Štai Nyderlanduose jau keturiolika metų veikia „Demencijos kaimas“, dar žinomas kaip „The Hogeweyk“, kurio įkūrėjai sakosi pabandę visiškai panaikinti tradicinį slaugos namų modelį ir sulaužyti su demencija susijusią stigmą. Tai ne įstaiga, o tiesiog visas įprastas miestelis, funkcionuojantis kaip bet kuris įprastas veiklų ir paslaugų pilnas miestas.
Ten demencijos diagnozę išgirdę senjorai gyvena įprastą gyvenimą ir gali mėgautis jo malonumais, tik saugiai – prižiūrimi specialistų. Tam tikra prasme „aktoriai“ padeda senjorams gyventi fiktyviame pasaulyje, kuris jiems įdomus, leidžia išlikti aktyviems, bet kartu yra absoliučiai pritaikytas jų būklei. Taip žmonės išsaugo savo tapatybę ir, kiek leidžia liga, savarankiškumą, ko dažnai netenkama įprastuose globos namuose, kur už senjorus apsiperkama, kur beveik neegzistuoja natūralių susibūrimo formų, kur jie nebemato tikrų gatvių, nebeina į tikrą kirpyklą ir yra izoliuoti nuo tikro pasaulio.
Įprastuose slaugos namuose gyventojas paprastai yra ligonis – be didesnių galimybių tapatybei. Žinoma, tai inicijuoja ne specialistai, o pati sistema. „Demencijos kaimo“ sistema pritaikyta būtent suteikti kuo natūralesnį ir tikresnį gyvenimą, kurio senjorai netenka ligai pažengus.
Tiesa, minėtasis miestelis nėra dirbtinių fasadų rinkinys, primenantis filmavimo aikštelę, kurioje pristatoma butaforinių pastatų ir sienų. Viskas, kas „Demencijos kaime“ egzistuoja, veikia lygiai taip pat, kaip „tikrame“ pasaulyje. Ten nerasite netikros autobuso stotelės, kuri būtų dėl tikroviškesnio vaizdo, ar panašių dalykų.
Kaip tipinis olandiškas miestelis atrodantis „Demencijos kaimas“ turi veikiančius restoranus, kavines, prekybos centrus, netgi teatrą. Vienintelis skirtumas nuo kitų miestų – tai, kad jis yra uždaras ir rūpinasi demenciją turinčiais žmonėmis. Senjorai eina pasivaikščioti, valgo restoranuose, keliauja apsipirkti. Visi – kirpėjai, padavėjai, pardavėjai ir kiti – darbuotojai yra apmokyti elgtis ir pasirūpinti demencija sergančiais žmonėmis.
„Įprastuose slaugos namuose visi valgo drauge vienoje didelėje erdvėje, visi turi klausytis tos pačios muzikos tuo pačiu metu, visi žmonės tarsi dalyvauja institucijos programoje. Tokiomis aplinkybėmis niekas nekreipia dėmesio į tai, kas tu iš tikrųjų esi, kokia tavo gyvenimo istorija, ką aš norėčiau nuveikti per dieną“, – sako „Demencijos kaimo“ įkūrėjas.
Jis aiškina, kad slaugos namai savo aplinką dažnai paverčia pernelyg sterilia, primenančia ligoninę, kas žmogų, kuris nėra tikras, kodėl čia atsidūrė, gali labai išgąsdinti. Tarkime, tokie žmonės juodas arba labai tamsias plyteles greta šviesių gali suvokti kaip skyles arba duobes, todėl siekiant suteikti jiems komfortišką aplinką, grindys padaromos vientisos, be kontrastuojančių raštų. Kad visada matytų, kas yra viduje, spintelės padaromos permatomais stiklais. Taip veikiausiai elgiamasi norint gero, tačiau galiausiai tokia patalpa labiau primena palatą negu namus.
„Demencijos kaimo“ įkūrėjas teigia, kad dauguma tų elementų yra svarbūs, tačiau nėra viską išsprendžiantis pasirinkimas. Jo vizija – gyvenimas, kuo artimesnis įprastam, normaliam gyvenimui.
„Demencijos kaime“ žmonės paskirstomi į „šeimas“ po 6 ar 7 žmones ir jie apsigyvena patalpose, primenančiose privatų namą. Kiekvienas gyventojas turi savo asmeninį kambarį, apstatytą asmeniniais daiktais.
„Privatūs namai“ įsikūrę skirtingose kaimelio vietose laikantis sistemos, kuri primintų įprastą olandišką miestelį, prie kokių įpratę vietos gyventojai. Viešosios erdvės suplanuotos taip, kad gyventojai turėtų kuo mažiau šansų pasiklysti, tačiau tokios įstaigos, kaip teatras, restoranai ar kirpykla, sąmoningai veikia skirtinguose pastatuose, skatinant judėti, maišytis ir gyventi įprastą gyvenimą.
