Norint tinkamai taikyti auklėjimo metodus, pirmiausia svarbu suprasti, ko vaikas siekia. Kiekvienas vaiko elgesys turi įsisąmonintą arba neįsisąmonintą tikslą. Kaip įžvelgti tikslą „zyzimuose“, netinkamame elgesyje, nemandagiame bendravime? Patarimais dalinasi ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ psichologės: Inga Budraitienė, Gerda Ajauskienė, Lina Juozapavičiūtė, Ustina Fedkovič.
Bendraudami su vaiku, dažnai pastebime tik elgesį, kuriuo vaikas siekia savo tikslo. Pavyzdžiui, mamai kalbant telefonu vaikas pradeda garsiai šaukti, siekti kontakto, trukdyti pokalbiui. Pastebime nemalonų balso toną, nemandagų bendravimą. Panagrinėjus plačiau suprantame, kad vaikas siekia dėmesio, kontakto. Šiuo atveju nemalonus tonas ir bendravimas yra priemonė pasiekti tikslą – atkreipti tėvų dėmesį ir pabendrauti. Taip pat ir pradinukai, nešantys pedagogams gėles, trimetis, krentantis ant grindų prekybos centre, nemaloniai bendraujantis penkiametis... Visi jie gali turėti tą patį tikslą. Tačiau elgesys, šiais atvejais, yra tik „ledkalnio viršūnė“, iš kurios galime bandyti suprasti, kokios yra neįsisąmonintos elgesio nuostatos. Nuostatos skatina vaikus veikti ir bandyti įvairius elgesio modelius. Pavyzdžiui, neįsisąmoninta nuostata gali būti, kad vaikas jaučiasi vertingas tik tada, kai į jį atkreipia dėmesį. Reaguodami į vaiko netinkamai parinktą priemonę (pvz.: daiktų mėtymą) tikslui pasiekti paskatiname pakartotinai naudoti nemalonų bendravimą ar balso toną panašiose situacijose. Kiekvienas vaiko elgesys turi prasmę ir tikslą, todėl svarbu bandyti suprasti neįsisąmonintą vaiko nuostatą.
Labai svarbu įžvelgti klaidingo elgesio tikruosius tikslus, nes su laiku netinkamas elgesys kinta – darosi įvairesnis, vaikas vis tikslingiau „naudoja“ netinkamą elgesį. Neatpažinus, kokie tikrieji vaiko poreikiai slepiasi po išorėje matomu elgesiu, didėja galimybė nesusikalbėti su vaiku bei naudoti neveiksmingus auklėjimo būdus.
Kokie yra vaikų netinkamo elgesio tikslai?
Remiantis austrų psichiatru bei švietėju Rudolfu Dreikursu, išskiriami keturi vaikų netinkamo elgesio tikslai:
Dėmesio siekimas. Vaikas, kuris nuolat triukšmauja, yra judrus, linkęs erzinti kitus, linkęs išvengti savo pareigų, aplinkiniams kelia pyktį, susierzinimą ir susirūpinimą. Ką iš tikrųjų nori pasakyti taip besielgiantis vaikas? Tikėtina, kad jis nori būti pastebėtas ir įtrauktas į prasmingą veiklą, už kurią būtų įvertintas, jaustųsi svarbus. Vaikas nori būti matomas, siekia dėmesio. Suaugusieji dažnai tokiu atveju pritaiko pasekmę, tačiau toks vaiko elgesys sustabdomas trumpam, vėliau vėl tęsiasi tas pats. Įsivaizduokite situaciją: mama dirba prie kompiuterio ir priėjęs vaikas pradeda prašyti mamos eiti su juo pažaisti. Mama pasako, kad šiuo metu neturi laiko ir pažais, kai baigs darbą. Po tokio atsakymo vaikas, šiek tiek atsitraukęs nuo mamos, pradeda mėtyti žaislus. Mama šoka nuo kompiuterio prie vaiko, stabdo jo elgesį, kalba apie tinkamą elgesį ir t.t. Tokiu būdu vaikas mokosi, kad netinkamu elgesiu gauti mamos dėmesio yra daug lengviau.
Jėgos tikslas. Agresyvūs, užsispyrę vaikai, dažnai prieštarauja ir kovoja su autoritetais, dažnai neigia, bei ginčijasi. Suaugusiuosius toks vaikas dažnai įtraukia į beprasmišką kovą, ir, jei suaugusieji susinervina ar net paklūsta vaikui, jis jaučiasi nugalėjęs, tada atvirai demonstruoja savo pranašumą. Tikėtina, kad šis vaikas jaučiasi vertingas tik tada, kai priverčia paklusti, geba kontroliuoti.
