Savo pranešime „Nepatikimoji atmintis ir netikri prisiminimai“ neuromokslininkė paaiškino, kodėl tai, kad ką nors prisimenate, dar nereiškia, jog taip iš tikrųjų įvyko. Tačiau vien dėl to, kad negalime pasitikėti savo atmintimi, neturėtų mūsų gąsdinti. „Tai mus išlaisvina ir suteikia atvirumo, empatijos, užuojautos ir supratingumo. Tai tik evoliucinis mechanizmas, dėl kurio mūsų smegenys bando padidinti mūsų išlikimą“, – sakė L. Bojarskaitė.

Atmintis, anot mokslininkės, esame mes patys. Mes esame mūsų patirčių ir prisiminimų, įvykių, istorijų, kurie mus suformavo tokiais žmonėmis, kokiais esame dabar, sankaupa.

„Aš manau, kad žinodami, kaip mūsų atmintis gali kisti ir kad tai yra natūrali atminties biologija, galime surasti savyje daugiau atlaidumo ir pakantumo kiekvienam iš mūsų. Tikrai ne kiekvienas bando mus apgauti – gali būti, kad žmogus tiesiog taip atsimena. Taip pat tai gali atnešti ir savikritiškumo – gal neprošal patikrinti ir vieną kitą savo šaltinį bei prisiminimą. Galų gale – mes galime perrašyti savo praeitį – tam tikrus prisiminimus atsiminti kitomis sąlygomis“, – kalbėjo pranešėja.

Kaip formuojasi prisiminimai mūsų smegenyse?

Mūsų smegenys, kaip ir visas kitas kūnas, yra sudarytos iš milijardų ląstelių. Pagrindinės smegenų ląstelės – neuronai. Jie susijungę vieni su kitais į tinklus taip, kad galėtų siųsti vieni kitiems signalus, detaliai aiškino L. Bojarskaitė.

„Neuroninių kelių tinklai – nesuvokiamo dydžio. Įsivaizduokite, kad mūsų smegenyse esantys 100 mlrd. neuronų sudaro 100 trln. jungčių. Tai nesuvokiami skaičiai! Šių signalų derinių yra daugiau nei atomų mūsų visatoje. Taigi mūsų smegenys turi beveik begalinį informacijos pajėgumą“, – dėstė ji.

Foto: Shutterstock

Neuronai siunčia elektrocheminius signalus. Visos mūsų mintys, elgesys, visi judesiai yra tų elektrocheminių signalų, sklindančių šiais tinklais, pasekmė. O mūsų prisiminimai yra naujų neuroninių kelių susidarymas. Norintiems sužinoti dar detaliau – prisiminimo fizinė reprezentacija smegenyse, t.y. kaip jis išsaugotas fiziškai, kad mes galėtume paskui tą prisiminimą prisiminti, vadinama engrama arba atminties pėdsaku. Kai mes kažką prisimename, būtent to prisiminimo neuroninis kelias yra koduojamas ir elektrinis impulsas sklinda šį prisiminimą koduojančiu neuronų keliu.

Atmintis susideda iš keleto skirtingų etapų: pirminio įrašymo, išsaugojimo ir atsiminimo. „Būtent ties šiuo trečiu etapu ir atsiranda visokių fokusų. Trumpai paaiškinant – prisiminimai keičiasi kaskart juos atsiminus. Žinoma, čia mes kalbame apie autobiografinius epizodus – informaciją, kuri formuoja jus ir jūsų gyvenimo istoriją. Nekalbame apie žinomą faktinę informaciją – daugybos lentelę ar įsimintas datas“, – kalbėjo L. Bojarskaitė.

Kiekvieną kartą atsimenant įvykį iš praeities, jį koduojantys neuroniniai tinklai keičiasi. Todėl, pavyzdžiui, vieną kartą jūs prisiminsite, kad per Kalėdas brolis pametė žaislą, kitą kartą neuroninis kelias pasikeis ir prisiminsite, kad brolis žaislą pametė per Velykas, o trečiąkart gal išvis prisiminsite, kad tai jūs pats per Velykas pametėte žaislą. Taip keičiasi mūsų prisiminimus koduojantys keliai kas kartą juos prisimenant.

