Laiške dalinatės savo nerimu, ar žmona neaugina per daug prie savęs prisirišusį vaiką. Prašote platesnio komentaro. Labai vertinga, kad dalinatės klausimu, kuo pasižymi normalus vaiko prieraišumas prie mamos, o kas būtų laikoma kraštutinumu. Laiške pateikiate labai mažai informacijos, todėl sudėtinga tiksliai atsakyti. Tačiau toliau supažindinsiu su pagrindiniais prieraišumo tipais ir, tikiuosi, kad perskaičius juos galėsite atskirti, kuris tipas būdingas jums bei jūsų žmonai, o kartu padės įvertinti, kokiais būdais formuojate saugų vaiko prieraišumą bei ką galbūt galite keisti.
Prieraišumo tipai
Prieraišumas – tai ilgalaikis, stiprus emocinis ir socialinis ryšys su konkrečiu svarbiu asmeniu (dažniausiai tėvais). Saugus ryšys lemia vėlesnio bendravimo su aplinkiniais ypatumus, kuria pasitikėjimą, reikalingą vaikui užaugti savarankiškam.
Psichologai J.Bowlby, M.Ainsworth, M.Main stebėdami vaikų reakcijas nepažįstamoje aplinkoje, kai tėvai trumpam atsitraukia, išskyrė 4 prieraišumo tipus. Pagal prieraišumo stabilumą išskiriamos 4 grupės:
Saugiai prisirišę vaikai jaučiasi saugiai ir ramiai šalia esant tėvams, tačiau tampa nerimastingi jiems pasišalinus, linksta vengti bendrauti su svetimu asmeniu. Vaikai skuba užmegzti ryšį su vėl sugrįžusiais tėvais, tai juos lengvai nuramina. Galite prisiminti situacijas, kai paliekate vaiką darželyje ir po kurio laiko pasiimate. Vaikai dažnai liūdi išsiskirdami su tėvais, tačiau greitai nurimsta jiems išėjus. Tėvams sugrįžus vaikai noriai dalijasi įspūdžiais. Galima manyti, kad tokių vaikų tėvai yra pakankamai stabilūs ir saugūs, padedantys vaikams kurti tinkamus bendravimo modelius.
Neramiai arba vengiančiai prisirišę vaikai išoriškai nėra tokie jautrūs išsiskyrimui su tėvais, tačiau nėra linkę ir lengvai atkurti ryšį jiems sugrįžus. Tokie vaikai neteikia pirmenybės bendrauti su tėvais esant svetimam žmogui. Šių vaikų tėvai nėra pakankamai stabilūs suformuoti tinkamo prieraišumo, dažnai ignoruoja vaikų nerimą ir nepadeda jiems sukurti tinkamų bendravimo pavyzdžių. Galite atkreipti dėmesį, jeigu vaikas pabuvęs kitoje aplinkoje nenoriai bendrauja su artimaisiais. Pavyzdžiui, pabuvęs darželyje, jis nenoriai bendrauja su artimaisiais, nejaučia noro dalintis dienos įspūdžiais, dažniau atsitraukia ir būna atskirai.
Neramūs ir priešiškai prisirišę vaikai išgyvendami išsiskyrimą su tėvais negali nurimti. Tėvams sugrįžus aktyviai priešinasi bendravimui. Tokius vaikus tėvai sunkiai gali nuraminti. Akivaizdu, kad vaikas negali atkurti raminančių patirties prisiminimų. Dažniausiai tėvai į vaikų nerimą ir stresines situacijas patys reaguoja pernelyg nerimastingai. Tėvus dažniausiai išgąsdina vaikų jausmai, o vaikui pajutus stipresnes emocijas jas perima. Pavyzdžiui, vaikui nepavyko nupiešti tinkamai piešinio ir jis nuliūdo. Neramaus ir priešiško prieraišumo vaiko tėvai, greičiausiai, tokioje situacijoje pasijustų irgi liūdni ir nesugebėtų vaiko padrąsinti bandyti dar kartą. Vietoj to tėvai galėtų pasidžiaugti vaiko piešimo pastangomis, procesu, tuo, ką jam pavyko padaryti, ir padrąsinti jį pataisyti tai, kas jam nepatinka, ar bandyti nupiešti dar kartą.
Dezorganizuotas prieraišumas pasireiškia tada, kai vaikas stengiasi išvengti kontakto su aplinka net ir tada, kai yra tėvai. Tokie vaikai išsiskiria aktyviais judesiais, net agresija, o kartais ir priešinga reakcija – sustingimu. Šių vaikų tėvai dažnai būna prieštaringai besielgiantys. Bando nuraminti vaiką, tačiau tuo pačiu metu gali tapti nekantrūs, patys kurstyti vaiko nerimą ir baimę, todėl vaikui dažnai kyla konfliktiški jausmai. Galima manyti, kad tėvai neretai kalba apie visišką savo atsidavimą ir meilę, tačiau iš tikrųjų nėra linkę to parodyti, greičiau baudžia nei ramina. Pavyzdžiui, vaikui nepavyksta tinkamai apsiauti bato ir jis pradeda pykdamas verkti. Tėvai nori nuraminti, tačiau negali atlaikyti stiprios vaiko emocijos. Norėdami nuraminti pasako, kad viskas gerai. Tačiau pradeda skubinti su replikomis (pvz.: „kiek dar čia laiko rengsiesi?“).
