologijos pamokos. Sutikusi ją po metų, kai iš progimnazijos ji perėjo į gimnaziją, sužinojau, kad medike būti ji nebenori. Paklausus kodėl, ji atsakė, kad biologija jai nesiseka. Štai kiek įtakos turi mokytojas. Nuo jo labai daug kas priklauso. Labai svarbu individualiai su vaiku kalbėtis. Labai svarbu susėsti, paieškoti sėkmių, nesėkmių. Kai kurie vaikai taip pražįsta po tų pokalbių. Nesakau, kad mokytojas visus padarys pirmūnais, bet nuo jo daug kas priklauso.
– Ar tam, kad būtų galima geriau pažinti mokinį „Gedimino miesto mokykloje“ ir sukurta unikali mentorystės programa. Papasakokite, kas tai yra?
– Mentorystė dažniausiai skiriama jaunajam mokytojui, bet mums kilo idėja, kad ji gali būti pritaikyta ir vaikams. Turime ne tik tikslą auginti kiekvieną vaiką, skirdami jam papildomų užduočių, mes norime, kad vaikams būtų gera ir smagu, siekiame atrasti vaikų pomėgius ir formuoti asmenybę. Pamenu, kartą teko klausytis vienos britės paskaitos. Ji pasakė vieną taisyklę, kuria vadovaujasi: visi vaikai gali mokytis puikiai. Jei taip galvosi, imsi stengtis, kad taip ir būtų. Man įstrigo ir tai, kad į direktoriaus į kabinetą dažniausiai eina blogiukai, tačiau mano minėta britė pasakė: „Šį mėnesį blogiukų nepriimsiu, veskite tik tuos, kuriuos galėsiu girti“. Po poros savaičių viskas taip pasikeitė, kad atėjo vėl blogiukai, bet tam, kad būtų pagirti. Aš irgi manau, kad per pozityvumą galime pasiekti daug daugiau nei rašydami pastabas.
– Mokytoja dirbate daugiau nei 10 metų. Ar vaikai per tą laiką pasikeitė?
– Išleidau tris laidas. Dabar vaikai yra labai aktyvūs, jiems reikia daugiau projektinės veiklos, kad jie patys atrastų tam tikrus dalykus. Mokytojas dabar turi būti tas, kuris koordinuoja ir leidžia daugiau pasireikšti patiems vaikams. Jie yra be galo drąsūs. Mane žavi, kad jie nebijo klysti, kad nori pasisakyti, beveik visuomet ir visur jie siekia pagrindinio vaidmens.
– Turite patirties tiek valstybinėje, tiek privačioje mokykloje. Ar pastebite skirtumų tarp skirtingose mokyklose besimokančių vaikų?
– Labai didelių skirtumų nepastebėjau. Gal vaikams, atėjusiems į valstybinę mokyklą iš privačios pradžioje būna sunkiau. Jie pripratę prie didesnio asmeninio dėmesio, pagalbos, neretai yra kiek mažiau savarankiški, bet po pusmečio viskas stoja į savo vietas ir skirtumų nebelieka.
– Jau šiek tiek užsiminėte apie švietimo sistemos problemas, reikalingus pokyčiu. Vienas iš pokyčių, kurį bandoma įvesti – leisti vaikus į mokyklą nuo šešerių metų. Jūs pritariate tam?
– Taip, bet tam reikia paruošti ir mokytojus. Jei atvesime šešiametį į trisdešimties vaikų klasę, nieko nebus. Bet net psichologai sako, kad jau penkerių metų vaiką galima vesti į priešmokyklinio ugdymo klasę, jei yra atitinkamos sąlygos. Aš manau, kad šešiamečiai tikrai gali lankyti mokyklą, tačiau tam turi būti pritaikoma aplinka ir metodai.
– O ką manote dėl pažymių sistemos? Ar jie reikalingi?
– Nemanau, kad jų reikia pradinėje mokykloje. Daug svarbesnis yra grįžtamasis ryšys, pokalbiai su vaikais. Manau, kad mokytojo užduotis yra akcentuoti sėkmę, nes tik tada vaikams pakyla sparnai, didėja motyvacija. Vaikai yra labai protingi, jie patys sugeba įvertinti save ir pasakyti, kas jiems sekasi puikiai, o kas nelabai. Žinoma, valstybinėje mokykloje atrasti tam laiko yra sunku, bet būtent pokalbiai duoda didžiausią naudą.
