Teorija dar ne viskas
Ilgus metus pedagogikos pasaulyje aktyviai besisukanti keturių vaikų mama A.Landsbergienė įsitikinusi, kad norint būti geru pedagogu, vien teorijos neužtenka. „Po 20 metų matau, kad dažnai tai, kas veikia teorijoje, neveikia realybėje. Vaikai yra skirtingi. Kiekviena klasė turi savo dinamiką. Todėl būtina į tai atsižvelgti. Būtina atkreipti dėmesį ne tik į socioekonominį kontekstą, bet ir į tai, kur vienas ar kitas vaikas gyvena, kokia jo šeimos dinamika, kiek turi brolių ar seserų“, – pasakojo Austėja.
Būtent tai, kad nuo pat pirmų dienų ji turėjo ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių, jai padėjo suprasti, ko iš tiesų reikia vaikams. „Kai studijavau, tuo pačiu metu mokiau pradinukus ir auginau savo vaikus. Labai gerai matėsi, kad aš skiriuosi nuo tų, kurie universitete tiesiog rašė disertaciją. Aš atvažiuodavau su vienu sūnumi, kuris ką tik buvo po pietų miego ir žaisdavo po stalu, o kitas, būdavo ką tik pavalgęs ir miegodavo automobilio kėdutėje. Turėdavau vos pusantros valandos. O kolegos pradėdavo diskutuoti, svarstyti... Aš sakydavau: susikaupiam, aptariam ir skirstomės. Dėl to mane praminė praktike. Bet aš turėjau sąlyti su realybe. Nes teorijoje viskas atrodo puikiai, bet ateini į klasę, kur vienas vaikas kitam kanda, kitas – mušasi, paskui ateina tėvai, kurių vaikas yra vidutinis, o jie galvoja, kad jis genijus, ateina kiti tėvai ir galvoja, kad jų vaikas vidutinis, o jis iš tiesų genijus“, – apie pedagogo darbą pasakojo A.Landsbergienė.
Anot jos, jau prieš kelis šimtus metų buvo aprašyta tai, kas vis dar svarstoma apie ugdymą ir šiandien. „Mes žinome, kaip ugdyti vaikus, bet to nedarome. Kodėl? Vaikas, jei jam yra per sunku, nebesiims tos veiklos. Juk mes visi norime patirti sėkmės džiaugsmą. Lygiai taip pat, kai yra per lengva. Kai atsistoja pusantrų metų vaikas nuo puoduko, mes džiaugiamės ir plojame. Bet jums gi niekas nebeploja. Tikiuosi. Kiekviename amžiuje yra savi iššūkiai“, – pasakojo edukologė.
Ryšys su vaiku ir tėvais
Tam, kad visa tai pedagogas įsisavintų ir suprastų, reikia ne tik diplomo, bet ir artimo ryšio su vaiku. „Jei mes sukuriame su vaiku ryšį, galime pasiekti aukštų akademinių rezultatų. Kai apie tai pradėjau kalbėti, dar nebuvo smegenų tyrimų, kurie tą vėliau įrodė. Dabar tai jau faktas, kad vaikas, kuris turi stiprų ryšį su mokytoju, pasiekia daug daugiau. Juk kai paklausi, kas tave įkvėpdavo, niekada niekas nepasako, kad fizikos žinios. Tai būna žmogus, kuris kažkaip ypatingai kalbėjo, kuris mokėjo sudominti. Visi kalba apie santykį, o ne žinias ar sistemą“, – teigė A.Landsbergienė.
Bet ryšys su vaiku – dar, toli gražu, ne viskas. Ryšys, anot edukologės, turi būti ir su tėvais. O būtent apie tai daugelis pedagogų pamiršta. „Dažnai mokytojai apie tai nepagalvoja, kad teks dirbti ne tik su vaikais, bet ir su tėvais. Kai analizavau pedagogų ugdymo programas, pastebėjau, kad jie gauna labai mažai žinių, o kaip dirbti su suaugusiais žmonėmis. Gal dėl to pirma pagrindinė priežastis, kodėl jauni pedagogai išeina iš darbo, yra popierizmas, o antroje vietoje – tėvai. Jie nori dirbti su vaikais. Bėda, kad daug išeinančiųjų yra geri pedagogai“, – sakė specialistė.
Ji pabrėžė ir dar vieną dalyką, kurį kartais pamiršta ne tik pedagogai, bet ir tėvai: ne tik mokykloje ar darželyje, bet ir namie būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko amžių ir tik tuomet vertinti pasiekimus. „Kai gimė mūsų pirmas sūnus, buvo įsivaizdavimų, kad keturių mėnesių vaikas jau vaikšto, o dvejų metų groja pianinu. Anot medikų, yra visiškai normalu, jei vaikas pradeda vaikščioti nuo 9 mėnesių iki 22 mėnesių. Mūsų sūnūs pradėjo vaikščioti 9 mėnesių, dukra – 12 mėnesių. Kai gimė antroji dukra – ketvirtas vaikas, jai užtekdavo parodyti ir viskas būdavo paduota. 12 mėnesių ji sėdėjo, 13 mėnesių sėdėjo ir nerodė jokio susidomėjimo. Broliai ją visur nešiodavo. Bet pajutau, kad kiti nebeklausia, ar ji vaikšto. Kai pradėjo vaikščioti, visa giminė atsiduso. Dažnai svarstoma, kodėl tų pačių tėvų taip pat auklėjami vaikai užauga skirtingi. Bet jie nėra taip pat auklėjami. Antrą vaiką augini visai kitaip nei pirmą ar trečią. Su kiekvienu vaiku ateina daugiau patirties, ramybės, niekam nieko nereikia įrodinėti“, – pasakojo A.Landsbergienė.
