– Kokia buvo jūsų nuomonė apie vakcinas gimus dukrai? Kodėl nusprendėte neskiepyti?

– Gimus dukrai, prirašiau ją pas savo vaikystės šeimos gydytoją. Aš pati buvau skiepyta ir nelabai supratau, kodėl, atsiradus dukrai, gydytoja apie kiekvieną skiepą kalbėdavo taip, kad „šitas“ nebūtinas ir „tas“ nebūtinas, kad, pavyzdžiui, hepatitas B plinta per kraują, lytinius santykius ar seiles, tai kur, neva, vaikas užsikrės, kam čia reikia. Tuberkulioze nėra daug sergančių, tai kur ji apsikrės. Tymai juk prasergama liga, daug kas serga. Pagal ją, tiesiog nebuvo daug šansų užsikrėsti tomis ligomis, tai aš pagalvojau, kad tikrai, kam badyti vaiką tomis adatomis. Bet dabar suvokiu, kad, kai pasiskiepijusiųjų yra pakankamai daug, tada tu gali sau leisti taip kalbėti. Bet šiuo metu mes jau nebe pas tą gydytoją. Iš tikrųjų, aš nebuvau ta ideologinė antivakserė. Aš kažką pasiskaičiau, gydytoja taip abejingai papasakojo apie vakcinas ir nusprendžiau neskiepyti..

– Tai sprendimą neskiepyti lėmė būtent gydytoja?

– Ir gydytoja, ir tai, kad pačiai trūko tos informacijos, trūko aplinkoje žmonių, kurie paaiškintų. Tuomet dar pamenu, skaičiau kažkokią knygą apie vakcinas. Na, tai buvo visiška savišvieta. Dabar tai man labai keista, kad taip elgiausi, skaičiau tą knygą ir pati sau priimiau sprendimus. Tarsi aš turėčiau kažkokios kompetencijos juos priimti. O atrodė, kad aš jos turiu. Čia žmonės dirba daugybę metų, deda tiek pastangų, o čia taip paimi, pasiskaitai, pasikalbi ir nusprendi. Tai dabar man labai keista. Dar vienu metu dėl tam tikrų aplinkybių aš buvau prisijungusi prie tokios religinės grupės ir ten labai daug žmonių neskiepija savo vaikų. Tas irgi turėjo turbūt kažkokios įtakos.

– Kas pakeitė jūsų nuomonę?

– Pagrindiniai dalykai, kuriuos galėčiau išskirti, tai 2019 metų tymų protrūkis, Ciniškas chirurgas, Facebook esanti grupė „Viskas apie vakcinas“ ir psichoterapija.

Mane labai išgąsdino tymų protrūkis ir visada labai gąsdindavo erkės, vis pagalvodavau apie erkinį encefalitą, kirbėdavo mintis, o jeigu... Dažnai aplankydavo baimė. Paskui įvyko kažkoks lūžis, išėjau iš tos religinės Vaišnavų grupės. Prasivalė galva ir kaip aš sakau – prablaivėjau. Pradėjau viską kitaip vertinti. Tada labai paveikė tam tikri Ciniško chirurgo pasisakymai apie vakcinas, jie buvo tokie stiprūs, gerai parašyti, nepaliekantys jokių abejonių, tikrai privertė susimąstyti. Po to atėjau į jūsų grupę „Viskas apie vakcinas“. Ten visi taip kategoriškai už skiepus, man buvo įdomu kodėl, vis skaičiau, skaičiau ir tai taip pat padarė didelę įtaką. Būtent ten aš užklausiau kas pažįsta šeimos gydytojų, kurie būtų su sveiku požiūriu į skiepus, man nurodė kelias pavardes, pas vieną iš jų mes ir persirašėme. Taip pat grupėje man parekomendavo vieną imunologę, pas kurią su dukra nuėjome, ji sudarė planą, mes pradėjome skiepyti. Dukrai tada buvo šešeri. Aš taip pat revakcinavausi nuo difterijos, stabligės, pasiskiepijau nuo erkinio encefalito.

Be to, aš manau, kad sąmoningumas skiepų atžvilgiu yra susijęs su bendru žmogaus sąmoningumu ir mano atveju taip pat labai padėjo psichoterapija, nes, kaip ir sakiau, aš domėjausi visokiomis religijomis, negalvojau apie visuomenę, turėjau tam tikrų sunkumų, problemų ir nemačiau nieko aplinkui. Kai pradeda viduje viskas aiškėti, pamatai, kas yra aplinkui ir pradedi kreipti dėmesį į „blaivesnius“ argumentus. Taigi, psichoterapija labai prisidėjo prie mano bendro sąmoningumo, o tai palietė ir skiepų klausimą, nes jeigu aš būčiau tokia pati, kokia buvau anksčiau, greičiausiai mane trauktų kažkokios kitokios teorijos.

Elžbieta Latėnaitė
Foto: Tomas Ivanauskas

– Ar pradėjus skiepyti dukrą jai pasireiškė kokie nors šalutiniai poveikiai?