Keršto tikslas. Vaikai, kurie yra įskaudinti, jaučiasi nemylimi ir neverti meilės, kovoja su tikromis ar menamomis nuoskaudomis. Tokio vaiko elgesys pasižymi žiaurumu, impulsų nevaldymu, stengiasi žodžiais ar veiksmais įskaudinti aplinkinius. Tai vaiko žinutė apie viduje išgyvenamą didžiulį skausmą, o kartu ir pagalbos prašymas. Suaugusieji dažnai būna tiesiog pasibaisėję tokiu elgesiu, jaučiasi pasimetę, ir neretai dar labiau skaudina vaiką elgdamiesi panašiai, kaip jis, ar gėdindami jį už tokį elgesį.
Atsitraukimo tikslas. Dar vienas iš klaidingo elgesio tikslų gali būti atsitraukimas. Kai vaikas atrodo neveiklus, apatiškas, neįsitraukia į veiklas, pasiduoda susidūręs su pirma nesėkme, dažnai atsitraukia ir tampa uždaras. Suaugusieji dažnai tokį vaiką apibūdina kaip nekeliantį problemų, ramų. Tačiau iš tikrųjų toks vaikas jaučiasi nevertingas ir nepateisinantis vilčių, jaučiasi nieko negebantis ir net nenorintis bandyti. Tikrieji taip besielgiančio vaiko norai – būti padrąsintam, jausti tikėjimą juo. Tuo tarpu suaugusieji dažnai pasiduoda, nežino, kaip padėti vaikui.
Kaip reaguoti į netinkamą vaikų elgesį?
R.Dreikurs, išskyręs šiuos keturis netinkamo vaikų elgesio tikslus netikėjo, kad auklėjime verta naudoti bausmes, grasinimus. Vietoje šių būdų autorius siūlo naudoti natūralias, logiškas pasekmes ir padrąsinimus, norint išvengti elgesio problemų, ar jas koreguoti. Tad kaip reaguoti į netinkamą vaikų elgesį, naudojant šiuos įrankius?
Vaikams dėmesys yra labai svarbus ir reikalingas. Jei vaikai jo gauna nepakankamai, pradeda jaustis nesvarbūs ir reikalauti dėmesio netinkamais būdais. Suaugusieji, susidūrę su netinkamu vaikų elgesiu dėl dėmesio siekimo, jaučiasi susierzinę, pasipiktinę. Norint koreguoti elgesį, atsirandantį dėl dėmesio siekimo, svarbu:
- Suteikti daug pozityvaus dėmesio, ypač kai vaikas demonstruoja pageidaujamą elgesį. Kartais, sunkesniais atvejais, tėvai sako, kad vaikas niekada nesielgia tinkamai, bet tada svarbu pasidžiaugti, kai vaikas nesielgia netinkamai, kai „nieko nedaro”, pvz.: ramiai iš lego sukonstruoja garažą. Net ir mažiausių pergalių pastiprinimas dėmesiu, gali keisti vaikų elgesį.
- Suplanuoti ypatingą laiką, kuris būtų skiriamas tik šiam vaikui, pavyzdžiui, prieš miegą dviese su vaiku skaityti pasaką.
- Sukurti progas vaikui gauti dėmesio už tinkamą elgesį, t.y., duoti jam užduočių, kurias jis galėtų atlikti ir pasidžiaugti jo pastangomis jums padėti, pavyzdžiui, leisti vaikui dekoruoti glajumi šventinius sausainius ir pasidžiaugti gautomis spalvomis bei raštais.
- Atsirandant netinkamam elgesiui, jei įmanoma, nekreipti dėmesio į netinkamą elgesį ir tiesiog nukreipti vaiko dėmesį kokiai nors kitai veiklai.
Jeigu, atsiradus netinkamam vaiko elgesiui, jaučiatės įtraukti į kovą, nugalėti, ar norintys patys nugalėti ir vaiką „priversti” kažką daryti, greičiausiai, jūs susidūrėte su vaiku, kurio elgesio tikslas yra „jėga”. Susidūrus su tokiu elgesiu gali norėtis įtvirtinti savo autoritetą, „kovoti” su vaiku, tačiau taip elgiantis vaiko elgesys nekinta, o galbūt blogėja. Tokiems vaikams jūsų įsitraukimas į kovą ir susierzinimas jau yra „laimėjimas”. Būtų vertingiau:
- Jei jaučiate, kad supykote ir įsitraukėte į kovą, išeikite nusiraminti. Jums pavyks suvaldyti vaiko elgesį tik tuomet, jei patys būsite ramūs.
