Pavyzdžiui, viena populiariausių vaikų influencerių – Floridoje su šeima gyvenanti rusaitė Anastasia Radzinskaya, kurianti vlogą „Like Nastya“, turi per 76 mln. sekėjų. Arba – Ryanas Kaji. Šis dešimtmetis, savo vloge „Ryan's World“ išbandantis vis naujus žaislus, taip pat pritraukęs daugiamilijoninę sekėjų armiją.
Itin spalvinguose savo vaizdo įrašuose jie be perstojo rodo, kaip smagiai pramogauja, išpakuoja be jokių progų gaunamas dovanas, jų namai labiau primena žaidimų kambarius ir čia nebūna vietos ramybei ar juo labiau liūdesiui.
Jei ir jūsų vaikai ryja vieną tokių vlogų seriją po kitos, turite suprasti, kad jie ekranuose nuolat mato iškreiptą gyvenimą, perspėja vaikų psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.
„Žiūrėdami tokius video vaikai nesupranta, kad tai užmaskuota reklama, ir ima tų rodomų daiktų geisti. Dar daugiau – susiformuoja tokia pasaulėžiūra, kad rodomas toks gražus gyvenimas yra norma. Juk niekas nerodo, kaip pavargęs skuta bulves. Matome tik tai, kaip kas nors gražiai apsirengęs fotografuojasi, kažką vis išpakuoja, pramogauja. Tai lyg svajonių šalis. Ir tai apgauna vaiką. Realybė juk visai kitokia“, – sako ji.
Psichologė akcentuoja, kad vaikų sąmonę paveikti labai lengva, nes jie neturi išsivysčiusių sąmonės filtrų sistemos bei savireguliacijos gebėjimų. Vaikai iki 5–6 metų gali ir neatskirti, kad tai, kas rodoma ekrane, nėra realybė.
„Tokių video matymas įdiegia vartotojišką kultūrą. Vaikai ima galvoti, kad kuo daugiau visokių daiktų turėsi, tuo laimingesnis būsi. Bet juk svarbiausia gyvenime ne tai. Daiktai nesuteiks tiek laimės, kiek artimi santykiai su kitais žmonėmis. Todėl jei, pavyzdžiui, norėdami, kad kavinėje vaikas ramiai išsėdėtų, įkišate jam telefoną, jūs atimate iš jo galimybę mokytis, kaip reikia elgtis tokioje vietoje. Graudu žiūrėti, jei ateina šeima į kavinę ir kiekvienas įlenda į savo telefoną. Juk ateini pabūti kartu, o nebendrauji. Vadinasi, tokio kultūros ritualo reikia mokytis“, – kalba G. Sujetaitė-Volungevičienė.
Psichologė sako, kad taip elgdamiesi tėvai nė nesusimąsto apie tai, kuo viskas gali baigtis. Tuo metu jie galvoja tik apie trumpalaikį efektą – kad štai įdavęs telefoną ar planšetę vaikui, šie kurį laiką tėvams netrukdys. Tačiau ilgalaikės pasekmės kur kas svarbesnės. „Noriu atkreipti tėvų dėmesį, kad jei vaikas tuos filmukus žiūri nuolat, jam greit užsisuka priklausomybės efektas. Taip pat, kaip suaugusieji įninka į alkoholį, narkotikus, rūkymą, taip vaikai – į „YouTube“. Ir to jiems vis reikia ir reikia, nes „atjungia“ protą“, – įspėja ji.
Apie vaikų priklausomybę nuo ekranų daug rašanti užsienio žiniasklaida vis įspėja, kad tai gali lemti kai kuriuos sutrikimus. Psichologė aiškina, kad stimulas be perstojo žiūrėti į ekranus paveikia vaikų sąmonę, todėl sutrinka visa jų gyvenimo gerovė.
„Tas stimulas reikalauja tiek daug ir protą taip „atjungia“, kad vaikai nebemoka savęs suvaldyti, kai kurie nebevalgo, juos kankina nemiga, nerimo sutrikimai, galvos skausmai, vaikai gali prarasti empatiją. Būna, kad vaikas tiek įsižaidžia kokį nors kompiuterinį žaidimą, kad net nebesiprausia ir išvis daugiau nieko nebenori daryti“, – pasakoja G. Sujetaitė-Volungevičienė.
Tyrimai rodo, kad priklausomybe nuo ekranų suserga jau ir kūdikiai. Jiems greit tampa nebeįdomu niekas kitas, tik spalvingi vaizdai ekrane, jie ima reikšti savo suirzimą, rodyti šiurkščias emocijas.
Pastebėję šiuos simptomus tėvai turėtų nedelsdami tinkamai reaguoti. Pirmiausia turėtų būti nustatytos ribos. Specialistė sako, kad vaikai iki 5 m. prie ekranų per dieną turėtų praleisti daugiausia iki valandos. Vaikams iki dvejų metų ekranų rekomenduojama išvis nerodyti, nes tokio amžiaus mažyliams priklausomybė gali atsirasto labai staigiai – „tris kartus parodysi, ir pripras“.
„Žinoma, šiais laikais mes nuo ekranų vaikų visiškai neatitrauksime, bet svarbu reguliuoti. Kartais tėvams pastebėti vaikų priklausomybes užtrunka. Ir baisiausia, kad tai gali turėti labai rimtų pasekmių vaiko gyvenime, priklausomybė gali pakenkti smegenims“, – įspėja psichologė.
Užuot palikus vaikus su išmaniaisiais įrenginiais, reiktų pasistengti juos užimti kitais įdomiais užsiėmimais, kurie suteiktų tokį patį pasitenkinimą, kaip ir ekranai. Kepkite kartu blynus, eikite į žygius, žaiskite stalo žaidimus, užsiimkite kitais visai šeimai patinkančiais dalykais, rekomenduoja G. Sujetaitė-Volungevičienė.
Svarbiausia, kad patys tėvai rodytų pavyzdį. „Tėvai vaikams turi parodyti, kad yra gyvenimas ir už ekranų. Šeimoje turėtų būti nustatytas laikas, kada visi sutartų būti be jokių įrenginių. Tarkim, per vakarienę, artėjant miego laikui, savaitgaliais. Taip vaikai išmoks būti ir be to. Tėvams labai rekomenduoju grįžus namo po darbų tiesiog padėti telefonus į šalį ir užsiimti kitokia įdomia veikla. Žinau, kad daug kam dėl to reiktų pasistengti, juk lengviausia imti telefoną ir praleisti vakarą skrolinant. Bet pabandykite atrasti kitų veiklų – tikrai verta“, – kviečia ji.
