– Ar priėmime dažnai tenka susidurti su skiepų priešininkais?

– Priėmime ne, nes dažniausiai dirbu arba kaip chirurgas, arba kaip traumatologas ir kai jau atvyksta pacientas su bėda, klausimas, ar tėvai skiepija savo vaikus, nėra aktualus. Jie tikisi pagalbos, kurią tu turi suteikti greitai. Aš nepasakyčiau, kad dažnai susiduriu su skiepų priešininkais, bent jau su tokiais kategoriškais. Tikrai retai. Bet vis tenka susidurti su jais internetinėje erdvėje, kur parašau vieną ar kitą straipsnį, paminu vakcinas. Tada susilaukiu ir asmeninių žinučių, kartais ir įžeidžiančių.

– Ar vaikui, įkandus gyvūnui, pasitaiko atvejų, kuomet tėvai atsisako skiepų nuo stabligės?

– Nuo stabligės vaikai dažniausiai jau būna paskiepyti pagal planą, tad tokių klausimų priėmime jau nekyla. Bet jeigu tėvai būna nusiteikę prieš ir nepaskiepija iš anksto, tokiais atvejais pasitaiko, jog atsisako ir po įkandimo. Nedažni tokie atvejai, bet būna. Jeigu nori pasiskiepyti, tuomet nukreipiame pas šeimos gydytoją, nes vaikų priėmimo skyriuje nuo stabligės neskiepijame. Dažniau mes susiduriame su šunų įkandimais, kai būna reikalingas skiepas nuo pasiutligės, kurio skiepų kalendoriuje nėra. Bet tokiu atveju tėvams dažniausiai būna du pasirinkimai: 5 vakcinos per mėnesį arba įkandusio gyvūno stebėjimas, kuris dažniausiai būna pažįstamų arba kaimynų.

– Ką manote apie papildomas, mokamas vakcinas? Ar skiepijate jomis savo vaikus?

– Aš esu tik už. Kai mes augome, papildomų vakcinų buvo labai nedaug ir skiepijomės tiesiog pagal planą. Kai atsirado gripo vakcina, tėvai, laimei, pradėjo ja skiepyti visą šeimą. Visą laiką mūsų šeimoje buvo normalus dalykas kasmet pasiskiepyti nuo gripo. O savo vaikus skiepijame visomis rekomenduojamomis ir papildomomis vakcinomis, nes nuo daugelio ligų vaistų nėra, mes norime maksimaliai apsaugoti savo vaikus, o vakcinos yra vienas iš tų dalykų. Esu tik už ir rekomenduoju tiek savo artimiesiems, tiek ir visiems pacientams. Šiais metais žmonos tėčiui gimtadienio proga padovanojome skiepus nuo erkinio encefalito. O jis dažnai mėgsta vaikščioti po mišką, tai sureagavo gerai, apsidžiaugė. Juk gyvename erkinio encefalito endeminėje šalyje.

– Ar artimoje aplinkoje, praktikoje teko susidurti su skiepų šalutiniais poveikiais?

– Tiek man su žmona, tiek vaikams po skiepų jokių rimtesnių pašalinių poveikių, be temperatūros, dūrio vietos skausmo ar nedidelės infiltracijos (t. y. patinimo), nebuvo. Kartą, studijų metais, yra tekę matyti anafilaksiją po skiepo, bet tai yra labai reta, vienetai. Tai vienintelis atvejis, kurį galiu atsiminti. Daugiau rimtų reakcijų, kurias tikrai būtų galima susieti su vakcinomis ir būtų aiškus priežastinis ryšys, neteko matyti nei artimoje aplinkoje, nei draugų rate ar praktikoje.

– Dažnai tenka išgirsti, jog vaikų iki 3 metų skiepyti nuo erkinio encefalito neverta, nes jie serga labai lengvai arba neserga visai. Ar tai tiesa?

