Atvykus vienam kūdikiui su spazminiais skausmais atrodė, kad viskas yra aišku, panašu į infekcinį uždegimą, padidėjusių limfmazgių sukeltą skausmą, tačiau čiuopdamas pailgą darinį pilve suklusau, nes nedažnai galima užčiuopti invaginaciją. Echoskopija tai patvirtino, pacientą hospitalizavome ir gydėme vaikų chirurgijos skyriuje. Šiandien straipsnyje rašysiu apie žarnų invaginaciją, dėl kurios dažniausiai hospitalizuojami jauniausi pacientai, o dažnai tėvai nebūna girdėję apie tokią patologiją ir nežino, kada galima įtarti šią būklę.
Žarnų invaginacija – tai būklė, kai paprastai tariant žarna įlenda į žarną. Įsivaizdavimui galime paimti kojinę, kuri dalimi įsimauna į tolimesnę kojinės dalį, tuomet nei kojos įkiši, nei patogu nešioti. Taip pat ir su žarnomis, nes atsiradus žarnų invaginacijai atsiranda simptomai, žarnynas negali atlikti savo funkcijos. Dažniausiai diagnozuojama 6-36 mėnesių amžiaus vaikams ir yra dažniausia žarnų nepraeinamumo priežastis tokiame amžiuje. Berniukams šiek tiek dažniau nei mergaitėms. 60% proc. pacientų yra kūdikiai, o 80-90 proc. jaunesni nei 2 metų amžiaus. Apie 10 proc. pacientų vyresni nei 5 metų, o tik 1 proc. kūdikiai iki 3 mėnesių laiko. Vyresniems ir suaugusiems pasireiškia labai retai, tačiau tuomet turi aiškią atsiradimo priežastį.
Vaikams dauguma atvejų nerandama aiškios priežasties, tai yra vadinama ideopatine žarnų invaginacija, dažniausiai 3 mėn. – 5 m. amžiaus vaikų grupėje. Tik vienam iš keturių vaikų galima rasti aiškią priežastį, kodėl tai išsivystė. Per 90 procentų atvejų įvyksta, kai plonoji žarna įsispraudžia į storąją žarną, o dažniausios identifikuotos priežastys yra susijusiu su sezoninėmis ligomis pvz. virusiniu gastroenteritu, 30 proc. pacientų serga arba sirgo virusinėmis ligomis prieš atsirandant invaginacijai. Keliuose tyrimuose aprašomas stiprus ryšys su adeno virusu (Vietnamo ir Australijos populiacijose).
Virusinė infekcija gali sukelti limfoidinio audinio išvešėjimą, kurio gausu vaikų žarnynuose. Tai gali suveikti, kaip esminis aspektas žarnų invaginacijos išsivystymui. Išvešėjęs limfoidinis audinys gali sukelti ir kitų ligų: kirmėlinės ataugos ar žarnyno limfmazgių uždegimą, tačiau šiame straipsnyje ne apie tai. Dešimtadalį atvejų priežastis gali būti ir bakterinė žarnyno infekcija. Žarnų invaginacija gali atsirasti dėl Mekelio divertikulo, žarnų polipo, duplikatūros, naviko, hematomos ar kraujagyslinės malformacijos. Taip pat sergant tokiomis ligomis kaip cistinė fibrozė, celiakija, Krono, Henochi-Shonleino ligos yra didesnės tikimybė invaginacijos išsivystymui.
Anksčiau žarnų invaginacija buvo siejama su skiepais, tiksliau su rotaviruso vakcina, nes pirmieji RotaShield skiepai turėjo koreliaciją su dažnesniu invaginacijos dažniu, tačiau jie nebenaudojami ir rinkoje šių skiepų neberasite nuo 1999 metų. Naujausi tyrimai rodo, kad rotaviruso skiepai nėra susiję su žarnų invaginacija ir skiepytiems kūdikiams išlieka ta pati tikimybė išsivystyti šiai patologijai nei neskiepytiems. Minėti tyrimai su Vietnamo ir Australijos populiacijomis taip pat paneigė invaginacijos ryšį su skiepais nuo rotaviruso ir polioviruso.
