Nemažai suaugusių vaikų susiduria su keistais, erzinančiais, sunkiai suprantamais senstančių tėvų įpročiais ar elgesiu. Pavyzdžiui, kai šių namuose daiktų pradeda gąsdinančiai daugėti, tvarkos – mažėti, o tėvai su daiktais skirtis nenori vis stipriau ir isteriškiau.
Pabandykite tokio žmogaus namuose padaryti tvarką – ir susidursite su didžiuliu pasipriešinimu. Dalis tokių žmonių siaubingai išsigąs tokios minties, kiti – ims netgi agresyviai gintis, treti – po truputį užsisklęs ir taps atsiskyrėliais vienišiais.
Suaugę vaikai, kurie bandė paraginti tėvus išmesti nereikalingus daiktus, ir sutvarkyti jais užverstus namus, žino, kad tai – toli gražu ne šiaip susitvarkymas. Jis gali nė nepavykti, nes niekas tokių idėjų išskėstomis rankomis nesutiks. Nes daiktai – tų žmonių saugumo teritorija. Tas įprotis, galintis išvešėti į pavojingą sutrikimą.
Pamenu, kai kartą, keliaudama po JAV, apsistojau malonios senyvos moters svečių namelyje. Ji gyveno puikiame Kraftsmano (Craftsman) stiliaus, erdviame vienaaukščiame, šlaitinio stogo name. O tame pačiame kieme, kaip įprasta Amerikos Valstijose, stovėjo ir mažesnis, bet visus patogumus talpinantis svečių namas, kurį beveik aštuoniasdešimtmetė amerikietė nuomojo, taip tikėdamasi prisidurti prie pensijos. Keli tūkstančiai – juk pinigai.