„Kad būtų dar aiškiau, galime įsivaizduoti, kad prisiminimų neuroninis kelias yra kaip tirpstantys ledai. Kol jie yra šaldiklyje, tol palaiko savo formą – kaip prisiminimas, „sėdintis“ mūsų smegenyse. Kai mes tą prisiminimą prisimename, iššaukiame iš atminties – tarsi paimame ledus iš šaldiklio ir pastatome kambario temperatūroje, kur jie aptirpsta. Prisiminėme – ištraukėme ledus, jie aptirpo, tada vėl įkišome į šaldiklį, vėl norėdami prisiminti – vėl ištraukėme, palaikėme ir vėl padėjome atgal. Taip kiekvieną kartą prisiminus ta fizinė prisiminimo neuroninė reprezentacija keičiasi“, – pavyzdį pateikė L. Bojarskaitė.

Lyg sugedęs telefonas

„Kaip tikriausiai ir dauguma žmonių, aš taip pat anksčiau įsivaizdavau, kad mūsų atmintis veikia kaip vaizdo įrašas. Kad smegenys įrašo kažkokį įvykį, tada tas įrašas saugomas, o kai užsimanau prisiminti – įrašas paleidžiamas. Bet pasirodo, kad viskas yra visai ne taip. Atmintis labiau panaši į sugedusį telefoną. Kaskart atsiminę tą patį įvykį, atsimename ne pradinį įvykį, o paskutinį to įvykio atsiminimą. Taip kas kartą prisiminus, gali įsivelti kokia klaidelė, kitą kartą prisiminus ta klaida dar padidės – netikslumas su kiekvienu prisiminimu tarytum kaupsis“, – kalbėjo mokslininkė.

Foto: Shutterstock

Tiesa ta, kad atsiminimo metu mūsų prisiminimo neuroninis tinklas tampa pažeidžiamas ir imlus pasikeitimams. Jeigu įvyksta tam tikrų dalykų, jei esame tam tikros nuotaikos, jaučiame tam tikras emocijas ar gauname kokios nors informacijos, visa tai gali iškreipti mūsų prisiminimą. Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad pasinaudojant farmakologija, prisiminimus galime net ištrinti.

Svarbus faktas tai, kad labiausiai pažeidžiami yra seni, autobiografiniai ir epizodiniai mūsų prisiminimai. Su kiekvienu atsiminimu, mūsų prisiminimas apie tam tikrą įvykį gali tapti mažiau ir mažiau tikslus, kol galiausiai išvis taps klaidingu, netikru prisiminimu.

„Gal jus išgąsdins žinia, kad kai mūsų smegenys turi naują istorijos versiją, jos „pamiršta“ ir „ištrina“ ankstesnes versijas, o tada pats žmogus nebeatskiria tikro ir netikro prisiminimo. Iš čia ir visos istorijos apie tai, kaip galima apgauti net melo detektorių. Esmė ta, kad jei tu tiki netikru prisiminimu, tai jo atskirti nuo tikro yra neįmanoma“, – sakė L. Bojarskaitė.

Netikrų prisiminimų riziką kelia didelis susidomėjimas kažkuo – jei žmogus domisi vienu ar kitu tam tikru dalyku. Taip pat – vaizduotė. Kartais yra pakankamai sunku atskirti, ar mes tą dalyką įsivaizdavome, ar tai iš tikrųjų įvyko. Įdomus dalykas ir tai, kad netikrų prisiminimų riziką kelia ir buvimas kokios nors srities ekspertu. Jei jau labai daug apie ką nors žinai arba jei įsivaizduoji, kad viena ar kita sritis yra tavo arkliukas, tuomet didėja netikslumų toje temoje. O paaiškinimas paprastas: kai jaučiamės ekspertai, galvojame, kad turime viską žinoti, todėl lyg norime užpildyti nežinojimo spragas ir mūsų smegenys tai bando padaryti.

Neuromokslininkė atkreipė dėmesį, kad žmonės labiau linkę prisiminti tiek teisingą, tiek klaidingą informaciją, kuri atitinka jų jau egzistuojančius stereotipus, schemas ir norus.