– Tą dieną pasireiškė irzlumas, jautrumas. Nekarščiavo. Nuo kai kurių skiepų buvo jautresnė dūrio vieta. Tai tiek.

Kadangi nesiskiepijančių ir neskiepijančių žmonių vienas pagrindinių argumentų yra tai, kad nuo skiepų silpnėja vaiko imuninė sistema, aš tikrai bijojau. O dar kai vaikas neskiepytas šešis metus, tas planas gana glaustas, visi skiepai palyginus per trumpą laiką. Atrodo, kad po visų skiepų laukiau kažko blogo, bet taip ir nepradėjo daugiau sirgti, niekas nepasikeitė. Būdama kūdikis ji taip pat nelabai sirgo, buvusi gydytoja sakydavo, kad dėl to ir neserga, nes neskiepyta... Aš tuo tikėjau. Šitas argumentas tikrai paveikiantis. Aš netgi galvojau, kokia aš gera mama, apsaugojau vaiką jo neskiepydama. Bet čia visiška nesąmonė.

– Jau baigėte visą imunizacijos kursą. Ar galėtumėte pasakyti, kad jaučiatės žymiai saugiau?

– Tikrai jaučiuosi daug saugiau ir ramiau, nes nebėra tos kaltės, kurią, aš įtariu, turi dauguma savo vaikų neskiepijančių tėvų. Man irgi taip būdavo. Dabar aš padariau viską, kas buvo mano valioje, tai, ką ne aš pati sugalvojau, o kas yra išrasta, ištirta, pritaikyta ir paduota ant lėkštutės. Dabar labai ramu psichologiškai. O sveikatos požiūriu, dukra yra apsaugota. Beje, dar vienas dalykas, kuris mane paveikė, tai grupėje „Viskas apie vakcinas“ perskaityta tokia informacija. Joje sužinojau ir apie atvejus, kuomet tam tikra dalis žmonių negali būti paskiepyti dėl sveikatos sutrikimų. Tada aš suvokiau, kad jeigu aš nesiskiepiju, neskiepiju savo vaiko, tai mes sudarome sąlygas ligoms plisti, kurios kažkam gali būti labai pavojingos ar net mirtinos. Tai mane labai paveikė ne tik kaip mamą, bet ir kaip žmogų, kuris galvoja ne tik apie save.

– Ar savo aplinkoje teko susidurti su skiepų priešininkais? Ar vengiate su jais diskutuoti?

– Yra aplinkui žmonių, kurie neskiepija. Dabar jau nedaug, bet yra. Vieną kartą kompanijoje pažįstama prasitarė, kad nesiskiepija patys su vyru ir neskiepija vaikų. Bandėme diskutuoti, kalbėti ir man buvo labai gera būti jau toje kitoje pusėje ir kartu iš šono pamatyti, kaip nepaprasta yra, kai esi tas žmogus, kuris nemato skiepų naudos ir tu negali vienu sakiniu jo įtikinti. Gali klausti, kalbėti, bet negali kritikuoti ar laikyti idiotu, nes tada žmogus užsidarys ir nieko gero iš to nebus. Bet mes vis bandom pasakyti, kad yra, pavyzdžiui, grupė žmonių, kurie negali būti skiepijami ir jiems padidėja galimybė susirgti, tai kažkaip susimąsto, neva galbūt kažkada pasikeis nuomonė. Man tikrai gera būti toje tiesos pusėje. O su skiepų priešininkais kalbėti aš nevengiu, nebent žmogus būtų nusistatęs labai agresyviai ir t.t. Pamenu, kai viena draugė sužinojo, jog neskiepiju, o ji labai už skiepus, ji nepuolė kažko įrodynėti, mėtytis argumentais ar gąsdinti, aš tiesiog mačiau jos veide rūpestį.

Ką galėtumėte patarti tėvams, kurie prisiklausę skleidžiamos dezinformacijos nebežino kaip elgtis?

– Pirmiausia, atsirinkti šaltinius, ką skaitai ir kas juos rašė, kuo remiasi. Taip pat labai rekomenduoju klausti, abejoti ir domėtis grupėje „Viskas apie vakcinas“, todėl, kad ten galima išsakyti bet kokią nuomonę, tavęs niekas ten nekritikuos, o tiesiog suteiks reikiamos informacijos. Ir dar, jeigu tėvai labai abejoja, reikėtų surasti tokius gydytojus, kuriais pasitikėtų ir galėtų bet kada su jais pasikalbėti. Ir, žinoma, galvoti daugiau, nei tik apie save.

– Kaip manote, ar užtenka informacijos apie skiepus iš pačių gydytojų?

– Ne, neužtenka. Bet jie neturi laiko. Pamenu, užėjau recepto ir kažkaip pati pasijaučiau kalta, kad užlaikau personalą, trukdau. Norisi kuo greičiau išeiti ir netrukdyti, o kur tokia plati tema kaip skiepai, kur reikia pasakoti apie kiekvieną ligą. Bet iš tiesų, informacijos norėtųsi daugiau.