– Iš tikrųjų, tikimybė, kad vaikai iki trijų metų susirgs erkiniu encefalitu yra maža, kiek dažniau serga vyresni vaikai. Pavyzdžiui, kalbant apie Lietuvos duomenis, iš visų užsikrėtusiųjų erkiniu encefalitu tik dešimtadalis buvo vaikai iki 18 metų. Tačiau jie serga. Ir tokie argumentai kaip „sirgs lengviau“ ar „nesusirgs visai“ yra naivūs. Statistika sako, kad jie serga. Ar tėvai gali užtikrinti, kad vaikas nesusirgs arba jeigu susirgs, kad prasirgs lengva forma? Jie to padaryti negali, todėl aš esu už tai, kad būtų imamasi visų priemonių, kurios leistų išvengti tragedijos. Tikrai skatinu skiepyti vaikus nuo 1 metų, nes erkės, deja, nesirenka ar didelis ar mažas.

– Ar pačiam teko susidurti su gydytojais, kurie būtų prieš vakcinas?

– Aš pažįstų vieną tokį šeimos gydytoją. Kartą teko su juo šiek tiek diskutuoti ta tema, bet greitai diskusija nutrūko, nes nei aš galėjau pakeisti jo nuomonę, nei jis mano. Nežinau, kodėl gydytojai taip daro. Galbūt tai tam tikri įsitikinimai, asmeninė patirtis, išgyvenimai artimoje aplinkoje, senos patirtys iš tarybinių laikų, galų gale gal tai tam tikri būdo bruožai, lemiantys tai, jog norisi daryti kiek kitaip nei mokslininkai rekomenduoja. Aš tikrai tikiu, kad tiek visos mamos savo vaikams, tiek gydytojai pacientams linki geriausio, bet šiuolaikinė medicina yra paremta mokslu, tyrimais. Galima visaip mąstyti, susieti kažkokius susirgimus su skiepais, bet jeigu nėra moksliškai įrodyta tam tikra koreliacija arba ji kaip tik yra paneigta mokslo, teigti priešingai nei kalba mokslininkai, asmeniškai aš, savo pacientams ar aplinkiniams nedrįsčiau.

Foto: Vida Press

– Kaip manote, kas lemia tėvų pasirinkimą neskiepyti savo vaikų?

– Man labai patiko per konferenciją viena frazė: įsivaizduokite, kad Lietuvos tėvų medicininis išsilavinimas yra kaip septintoko ar aštuntoko. Tai reiškia, 14, 15 metų jaunuoliai. Todėl su tėvais medicininėmis temomis rekomendavo bendrauti taip: viską išdėstyti labai glaudžiai, aiškiai, tvarkingai. Ką tai rodo? Tai, kad medicininis išprusimas mūsų visuomenėje nėra aukšto lygio. Tačiau trūksta ir tos pačios informacijos, švietimo. Žmonėms sunku atsirinkti šaltinius. Štai vieni pasako, kad vakcinos sukelia autizmą ir labai įtikinamai, o kiti, kad nesukelia. Tai kuo tikėti? Belieka palinkėti, kad pasitikėtų gydytojais. Kai dar buvau studentas, mano pirma lotyniška frazė buvo „primum non nocere“, tai reiškia „pirmiausia nepakenk“. Tuo mes ir vadovaujamės. To paties galėčiau palinkėti ir tėvams. Darykite viską, kad nepakenktumėte. Galima įsivaizduoti, kad vakcinos yra blogis, bet mokslas sako kitaip ir priežastinio ryšio tokio kaip vakcina ir autizmas ar vakcina ir invaginacija yra iš piršto laužtos, nes nėra moksliškai įrodytos. Gal kažkada mokslas paneigs tai, niekas nežinome, bet šiuo metu didžiausi ir patikimiausi iš esančių tyrimų yra tokie.