Senesnėse knygose būdavo rašoma, kad žarnų invaginacija yra susijusi su naujo maisto įvedimu kūdikiams, ko tikriausiai negalima atmesti ir dabar. Aiškinama, kad netinkamai, tai yra per greitai ar ne laiku įvedant naują maistą kūdikiams sutrinka žarnų peristaltika, todėl didesnė invaginacijos rizika. Rekomenduojama kūdikiams įvedinėti naują maistą tinkamu laiku pagal rekomendacijas ir pradėti nuo nedidelio kiekio, po truputį didinant porcijas.
Per pirmąjį budėjimą atvykę tėvai su kūdikiu skundėsi, kad vaiką kankina pilvo skausmai, pilve čiuopiamas apvalus darinys, o išmatos tamsios ir gleivingos. Tokia tipinė simptomų triada pasireiškia tik 15 proc. pacientų. Staigus, stiprus, spazminis, priepuolinis skausmas yra pirmasis simptomas, priepuoliai kartojasi kas 15-20 min. ir tarp jų vaikas gali jaustis visiškai normaliai, todėl lengva sumaišyti su paprastu žarnyno uždegimu. Skausmo priepuolių metu vaikas stipriai verkia, lenkia kojas prie pilvo. Kartais pilvo dešinėje pusėje galima užčiuopti volelį ar apvalų darinį. Dažnai po pirmųjų skausmo priepuolių vaikas vemia, pirmiausia skrandžio turiniu, o po to progresuojant nepraeinamumui – tulžimi. Pusei vaikų išmatose stebima aiškaus kraujo priemaišų, dar ketvirtadaliui galima rasti slapto kraujo. Daliai pacientų išmatose stebima kraujo su gleivėmis. Priepuoliai tampa stipresni ir dažnesni, tarp jų vaikas tampa vangesnis.
Kartais žarnų invaginacija diagnozuojama atsitiktinai atliekant pilvo ertmės organų echoskopiją, nors jokių simptomų nėra. Tuomet dažniausiai invaginacija išnyksta savaime. Po šios diagnozės pacientai yra sekami, stebimi vaikų chirurgijos skyriuje, taikomos konservatyvios priemonės. Daliai pacientų invaginacija išnyksta, bet jei simptomai sunkėja, invaginatas išlieka, pacientams atliekamas invaginato atstatymas oru ar vandeniu bendroje nejautroje. Šie metodai sėkmingi 70-85 proc. pacientų, o po tokio atstatymo, kai nereikia pjūvio, dešimtadaliui pacientų invaginacija pasikartoja, pusei jų per pirmąsias 72 valandas. Po šių metodų taikymo išliekant invaginacijai indukuotina operacija, laparotomija ar esant galimybei laparoskopija. Visgi paskutiniu metu Vilniuje operuojami 1-2 pacientai per metus.
Pabaigai svarbiausia žinutė, kada reikėtų sunerimti ir kreiptis į gydytojus. Jeigu vaiką kankina priepuoliniai pilvo skausmai, kurie dažnėja ir nepagerėja davus vaistų nuo skausmo, jeigu vaikas pradeda vemti tulžingu skysčiu, jeigu pastebite išmatose kraujo, gleivių ar pilve čiuopiate apvalų darinį – būtinai pasikonsultuokite su šeimos gydytoju. Jei atsirado visas simptomų, kurie minėti aukščiau, kompleksas, tuomet skubėkite į priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kuriame jus apžiūrės vaikų chirurgas. Kuo anksčiau diagnozuojama žarnų invaginacija, tuo greičiau galima imtis tinkamų priemonių ir padėti mažiesiems pacientams.
Būkite sveiki.