Kaip matome iš pavyzdžių, saugaus prieraišumo vaikai būnant tėvams jaučiasi ramiai, teikia pirmenybę bendrauti su tėvais. Išsiskirdami su tėvais nerimauja, tačiau greitai nurimsta ir noriai atkuria ryšį. Tuo tarpu, kai formuojasi nesaugus prieraišumas, vaikas tampa nerimastingas, sunkiai atkuria ryšį po išsiskyrimo, dažniau atsitraukia, nenori bendrauti su tėvais, atstumia juos. Taip pat nustatyta, kad vaikai, pasižymintys saugiu prieraišumu, vėlesniame amžiuje būna geriau prisitaikę, labiau pasitikintys savimi, lankstesni ir optimistiškesni. Jie lengviau geba užmegzti gilesnius tarpusavio santykius su aplinkiniais ir geriau save vertina.
Tėvų vaidmuo formuojant saugų vaiko prieraišumą
Įdomu tai, kad tėvų turimas suaugusiųjų prisirišimo tipas atitinka vaikų besiformuojantį prieraišumo tipą. Prieraišumo tipo formavimui svarbus bendravimas tiek su mama, tiek su tėčiu. Įprastai vaikai demonstruoja tą pati prieraišumo tipą prie abiejų iš tėvų. Kartais tipai gali skirtis, jeigu pasireiškia skirtumai tarp tėvų auklėjimo būdų ir požiūrio. Tėvams auginant vaikus svarbu daugiau pastebėti save įvairiose atsiskyrimo, nerimą, stresą keliančiose situacijose. Pasistengti suprasti, kaip patys reaguoja analogiškose situacijose. Kyla klausimas, ką tėvai galėtų daryti? Norėdami formuoti saugų prieraišumo tipą turėtų vaikui užtikrinti emocinių poreikių tenkinimą. Svarbus sugebėjimas suprasti ir įvardinti vaiko jausmus, mintis, troškimus, suteikti jiems prasmę.
• Tėvai, pastebėję vaiko susidomėjimą, turėtų įvardinti, kaip vaikas jaučiasi ir kas prikaustė dėmesį. Lygiai taip pat vaikui patyrus nesėkmę mokėti įvardinti jos priežastį. Pavyzdžiui, tėvai pastebėjo, kad vaikas įdėmiai stebi kaimyno šunį. Atspindint galima pasakyti, kad turbūt vaikas jaučiasi smalsiai ir nori susidraugauti su keturkoju.
• Tėvai turi mokytis jautriai reaguoti į vaiko poreikius. Svarbu vaikui suteikti galimybę, užtikrinant jo saugumą, patenkinti norą būti smalsiam, tyrinėti. Pavyzdžiui, būdami žaidimo aikštelėje tėvai pastebi, kad vaikas susidomėjo už tvoros esančiomis antimis. Dėl vaiko poreikio tėvai gali suteikti erdvę pastebėti antis iš arčiau, tik aptarti saugų elgesį su gyvūnais. Šiame pavyzdyje tėvai paiso vaiko poreikio ir užtikrina jo saugumą.
• Mokėdami įveikti savo nerimą, tėvai turi mokytis nuraminti vaiką ir atspindėti jo emocijas. Tokie tėvai parodo, kad stiprios emocijos nėra grėsmingos, o atspindi mūsų vidines būsenas. Kai vaiką ištinka pykčio priepuolis (pvz.: negavus norimo daikto vaikas krenta ant žemės), tėvai turi išmokti išsaugoti savo ramybę. Suteikti erdvę vaiko pykčiui ir jam nurimus aptarti situaciją.
• Tėvai turi mokytis patys atsiskirti nuo vaikų ir padrąsinti juos tyrinėjimui. Tėvai kartas nuo karto gali kažkur išeiti papramogauti be vaiko paliekant jį su seneliais ar kitais artimaisiais. Taip pat svarbu neskubėti nuolat vaiko užimti įdomia veikla, leisti jam ir panuobodžiauti bei skatinti pačiam savarankiškai atrasti jam įdomios veiklos, tyrinėti įvairius aplinkos objektus (būnant parke leisti trumpam išklysti iš maršruto ir stabtelėti apžiūrėti skruzdėlyno ar padūkti lietaus balose ir pan.) Svarbu, kad palikdami vaikus kitoje aplinkoje tėvai jaustųsi ramūs, pasitikėtų globojančiais asmenimis ir paskatintų vaiką smagiai praleisti laiką. Tėvams svarbu mokėti sekti savo emocijas, kadangi vaikai jas jaučia ir dažnai perima.
Vis dėlto gali būti vertinga pasitarti individualiai su specialistu, pvz., darželio psichologu, kuris gali giliau pažinti jūsų vaiką bei nuodugniau įsigilinti į jūsų šeimos situaciją, o kartu, jeigu reikės, suteikti konkretesnių rekomendacijų, kaip ugdyti saugų jūsų vaiko prieraišumą.