Prisiminimų implantavimas

L. Bojarskaitė atskleidė, kad garsusis Christopherio Nolano filmas „Pradžia“ („Inception“) nėra jau tokia ir fantastika. Pasirodo, mokslininkai ne kartą yra sėkmingai implantavę netikrus prisiminimus. Šiuose tyrimuose dalyvavusiems žmonėms buvo implantuoti tokie netikri prisiminimai, kaip kad vaikystėje pasimetimas prekybos centre, praeityje padaryti nusikaltimai, atostogos prie jūros, pabėgimas iš namų, automobilio avarija ar net pagrobimas. Įdomu tai, kad dalis žmonių, net vėliau atskleidus melą, nepatikėjo, kad tai tebuvo netikri prisiminimai, dar įdomiau – kad dalis jų netgi pridėjo papildomų detalių apie papasakotą netikrą įvykį.

Foto: Shutterstock

Prisiminimai implantuojami žmogui pateikiant tam tikrus įtaigius ir užuominą darančius klausimus ar teiginius. Pavyzdžiui, klausiama: ar prisimenate, kur stovėjo RAUDONA mašina ir vyras su AKINIAIS? Nors mašina buvo visai ne raudona, o vyras neturėjo akinių. Taip pat, jei pabrėžiamas šaltinio patikimumas – taip sakė tavo tėvai, kiti įvykyje dalyvavę žmonės ar pan. Įrodyta, kad žmonės lengviau patiki, todėl lengviau įsileistų netikrus prisiminimus, išgirdę juos iš uniformuotų žmonių ar žmonių, turinčių tam tikrą statusą. Veikia ir kiti veiksniai.

„Netikri prisiminimai gali sukelti melagingus prisipažinimus, taip pat melagingus kaltinimus. Pavyzdžiui, klaidingi liudininkų parodymai turėjo įtakos net 70 proc. iš 353 nuosprendžių, kurie buvo panaikinti remiantis DNR įrodymais nuo 1989 m. Todėl dabar įvestos tokios griežtos parodymų taisyklės, kaip kad vengiama pakartotinų įtariamųjų atpažinimo ir tardymo procedūrų ir mažinama įtaigių klausimų“, – atskleidė mokslininkė.

Vis dėlto yra ir gerų žinių. Prisiminimų rekonstravimas gali padėti, pavyzdžiui, pediatrijoje. Tai, kaip vaikai prisimena skausmą, geriau nuspėja ateities reakciją, nei skausmas pačios procedūros metu. Tarkime, odontologo kėdėje ar skiepijantis. Todėl tėvai gali padėti „rekonstruoti“ šiuos prisiminimus ir valdant skausmo prisiminimą sumažinti procedūrų baimę ir skausmą.

Viskas remiasi tuo pačiu principu, kad atsiminimo metu prisiminimas yra pažeidžiamas. Prisimeni tą įvykį, bet pateikiant naują informaciją ar pabrėžiant tam tikrus dalykus prisiminimą gali pakeisti: atsimeni, kaip pastarąjį kartą būdama pas odontologą, tu buvai drąsi mergaitė ir taip puikiai tvarkeisi?

Foto: Shutterstock

„Mažinkite su skausmu susijusių žodžių vartojimą, taip pat bet kokius neigiamus perdėtus vaikų išsakytus skausmo prisiminimus. Nesakau, kad turite neigti vaikų išgyvenimus, tačiau akcentuokite teigiamus dalykus, girkite jų drąsą, nurodykite konkrečius būdus, kaip vaikas veiksmingai susidorojo su savo skausmu. Pabrėžkite teigiamus procedūros aspektus“, – mokė neuromokslininkė.

L. Bojarskaitės teigimu, rekonstruojant savo prisiminimus galima sumažinti ar net panaikinti ir tam tikras nors baimes. Prisiminimai apie trauminius įvykius „užgesinami“ pakartotinai juos prisiminus saugioje aplinkoje. Naudos gali būti ir bandant kovoti su nerimu, stresu, depresija.

„Tikrų atsiminimų atskirti nuo netikrų negali nei pats žmogus, nei kiti ar net melo detektorius. Atrodo, smegenims svarbu tik tai, kuo mes tikime, mūsų subjektyvus naratyvas, mūsų istorija, – kalbėjo ji. – Tai leidžia mūsų smegenims prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. Nuolat atnaujinant senus prisiminimus, mūsų prisiminimai išlaiko aktualumą dabartinei situacijai. O svarbiausia tikriausiai yra tai, kad visa tai leidžia iš naujo interpretuoti neigiamus ar nepageidaujamus įvykius su teigiamomis pasekmėmis. Tai padeda apsaugoti mūsų savivertę.“