Kruopščiai suplanuotas miestelis leidžia kiekvienam individualiai pasirinkti, kiek privatumo ar interakcijos jam tuo metu reikia. Durys tokiuose namuose yra atrakintos ir gyventojai gali nuspręsti išeiti, kada jiems atrodo tinkama: į terasą, kiemą ar į jiems pritaikytą, veikiantį miestą. „Viskas yra apie asmeninį pasirinkimą, žmonės gali rinktis“, – sako įkūrėjas.
Kad ir kaip puikiai viskas beskambėtų, vis dar nėra vienareikšmiškų įrodymų, kad toks globos namų modelis žmonėms su demencija veikia geriau nei kiti. Tačiau į ką atsiremti, yra. „Demencijos kaimo“ įkūrėjai teigia, kad perėjus prie jų modelio, antipsichozinių vaistų suvartojimas tarp tokių žmonių sumažėjo apie penkis kartus. Taip pat yra mokslinių tyrimų, įrodančių atskirų šio miestelio naudojamų metodų naudą. Žinoma, galima įžvelgti ir vienareikšmį privalumą, kurio nebūtina patvirtinti moksliškai: tokiuose namuose žmonės yra gerbiami labiau, o taip pat daug labiau priimamas jų individualumas, taigi galima daryti išvadą, kad demenciją turintys žmonės ten – laimingesni.
„Mes pamirštame, kad sergantieji demencija visų pirma yra žmonės, turintys poreikių, norų ir siekių. Jie nėra pacientai, kuriuos galime paguldyti į lovą ir laukti, kol jie numirs“, – sako „Demencijos kaimo“ įkūrėjas, primindamas, kad žmonės su demencija gali gyventi dar ilgus metus ir jie turėtų būti kuo kokybiškesni.
Ko gero, vienintelis tokio gyvenimo minusas, yra jo kaina. Internete nurodomos įvairios kainos – nuo 5 iki 8 tūkstančių eurų per mėnesį. Tiesa, taip pat galima rasti informacijos, kad olandams dalį tos kainos finansuoja valstybė, ir ta dalis gali sudaryti apie pusę pirminės kainos.
Dabar tokie miesteliai, pritaikyti žmonėms su demencija, vis sparčiau atidaromi visame pasaulyje. Tokių yra Kalifornijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Kanadoje.
Lietuvoje kiekvienais metais žiniasklaidoje galime pamatyti skelbimų, ieškančių išėjusių ir veikiausiai pasiklydusių senukų. Jie yra kažkieno tėvai, kaimynai ir seneliai. Statistika rodo, kad kas šeštas penkiolikos metų ir vyresnis žmogus Lietuvoje nuolatos ar dalį laiko prižiūri globos reikalaujantį žmogų – ir nors nėra žinoma, kiek jų serga demencija, galima daryti prielaidą, kad tokių žmonių yra nemažai.
Šiuo metu apie 50 milijonų žmonių visame pasaulyje serga šia liga ir kas 3 sekundes diagnozuojamas naujas demencijos atvejis. Skaičiai nemažėja, o taip pat nėra stabilūs – jie sparčiai auga ir šiandien demencija yra pagrindinė negalios priežastis tarp vyresnių žmonių.
Lietuvoje demencijos diagnozę yra išgirdę apie 30 tūkstančių žmonių, tačiau specialistai spėja, kad realiai šalyje galėtų būti apie 50 tūkstančių tokių asmenų. Kaip žinia, dažnai demencijos simptomai nurašomi tiesiog senatvei ir liaudyje turi įvairiausių epitetų – kaip „senatvinis marazmas“ ir pan. Daug atvejų pasaulyje maišomi ir su tiesiog prastu charakteriu, ypač – išsivysčiusiu senatvėje. Neva seni žmonės pavargę, junta skausmus ir todėl tampa prastesnio būdo. Deja, dažnai tai būna tiesiog ligos simptomai. Be to, demencija neretai koja kojon eina su kitomis senatvinėmis ligomis, taigi, ją dažnai užgožia kitos bėdos.
Visame pasaulyje artimieji dalijasi, kad žmonių su pažengusia demencija priežiūra tampa didžiuliu iššūkiu. Tačiau lygiai taip pat dalis žmonių pasakoja nedrįstantys artimojo globą patikėti įstaigoms. Vieniems skaudą širdį, jie jaučiasi apleidžiantys savo artimąjį, kiti teigia, kad jų psichologinė būklė suprastėja mylimiems žmonėms išvykus iš namų.
