– Esi sakiusi, kad šeima yra antroji tavo karjera – daug pastangų dedi, kad ji būtų darni ir galėtum ja didžiuotis. Kas pareikalauja daugiausia „darbo“?
– Tikrai taip, šeimą vadinu antrąja savo karjera, nes ji reikalauja tikrai ne mažiau laiko ir pastangų. Ir sunkumas tas, kad čia rezultato taip staiga nepamatysi. Su darbu kiekvienam žmogui daugmaž viskas aišku – atlikai savo užduotis, gavai atlygį, tave pakelia pareigose, kolegos giria, konkurentai pavydi.
O štai su šeimyninėmis pareigomis motyvacijos reikia rasti kitur. Tie kasdieniai rūpesčiai – nesibaigiantys indai, dulkės, kalnai skalbinių kasdien kaupiasi ir nemažėja. Dabar mėgstama sakyti, kad tai vyrai orientuoti į rezultatus, o moterys pagal savo prigimtį turėtų mėgautis tiesiog procesu. Vadinkite tuomet mane vyriška, tačiau apčiuopiami rezultatai man patinka.
Todėl ieškodama tos motyvacijos dienos rutinoje aš tiesiog moku nekelti sau pernelyg didelių lūkesčių. Mano namuose nėra tobulos tvarkos, aš sąmoningai renkuosi buityje nespausti savęs tam, kad turėčiau jėgų pildyti ir kitas savo svajones. Kai pasiklystu tarp prioritetų, mintimis grįžtu į save mokyklos ar universiteto suole – paklausiu, apie ką svajojo ta jauna ambicinga mergina?
– Kas jūsų šeimoje dažniausiai vadovauja visam paradui? Esate pasiskirstę pareigomis ir atsakomybėmis?
– Feministės galėtų ne vieną akmenį į mano daržą mesti, nes man tiesiog iš principo nepatinka matavimas ir skaičiavimas, kas šeimoje kiek padaro ir kas ką privalo. Manęs nežeidžia vyro asistavimas – nei atidaromos durys, nei panešamas lagaminas. O šeimos gyvenimo grafiką deriname savaitei ar kelioms į priekį – ir kai aš vyro prašau pabūti vakare vienam su vaikais ar nuvežti bei paimti juos iš mokyklos, tai ne dėl to, kad jis privalo, o dėl to, kad aš tuo metu iš tiesų turiu svarbių darbų.
Tačiau labai nenorėčiau santykių, kuriuose vienas poroje siektų karjeros ir pildytų svajones, o kitas būtų tiesiog aptarnaujančiu personalu. Pastarasis, patikėkite, matau aplinkoje, yra išties šventas darbas, reikalingas pasiaukojimo. Tačiau man labai patinka, kaip juokauju, bent mintimis išlipti iš sėkmingo vyro šešėlio ir pasižiūrėti į savo pačios gyvenimą – ar aš kaip žmogus einu teisinga linkme? Ar man patinka mano gyvenimas?
– Tarp tavo kalbinamų pašnekovų – daug išsiskyrusių žmonių. Kaip manai, kur dažniausiai poros suklysta, kad atsiduria ties skyrybų slenksčiu? O gal santuoka jau nebėra didelė vertybė?
– Iš tiesų šiais neribotų galimybių ir finansinės laisvės laikais neišsiskirti – sudėtinga. Reikia rimtos priežasties, kuri laikytų porą kartu. O dar sunkiau neišsiskirti, kai esi žinomas, sėkmingas.
Kai supranti, kad jei namuose negera, už kampo, vos rankele mostelėjus, laukia pačių įvairiausių galimybių. Juk tik po laiko supranti, kad tos galimybės nė velnio nėra geresnės. Tada istorija kartojasi. Ypač, jei šeima iš principo nėra didelė pamatinė vertybė.
Nors šiaip jau aš nesmerkiu išsiskyrusių porų, vis tik manau, kad jei santykių pradžioje žmonės aiškiai kalbėtų kitam apie savo poreikius ir norus, galbūt bent dalis porų nebeprieitų iki tos ribinės situacijos, kai kurti nauja tampa lengviau nei taisyti seną.
– Auginate pametinukus. Esi sakiusi, kad tai – tikrai ne kiekvienam. Kokie tokio mažo amžiaus skirtumo tarp vaikų pliusai ir minusai?
– Vos sukūrusi šeimą degiau noru turėti porą atžalų ilgai nieko nelaukiant, tad vos pusantrų metų skirtumas tarp mūsų berniukų buvo iš anksto apgalvotas planas. Nors sutinku – mažai kas to nori ir tam ryžtasi. Nes tikrai galiu patvirtinti, tai yra labai sunku ir intensyvu.
Gelbėjo tik tai, kad gyventi aktyviai man labai patinka, o vaikams tapus mokyklinio amžiaus daug laimime, kai vaikų interesai ir poreikiai vienodi. Beje, skandinavai ilgai siekia karjeros, o apie keturiasdešimtmetį labai mėgsta gimdyti pametinukus – ten nuvykę tikrai pamatysite daug dviviečių vežimėlių su šiek tiek skirtingo amžiaus vaikais.
– Ar sūnūs panašūs vienas į kitą? Kokie jie – papasakok.
– Kai turi du panašaus amžiaus vaikus, labai lengva juos lyginti. Aišku, skirtumų begalė, tačiau mes laikomės principo neklijuoti etikečių – pavyzdžiui, kad vienas labai artistiškas, kitas domisi technika. Norime juos apsaugoti nuo tokių „štampų“ – tegul jie dar tūkstantį kartų persigalvoja, bando vis kažką naujo. Ko gero, svarbiausia nelyginti vaikų, juk ir mes nenorėtume girdėti „kaimynė tai mėgsta gaminti, o tu tai nemėgsti“ ir pan.
– Kas judviem svarbiausia auklėjant ir auginant vaikus? Kaip apskritai tėvystė pakeitė gyvenimą?
– Dabar visi nori būti išskirtiniai – vieni medituoja, valgo tik žoles, kiti keliauja aplink pasaulį, treti domisi netradicinėmis religijomis. Tačiau man svarbiausi – laiko patikrinti bendražmogiški gyvenimo dėsniai.
Itin liberalus auklėjimas ir visiška laisvė toli gražu ne visada padaro vaikus laimingus. Tėvų pareiga perteikti savo patirtį ir vertybes. Man itin svarbus vaikų išsilavinimas, ir ne tas, kurį jis patirs šmirinėdamas kaip turistas svetimo miesto gatvėmis. Nes patyrimu grįstą išsilavinimą, tik per jusles, gali gauti ir šuniukas. O žmogui suteikta privilegija auginti save remiantis civilizacijos sukauptu patyrimu – skaitant geriausias, klasika tapusias knygas, analizuojant meno kūrinius, gilinantis į technikos laimėjimus. Pagaliau – imant pavyzdį iš reikšmingiausių asmenybių.
Esu labai reikli mama moksluose, tačiau mūsų vaikų suvaržytais nepavadinsi. Mūsų namuose vyrauja visiška kūrybinė laisvė, vaikai ant sienų nepiešia, bet leidžiame tikrai daug.
– Gal savo motinystėje atradai ką nors, ko negali perskaityti knygose?
– Būdama mama jaučiu, kad vaikui negali duoti to, ko pats neturi. Todėl žmogus visą gyvenimą turėtų stengtis augti ir tobulėti pats, o vaikus mokyti per savo pavyzdį.