– Ką galėtumėte pakomentuoti apie skleidžiamas sąsajas tarp žarnų invaginacijos ir vakcinos nuo rotavirusinės infekcijos?

– Invaginacija – būklė, kuomet vaikams dažniausiai dėl nepaaiškinamų priežasčių „žarna įlenda į žarną“ ir susidaro žarnų nepraeinamumo būklė, kuomet gali reikėti chirurginės pagalbos.
Anksčiau buvo naudojama Rotashield vakcina, kuri iki 1999 m. jau buvo dingusi iš rinkos, nes buvo įrodyta koreliacija tarp vakcinos ir invaginacijos. Tačiau vakcinos keitėsi, jos tobulėjo ir aš vadovaujuosi paskutine, 2019 metų metaanalize (vienas iš aukščiausią patikimumo laipsnį turintis tyrimas), kurioje rašo, kad šiuolaikinės rotaviruso vakcinos invaginacijos nesukelia. Kai kas nors šneka apie ryšį tarp žarnų invginacijos ir vakcinų, aš visada pasakau, kad paskutiniu metu vyresni kolegos chirurgai pabrėžia, jog invaginacijų dabar stipriai sumažėjo. Dėl šios patologijos Vilniuje operuojami vienas ar du pacientai per metus, kai tuo tarpu anksčiau buvo dešimtys ir daugiau. Tai jeigu invaginacijų atvejų sumažėjo, bet skiepijimo nuo rotavirusinės infekcijos apimtys padidėjo, teoriškai turėtų ir invaginacijų skaičius būti didesnis, bet dabar viskas atvirkščiai. Tad gal iš tikrųjų ne čia yra problema? Dažnai invaginacija yra stebima persirgus virusinėmis ligomis, ta pačia rotavirusine infekcija. Žmonės gali pasitikėti tuo, kuo nori, bet logiškai mąstant, vakcina padeda apsisaugoti nuo rotavirusinės infekcijos ir tai jau įrodyta ne vienu moksliniu tyrimu, o kadangi rotavirusas gali sukelti žarnų invaginaciją, apsauga, pasiskiepijus, nuo šios infekcijos tuo pačiu sumažina tikimybę išsivystyti invaginacijai.

– Ar sutiktumėte, kad gydytojai per mažai domisi vakcinų tema?

– Visiškai sutinku. Bet nemanau, kad taip yra dėl apatijos ar panašiai, tiesiog dėl laiko asmeniniam tobulėjimui stokos.

– Ar pritartumėte privalomųjų skiepų įvedimui?

– Sutikčiau. Pirmiausia, tai dėl kolektyvinio imuniteto, dėl vaikų, kurie negali būti skiepijami, pavyzdžiui, imunosupresinės būklės, onkohematologinėmis ligomis sergantys, įgimtų ligų turintys. Taip, žmonės turi teisę nesiskiepyti, daryti su savo gyvenimu ką nori, bet kad ir kaip būtų gaila, vaikai neturi teisės pasirinkti, o kad tai geriausias variantas jam, kuomet jis neskiepijamas, aš nepasakyčiau.

– Kaip manote, ką reikėtų daryti su žmonėmis, kurie sąmoningai skleidžia dezinformaciją vakcinų tema?

– Pasakysiu trumpai: kai pas mus Lietuvoje chirurgas padaro klaidą, nepaisant to, kad tai vienintelė klaida per ilgametę karjerą, kuomet buvo išgelbėta tūkstančiai gyvybių, jis yra teisiamas. O tie, kurie neturėdami net medicininio išsilavinimo skleidžia dezinformaciją, dėl ko netiesiogiai nukenčia daug daugiau žmonių, serga daugiau vaikų, yra neliečiami. Aš tokiais niekada nepasitikėčiau ir neduočiau eterio žiniasklaidoje, nes jie pridaro per daug žalos. O paskui su jų pridaryta žala tvarkosi gydytojai, kas yra liūdna.