Kaip padėti vaikui mokytis?
Ką daryti, kad vaikai pasiektų kuo daugiau, Austėja pateikė pedagogams kelias taisykles. Visų pirma, atsižvelgti į kontekstą, kuriame vaikas auga. Antra – įvertinus tai, sudaryti mokymosi planą ir suprasti, kad svarbiausias siekis nėra „išeiti programą“ ar parašyti pažymį. „Savo pagrindinėje mokykloje mes sakome, kad pažymys yra tik šios dienos nuotaika. Bet kada vaikas gali grįžti, pasakyti, kad jau išmoko ir pasitaisyti. Nes koks yra tikslas – ar parašyti pažymį, ar kad vaikas išmoktų. Dalis mokytojų sako, kad vaikai tokia sistema ims piktnaudžiauti. Bet tu negali ateiti su tokia nuostata. Be abejo, kad bus vienas ar du piktnaudžiaujantys, bet negali dėl to keisti sistemos“, – teigė edukologė.
Kitas svarbus dalykas – diferenciacija klasėje. „Individualizuoti ugdymo sistemos nereikia, bet mokytojas turi pažinti savo vaikus. Kaip sakė vienas profesorius, nėra nieko labiau nesąžiningo negu sąžiningas elgesys su skirtingais. Taigi pedagogas turėtų žinoti, kad kiekvienas yra skirtingas ir nereikia visų padaryti vienodų“, – sakė A.Landsbergienė.
Dar vienas aspektas – itin aukšti visuomenės lūkesčiai. „Vieną vaiką galima girti už 7, kitą – už 9. Ne kiekvienas yra Mocartas ir Einšteinas, tą reikia suvokti“, – tvirtino edukologė. Lygiai taip pat kaip ir mokytojo santykis su vaiku, yra svarbus ir tėvų įsitraukimas į mokymosi procesą. Anot A.Landsbergienės, jei tėvai domisi tuo, ką mokosi vaikas, jis akademiškai auga. Kita vertus, jei tėvai ne tik nesidomi, bet ir nuolat yra nepatenkinti mokytoju ir tą pasako prie vaikų, mokytojas negali užmegzti gerų santykių su mokiniu.
Kitas svarbus dalykas ugdymo procese – patiriamoji pažintis. „Dažnai tėvai bijo, kai mes darželinukus vežame troleibusu į kokią nors ekskursiją. Bet vaikams viskas yra labai įdomu. Jie mokosi pažinti pasaulį per pojūčius“, – teigė pašnekovė.
Kad ir kaip bebūtų ne akademiniai pasiekimai, anot A.Landsbergienės, yra svarbiausi. Nereikia pamiršti charakterio ir vertybinio ugdymo. „Juk niekam dabar nesvarbu, kelių metų jūs pradėjote skaityti, bet visiems įdomu, kokie žmonės jūs esate: ar sugebate palaukti apdovanojimo, ar gebate susitarti, išspręsti konfliktą“, – sakė edukologė.
Baigdama paskaitą ji įvardijo bene esminį mokymosi variklį – smalsumą. „Nemačiau nė vieno vienerių metų vaiko, kuris pasakė viskas, nebesimokysiu eiti, atsibodo kristi. Deja, amžiui bėgant smalsumas mažėja, o ypač didelis kritimas pastebimas antroje klasėje. Todėl labai svarbu, kad mokytojai šiuo etapu nesugadintų vaiko“, – sakė pašnekovė. Kalbant apie amžių, ji prisipažino, kad nepalaiko iniciatyvos, jog vaikai į mokyklą pradėtų eiti anksčiau, nes iš pradžių reikėtų pakeisti ugdymo sistemą. „Šešiametis net fiziškai nesugeba tiek laiko išsėdėti ramiai. Tas sugebėjimas ateina tik 9-10 metų. Jūs pabandykite darbe išsėdėti penkias valandas nepasikalbėję. Todėl iš pradžių reikia keisti sistemą, o tik tada žiūrėti į amžių. Tarkime, Belgijoje vaikai nuo 2,5 metų išeina į mokyklą. Bet nesvarbu, kaip tu tą ugdymo įstaigą pavadinsi. Akivaizdu, kad jie ten nesėdi 45 minutės prie stalo ir nerašo raidžių“, – sakė pašnekovė.