Kaip atpažinti klasėje vykstančias patyčias, kokios prevencinės priemonės galėtų padėti sumažinti jų mastą, kaip elgtis tėvams sužinojus, kad jų vaikas užgaulioja kitus, atsiųstame pranešime pataria Lietuvos psichologų sąjungos Vaiko psichologinės gerovės komiteto, Lietuvos traumų psichologijos asociacijos ir Europinės trauminio streso tyrimų draugijos narė, