– Ar skiepijatės pati, kodėl?

– Taip. Pamenu, dar mokyklos laikais buvau skiepijama, tačiau kai kuriems skiepams turėjau reakcijas, todėl buvau skiepijama konsultuojantis su gydytojais ir laikantis nurodymų, sudarant atskirą grafiką. Tėvai visada palaikė sąmoningą ir atsakingą skiepijimą.

Jau sukūrusi savo šeimą, šias nuostatas perėmiau – atsakingai žiūriu į sveikatos priežiūros paslaugas, pati aktyviai domiuosi ir priimu reikalingus sprendimus. Šeimoje vertiname gyvenimo būdą ir faktinę situaciją, pvz., vyras intensyviai žvejoja, turime šunį, atitinkamai daug laiko praleidžiame gamtoje, todėl vakcina nuo erkinio encefalito visiems šeimos nariams atrodo natūralus ir būtinas apsaugos būdas, žinant, kad Lietuvoje erkės yra aktyvios ir kelia grėsmę.

– Ar skiepijate savo vaikus? Kokio amžiaus jūsų vaikučiai? Ar skiepijate ir papildomais mokamais skiepais, ar tik valstybės finansuojamais?

– Mūsų šeimoje auga dvimetis, kuris yra skiepijamas ne tik valstybės finansuojamais, tačiau ir papildomais skiepais. Priimdami sprendimus dėl skiepų iš anksto konsultuojamės su gydytojais, žinodami galimas šalutines reakcijas, deriname skiepų kalendorių paskirstydami vakcinas ir laikotarpius tarp jų. Prieš kiekvieną skiepą su gydytoju aptariame galimus šalutinius poveikius, pasiruošimą. Vakcinavimo dieną stengiamės pasirinkti savaitės pradžioje, kad, esant poreikiui, kitą dieną galėtume kreiptis į gydytoją. Suvokiame, kad skiepijimas nėra maloni procedūra, ji gali sukelti ir šalutines reakcijas, todėl tai vertiname atsakingai. Kelis kartus turėjome abejonių dėl skiepų kalendoriaus individualaus pritaikymo arba kitų klausimų, todėl neabejodami kreipėmės ir į ULAC konsultacijai. Manau, kad sąmoningumas yra labai svarbus dalykas, priimant sprendimus, susijusius su sveikata.

– Ar kuriam iš jūsų vaikų buvo pasireiškęs šalutinis poveikis po vakcinacijos? Jeigu taip - kaip elgiatės, kaip reagavote? Ar buvo mintis nutraukti skiepus?

– Taip, sūnus stipriai karščiavo nuo kelių skirtingų vakcinų, nuo vienos turėjo labai patinusią ir išraudusią skiepijimo vietą, buvo pasireiškęs irzlumas, šaltkrėtis. Ar buvo minčių nutraukti skiepus? Be abejo, taip, ypatingai tą akimirką, kai matai šalutinį poveikį ir, atrodo, kad jeigu ne vakcina – to nebūtų. Tačiau akivaizdu, kad būtent pasireiškęs šalutinis poveikis ir sustiprino mūsų atsakingumo jausmą – visas vakcinas deriname iš anksto su gydytoja, žinodami galimas reakcijas, skaidome skiepus neapjungdami kelių, kurių reakcijos gali persidengti. O esant šalutinei reakcijai – skambiname gydytojai ir konsultuojamės. Puikiai suprantame, kad kiekvienas organizmas skirtingai reaguoja į ligas, atitinkamai ir į vakcinas. Rizika, kad vaikas gali susirgti liga, kurios galima būtų išvengti skiepų pagalba arba bent jau užtikrinti jos lengvesnę formą, mūsų šeimai atrodo nepriimtina.

– Ar teko artimoje aplinkoje susidurti su vakcinų priešininkais? Jei taipar vengiate kalbėti su jais apie vakcinas, ar kaip tik bandote pakeisti jų nuomonę?

– Artimoje aplinkoje turime įvairių patirčių ir situacijų. Vaikai ir šeimos yra skirtingos. Vieni vaikai yra alergiški, jų skiepijamas yra įmanomas tik pagal atskirą kalendorių ir tik ligoninėje stebint gydytojams dėl galimos aštresnės reakcijos. Kai kurios šeimos yra skeptiškos valstybės nefinansuojamų vakcinų atžvilgiu, pvz., vėjaraupių. Mes pasirinkome skiepyti nuo vėjaraupių, pati iš vaikystės turiu randų ant veido nuo vėjaraupių pūslių, taip pat žinau apie galimas šios ligos komplikacijas, kurios, kad ir nedažnos, tačiau galimos. Ne tokioje artimoje aplinkoje pažįstu šeimas, kurios atsisakė vakcinų. Šia tema nevengiu kalbėti, tačiau nemėginu įtikinti kito asmens. Savo požiūrio, informacijos pateikimas ir pagarba pašnekovui yra esminis dalykas, kuris leidžia užsimegzti dialogui. Kartais asmenys remiasi skirtingais šaltiniais, pravartu jais apsikeisti, kas leidžia abejoms pusėms labiau suprasti skirtingų požiūrių ištakas.

– Ar toleruojate, nesant tam priežasčių, savo vaikus atsisakančių skiepyti tėvų pasirinkimą?

– Netikiu, kad vaikai yra neskiepijami be jokių priežasčių. Tos priežastys visada yra, tik nėra tinkamai identifikuojamos. Galbūt vaiko tėvai susidūrė su stipriu šalutiniu vakcinos paveikiu ir nesulaukė tinkamo palaikymo tą akimirka? Galbūt vakcina paaštrino vaiko kitas ligas ir į tai nebuvo atsižvelgta, kalbant su savo gydytoju? O galbūt paprasčiausiai trūksta informacijos dėl galimybės individualiai pritaikyti skiepų kalendorių, paruošiant kiekvieno skiepo galimai reakcijai ir išdiskutuojant galimas problemas?

Dažnai asmenys, turintys neigiamas nuostatas dėl vakcinavimo, nėra linkę apie tai diskutuoti su medikais ar kitais, savo vaikus skiepijančiais tėvais, nenorėdami sulaukti kritikos ir pasmerkimo. Tokiu atveju, labai tikėtina, kad asmenys, kurie jaučiasi negirdimi atras terpę, kurioje sulauks palaikymo. Ar tas palaikymas visada bus konstruktyvus ir paremtas mokslu – turbūt atsakymas negalėtų būti vienareikšmis.

Priežasčių, kodėl vaikas nėra skiepijamas, identifikavimas leistų suprasti kiekvieną konkretų atvejį ir jį spręsti. Visuomenės imunitetas yra ne ką mažiau svarbus nei individualaus vaiko, tad šio reiškinio įvardijimas ir paaiškinimas suprantama kalba, mano nuomone, yra labai svarbus.

– Kaip reaguojate į įvairias su skiepais susijusias baimes?

– Manau, kad baimės kyla iš nežinojimo. Neturint medicininio išsilavinimo iš tiesų yra sudėtinga suprasti vakcinų sudedamąsias dalis, jų poveikį organizmui, o taip pat tai, kaip racionaliau susidėlioti vakcinų kalendorių, pritaikant individualiai situacijai. Aš puikiai suprantu, kad ne kiekvienas turi noro skaityti visus informacinius lapelius ir tyrimus, todėl neretai informacijos ieškoma forumuose, socialiniuose tinkluose, kuriuose patirtimi dalinamasi emocionaliai, be medikų komentarų ir paaiškinimų. Šiais laikais nuomonė yra labai lengvai formuojama aplinkos tais atvejais, kai trūksta informacijos ir žinių. Visuomenės švietimas, gydytojo individualus laikas, skirtas savo pacientui, aptariant konkrečią situaciją, išgryninant abejones ir atsakant į klausimus būtų vienas iš tikslingiausių sprendimo būdų.

Foto: Vida Press

– Ar kada dvejojote, ar verta/saugu skiepyti savo vaikus? Jeigu taipkas lėmė jūsų sprendimą skiepyti?

– Dvejonių buvo, ypatingai tuo laikotarpiu, kuomet sūnui pasireiškė didelis karščiavimas po kelių vakcinų. Tuo metu išsamiai skaičiau skiepų informacinius lapelius, atliktus tyrimus su šiomis vakcinomis, mokslinius straipsnius. Ar gali būti garantuojamas šimtaprocentinis saugumas su bet kuria vakcina? Turbūt ne. Tačiau rizikos apimties įsivardijimas ir žinojimas, kaip ją valdyti, leidžia priimti sprendimus dėl vakcinavimo. Juolab, medikų pagalba ir konsultacijos leidžia jaustis saugiai net tuo laikotarpiu, kai susiduriama su šalutiniais poveikiais.

– Ką galėtumėte patarti tėvams, kurie dėl visuomenėje skleidžiamos dezinformacijos ir platinamų įvairiausių istorijų, labai dvejoja skiepų nauda ir nežino, kaip elgtis?

– Visų pirma, domėtis, klausti ir nebijoti pasitikrinti keliuose šaltiniuose. Aš nesu medikė, dalis sąvokų pateikiamų informaciniuose vakcinų lapeliuose man yra nesuprantamos, todėl visada, kilus abejonei, konsultuojuosi su gydytojais, o esant specifinei situacijai – ir su ULAC, pvz., kai Lietuvoje buvo tymų protrūkis, skambinau tiesiogiai konsultuotis su Užkrečiamųjų ligų ir Aids centru, ar gali būti ankstinamas skiepas, nes gydytojai šiuo klausimu turėjo skirtingas nuomones. Tais atvejais, kai atskiros vakcinos sulaukia daugiau kritikos iš visuomenės, jomis pasidomiu plačiau – paskaitau kitose šalyse atliktus tyrimus, fiksuojamus šalutinius poveikius. Baimės ir dvejonės yra nežinojimo pasekmė. Turint informaciją ir gavus atsakymus į klausimus, yra žymiai paprasčiau.

– Ar, jūsų manymu, užtenka informacijos apie vakcinas iš pačių medikų? Ką būtų galima patobulinti, kad visuomenės tikėjimas vakcinų nauda būtų didesnis?

– Manau, kad neužtenka. Ir tai nėra kaltinimas medikams, veikiau priešingai, pastebėjau, kad pastaruoju metu medikai stengiasi labai subtiliai kalbėti vakcinų tema. Iš vienos pusės, tai yra sveikintina, tokiu atveju nejaučiamas spaudimas dėl skiepijimo, tačiau iš kitos pusės, dalis tėvų pageidautų gauti platesnę informaciją apie vakcinas. Kaip pavyzdys, dėl vėjaraupių ir erkių vakcinų savarankiškai teiravausi mūsų gydytojos, taip pat, savo iniciatyva domėjausi, kokiu būdu būtų galima racionaliausiai išdėstyti vakcinų kalendorių, kad tai atitiktų mūsų situaciją ir lūkesčius.
Puikiai suprantama, kad medikų darbo apimtis yra didelė, kartais netgi nėra būtinas ilgas pokalbis, šią funkciją galėtų puikiai atlikti lankstinukas, kuriame būtų pateikiamas rekomenduojamas vakcinų kalendorius, paaiškinimai apie kiekvienos vakcinos galimas šalutines reakcijas, apie galimybę šį kalendorių individualizuoti, informacija apie galimus valstybės nekompensuojamus skiepus.

– Jei bus koronaviruso vakcina, ar skiepysites?

– Manau, kad ši tema šiuo metu yra ypatingai aktuali, kai visas pasaulis spėlioja ar bus antra Covid-19 banga. Šiai dienai, mano žiniomis, vakcinos dar neturime. Puikiai suprantame, kad jos sukūrimas ir testavimas nėra trumpas laiko tarpas. Taip pat, atskiros vakcinos rekomenduojamos tam tikrai visuomenės grupei, pvz. roto vakcina yra skiriama vaikams tik iki šešių mėnesių amžiaus. Jeigu patekčiau į visuomenės grupę, kuriai rekomenduojama ši vakcina ir ji būtų patvirtinta atlikus visus būtinus tyrimus, užtikrintų visuomenės imunitetą – taip, skiepyčiausi.

– Ar pritartumėte privalomam kai kurių vakcinų įvedimui?

– Privalomi skiepai nėra įmanomi. Tiksliau, privalomai joks vaikas negalėtų būti paskiepytas, tik tėvai galėtų sulaukti tam tikrų pasekmių, pvz., atskiros valstybės taiko skirtingą praktiką: nuo baudų skyrimo iki nepriėmimo į darželį ar mokyklą. Skiepų privalomumas tiesiogiai gali būti siejamas tik su sankcijomis. Asmeniškai aš, tokį įpareigojimą vertinčiau skeptiškai. Neegzistuoja įstatymas, kuriame negalėtume rasti spragų ar būdų, kaip jo neįgyvendinti. Esu tikra, kad įvedus privalomus skiepus drastiškai padidėtų vaikų, kurie dėl vienokių ar kitokių sveikatos priežasčių negalėtų skiepytis (ir šiuo atveju būtent medikams būtų užkrauta našta identifikuoti, ar tikrai nurodomi susirgimai atitinka kontraindikacijas ir tvirtinti tai savo parašu), taip pat dalis tėvų galimai pasirinktų ugdymą namuose ar privačiose įstaigose.

Visuomenės švietimas, dvejonių išskaidymas, o taip pat sąmoningumo didinimas, kaip jūsų šis projektas, yra tinkamiausias kelias didinant vakcinavimo apimtis. Kodėl apie vakcinas nekalbame mokyklose? Tėvų susirinkimuose? Juk turime tiek galimybių pasiekti tuos žmonės, kurie atsakymų ieško savarankiškai.