Technologijos – nėra panacėja
Nors atrodo, kad vaikai tikrai yra, kaip įprasta sakyti, technologijų čiabuviai, tačiau išties jie mažai žino, kaip naudingai galime panaudoti technologijas kasdien, ką reiškia sąvoka online, kokie pavojai ar nauda jų tyko interneto aplinkoje. Paklauskite ir įsitikinsite. Tuo tarpu jie daug ir išsamiai papasakos apie mėgstamiausius žaidimus bei vaizdo įrašus. Vaikams patinka ir vaikai nori technologijų! Jie puikiai žino, kad technologijos siūlo įdomų laiko praleidimo būdą su Roblox, Minecraft, Growtopia. Tačiau mes, suaugusieji, turime parodyti vaikams ir kitas šių įrenginių galimybes.
Kartą mano pradinių klasių mokinė negalėjo atvykti į pamoką, nes susirgo. Tačiau būtent tądien mokiniai turėjo atsiskaityti už savo ilgą laiką rengtus projektus. Su mokine sutarėme, kad jai paskambinsime Skype, kai bus projektų pristatymo laikas. Taigi, laikui atėjus, susiskambinome ir mokinė pristatė savo darbą bei išgirdo draugų pristatymus. Toks technologijų naudojimas ugdymo procese skamba išties moderniai ir patraukliai – tačiau kaip mes galime būti tikri, kad elektroniniai prietaisai ir programėlės, kurias mokiniai naudoja mokykloje, iš tikrųjų padeda mokytis?
Noriu akcentuoti, kad technologijos savaime nėra jokia panacėja. Kodėl? Visa technologijų sėkmė priklauso nuo to, kaip prietaisai yra panaudojami. Pasak Pensilvanijos universiteto edukologijos profesorės Alison Carr–Chellman, “jau nebeturime kalbėti tik apie medijas ir kad jos yra, o kuo daugiau apie jų panaudojimą”.
Ar jūsų vaikas iš tikrųjų mokykloje technologijas pasitelkia mokslui, priklauso nuo mokytojų. Mokytojai turi kūrybiškai panaudoti technologijas pamokose. Pavyzdžiui, jeigu jūsų vaikas mokosi apie gyvūnų pasaulį, geriausia jei jis ar ji turi galimybę tyrinėti gyvūnus, visų pirma, gyvai. Jei tokios galimybės nėra, galima pasitelkti technologijas ir žiūrėti vaizdo įrašus, stebėti gyvūnų elgseną. Tačiau ne tik pildyti užduočių lapus! Nesvarbu, kokios technologijos bebūtų, jos turi padėti vaikams rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus ir parodyti, kad jie mokosi prasmingai ir tai netgi yra iššūkis. Vieno atlikto inforgrafinio tyrimo metu paaiškėjo, kad 72 proc. iTunes išleistų kompiuterinių programėlių yra būtent ir pritaikytos ikimokyklinukams ir mokyklinio amžiaus vaikams.
Nereikia vaikų izoliuoti nuo realybės
Su trečios klasės mokiniais praėjusiais mokslo metais savaitei buvome persikėlę dirbti į „kelionių agentūrą”. Mokiniai atvykę į mokyklą savo elektroniniuose paštuose (kiekvienas mokinys turi mokyklos sukurtą paskyrą, kuria gali laisvai naudotis darbams atlikti) rado laiškus nuo skirtingų „klientų” (čia teko man įsikūnyti į 17 klientų). Vienas klientas prašė suorganizuoti 10 dienų kelionę į Braziliją, tačiau, kaip vėliau pasirodė, klientas bijojo skristi lėktuvu ir reikėjo ieškoti alternatyvos. Visi klientai, kaip susitarę, buvo labai priekabūs ir netoleravo gramatinių klaidų, vis prašė laiškus perrašyti. O kur dar vėliau sekę individualūs susitikimai su klientais? Po to, kai kelionės detalės buvo suderintos elektroniniu paštu, klientas buvo kviečiamas į susitikimą, kuriam taip pat reikėjo pasiruošti. Ir niekada nežinai, kokių netikėtų klausimų pažers klientas ir kokios nuotaikos ateis. Patikėkite manimi, laiškai iš kelionių agentūros atkeliaudavo net ir vakarais, kai mokinių fiziškai mokykloje jau nebūdavo. Po visu šiuo sumanymu, žinoma, slypėjo ir daug akademinių tikslų, bet kadangi nesinorėjo „išeiti programos”, norėjau, kad vaikams būtų įdomu, pasitelkiau šį būdą. Jo metu mokiniai susipažino su pasaulio žemynais, išsiaiškino, kur yra visi pasaulio vandenynai, prisiminė pasaulio kryptis, įsigilino į kai kurių valstybių ypatumus. Taip pat viso proceso metu taikė gramatikos taisykles, mokėsi rašyti laišką, rašyti kvietimą, kaip mandagiai pradėti, tęsti ir baigti pokalbį ir daug kitų dalykų. Viso to jie mokėsi – taip, taip, naudodamiesi tomis pačiomis technologijomis. Apie mokinių atsiliepimus, manau, net nereikia plėstis.
