Štai pagrindinės klaidos:
- Pakartotinai duodami vaistai. Kuomet vienas iš tėvų sugirdo vaistus ir, pavyzdžiui, išbėga į parduotuvę, o kitas nusprendžia, kad jo eilė vaistus suduoti. Arba pamirštame, kad vaistai jau sugirdyti. Juk visko būna... Todėl patarčiau bent jau garsiai sušukti, kai girdome. O geriausia –pažymėti grafike. Ir, beje, pasistenkime nesumaišyti vaikų.
- Netikslios dozės – arba per mažos, arba per didelės. Juk šaukštelis šaukšteliui nelygu – todėl tinkamiausia vaistus girdyti su švirkštu. Ant sienelių vaisto neliks, tiksliai dozuosite ir nereikės „praskalauti" likučių. Ir noriu užtikrinti – jei simptomai intensyvūs, padvigubinus vaisto dozę, greičiau mažasis nepasveiks.
- Nesilaikymas vaistų davimo grafiko. Ypač tai būdinga vartojant antibiotikus. Žinau, žinau, kaip sunku girdyti vaistus tiksliai kas 8 valandas. Pamiršot, paskubėjot? Na, tai jau taip pat klaida.
- Skirtingos koncentracijos. Daugėja medikamentų, kurių veiklioji medžiaga ta pati, bet skiriasi koncentracija. Todėl 5 ml sirupe esančios medžiagos kiekis gali skirtis dvigubai. Naujas vaistas – nauja informacinio lapelio analizė!
- Nereikalingas vaistas. „Kažkoks" vaistas nuo kosulio gali būti tik papildoma chemija mažųjų organizmui – be naudos, bet su nepageidaujamomis reakcijomis. Ar tai būtų vaistai įsigyjami be recepto, arba kažkada paskirti vaistai gydytojo ir vis dar užsilikę spintelėje.
- Davimas vaistų, kurių galiojimas senokai pasibaigęs. Jei pakuotė neatidaryta, vaistai gali būti kiek ilgiau, bet jei jau atsukote sirupo dangtelį, pasidomėkite, kiek laiko reikės, kol viskas ten surūgs
- Ne tie vaistai. Mielieji, skaitykime medikamentų etiketes – tuomet mažiau bus nesusipratimų, kai nuo kosulio sugirdomi vidurius laisvinantys, bėrimui mažinti – migdomieji ir t.t. Na, gal ir leisčiau raminamąją mikstūrą per klaidą išgerti tėvams, kad taip nesijaudintų, kai mažylis serga.