- Sudarykite galimybes vaikui pasirinkti. Net ir paprasti pasirinkimai, pavyzdžiui, kokios spalvos megztinį jis šiandien vilksis, suteikia galimybę vaikams patenkinti savo jėgos poreikį konstruktyviai.
- Iš anksto sutarkite vaiko ribas ir logiškas pasekmes. Dar neatsiradus netinkamam elgesiui aptarkite svarbias taisykles su vaiku ir nuspręskite, kas bus, jei susitarimo bus nesilaikoma. Susitarimo nesilaikymo pasekmės turėtų būti logiškos, pavyzdžiui, jei nesusitvarkysi žaislų, kurį laiką žaisti su jais negalėsi.
- Leisti vadovauti dienotvarkei. Kai vaikai turi aiškią rutiną, dingsta jėgos kovos, nes tėvai neturi nurodinėti, ką vaikas turėtų daryti. Įsitvirtinus aiškiai vaiko dienotvarkei, veikla (pvz.: dantų valymas) yra tiesiog tai, ką mes darome tokiu laiku, ir tai vaikui tampa savaime suprantama.
Kai jūs jaučiatės dėl vaiko elgesio įžeisti ir įskaudinti, atrodo, kad vaikas yra ypatingai piktas ir bjauriai besielgiantis, jums norisi atsilyginti už vaiko įžeidimą, jį gėdinti, jūs susiduriate su kerštaujančiu vaiku. Tokiems vaikams kenksminga taikyti bausmes, nes jei suaugusieji baudžia vaiką už jo netinkamą elgesį, tarsi, patvirtina vaikui, kad jis yra blogas, ir jis dėl to dar labiau kerštauja.
- Kadangi tokie vaikai jaučiasi nesuprasti, svarbu parodyti, kad jūs domitės jais, kad pastebite jų geras savybes, jomis džiaugiatės. Ieškokite gerų dalykų ir parodykite juos vaikui.
- Stiprinkite ryšį su vaiku, domėkitės vaiko jausmais ir mintimis, užsiimkite bendromis veiklomis.
- Mokykite vaiką išreikšti liūdesį ir pyktį tinkamai. Jei matote, kad jis piktas, įvardinkite „matau, kad tau pikta”, pasistenkite būti empatiškais „man irgi būtų pikta”, pasiūlykite, kaip tinkamai išreikšti jausmą, pavyzdžiui, „kai aš pykstu, man padeda kvėpavimas: įkvepiant pro nosį ir iškvepiant pro burną”, padėkite vaikui nurimti.
- Stenkitės neįsiskaudinti dėl vaiko elgesio, supraskite, kad vaikais, taip elgiasi dėl mažos savivertės.
Vaikai, turintys atsitraukimo tikslą, atrodo apatiški, nenorintys bendradarbiauti, įsitraukti į veiklas, lengvai pasiduodantys. Dažnai tokie vaikai nekrinta į akis ir „nekelia bėdų”, tačiau toks elgesys rodo vaiko pasidavimą, žemą savivertę ir tokio elgesio keitimas gali trukti ilgiausiai. Susidūrę su tokiu vaiko elgesiu galite jaustis bejėgiai, norintys pasiduoti, tačiau jūs galite vaikams padėti:
- Tikėkite vaiko gebėjimais, net tada, kai jis pats jais netiki. Jaučiant jūsų tikėjimą vaikams bus lengviau pradėti pasitikėti savimi patiems. Drąsinkite vaiką džiaugdamiesi jo mažais pasiekimais, svarbiausia, džiaukitės jo pastangomis, sakykite: „džiaugiuosi, kad pabandei”, „tikriausiai, tai buvo sunku, bet tu pasistengei” ir pan.
- Sukurkite sąlygas mažiems laimėjimams. Duokite lengvas užduotis, nedideles pareigas, kurias vaikas galėtų įgyvendinti, ir džiaukitės jo pastangomis bei laimėjimais.
- Išskaidykite užduotis mažais žingsneliais, pavyzdžiui, „parašyk pirmą raidę, o po to aš padėsiu užbaigti žodį”.
Nors kartais gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi vien tam, kad jus paerzintų, tačiau, greičiausiai, tuo metu, kai jums kyla irzlumas, jaučiatės nugalėti ar įžeisti, vaikas nesąmoningai demonstruoja savo poreikį, prašo jūsų pagalbos. Todėl gali būti vertinga stebėti vaikų rodomą elgesį, sekti savo jauseną ir padėti vaikui patenkinti savo poreikį priimtinais būdais.