Ekspertai įspėja, kad technologijos niekada negali tapti dėmesio centru. Mes nenorime, kad mokiniai ištisas valandas dirbtų izoliuoti nuo realybės. Mokiniai privalo bendrauti ir su mokiniais bei mokytojais. Ypatingai pradinėje mokykloje mokiniams itin svarbu, lavinant smulkiąją motoriką, dirbti su žirklėmis, konstruoti, lankstyti iš popieriaus, klijuoti ir užsiimti kitomis veiklomis. Prieš keletą metų Amerikos akademijos asociacija priminė, kad medijos yra tik viena iš vaikus supančių aplinkų. Vaikai daro tai, ką jie įpratę daryti, tik virtualioje aplinkoje. Kaip bet kokia aplinka, medijos gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką. Nepaisant medijos įtakos, vaikus vis tiek reikia auklėti lygiai taip pat, kaip tai darėme prieš tai. Amerikos akademijos ekspertai nuolat atlieka moksliniu tyrimus ir jai remiantis siūlo gaires tėvams ir mokytojams, kaip tinkamai panaudoti technologijas.
Kaip sukontroliuoti
Karalienės Mortos mokykloje mokiniai mokosi temomis. Vienos iš temų – grėsmingi orai – metu klasės palangė virto tikrų tikriausia orų stebėjimo stotele. Mūsų tikslas buvo ilgalaikis stebėjimas, kurio metu mokiniai turėjo stebėti temperatūros, drėgmės, kritulių, debesuotumo pokyčius, stebėti kada kyla ir leidžiasi saulė. Stebėjimo stotelėje turėjome prietaisą, kurį nešdavomės į lauką ir stebėjome vėjo greitį bei kryptį kieme. Kadangi nuolat negalėjome kieme stebėti pokyčių, pasitelkėme technologijas. Planšetiniuose kompiuteriuose susiradome įvairių stebėjimo stočių puslapius ir iš jų rinkome duomenis. Orų stebėjimo stotelėje atsirado net decibelų skaičiuoklė, nes gi žinote, kaip ten būna ir kaip norisi džiūgauti, kada iškrenta pirmasis sniegas. O išties, tai turėjome temą, kurios metu kalbėjome apie triukšmo taršą ir susirūpinome savimi pačiais, tad nusprendėme stebėti, ar mūsų garso lygis neviršija leistinos ribos ir vieni kitiems nedarome žalos.
Manau yra pakankamai sunku atsirinkti, kas tikrai yra tinkama, o kas ne. Rekomenduoju išbandyti puslapį www.commonsensemedia.org, kuriame rasite vaikų amžių atitinkančių programėlių, žaidimų ir programų apžvalgas. Tačiau svarbu suprasti, kad visiškai nebūtinos sudėtingos programėlės, užtenka ir visiškai paprastų priemonių. Kartais puikiai gali pasitarnauti ir tiesiog filmavimo kamera planšetiniame kompiuteryje. Na, pavyzdžiui, kiekvienas mokinys temos pabaigoje turėjo aprašyti ir pristatyti savo eksperimentą. Mokinių klasėje nėra daug, bet pakankamai, kad būtų sunku matyti, kaip daromas eksperimentas. Ką darome mes? Rodome vaizdą lentoje per projektorių. Mokytojas arba kuris nors mokinys iš arti filmuoja eksperimento pristatymą, kol tuo tarpu kiti mokiniai iš savo vietų kuo puikiausiai mato visą darbo procesą.
Technologijos aplink mus nuolat keičiasi ir įgauna vis didesnį pagreitį. Mes turime imtis kontroliuoti technologijas ir kreipti jas taip, kad jos patenkintų mūsų poreikius, smulkius ar pačius svarbiausius. Ne paslaptis, kad moksliniai tyrimai atsilieka nuo skaitmeninių inovacijų tempo, tad mes turime patys eksperimentuoti, išbandyti naujus būdus ir atrasti, kas mums veikia geriausiai. Neplokime tada, kai klasė gauna naują išmaniąją lentą, plokime tada, kai vaikai prasmingai pritaiko tai ugdymo(si) procese.
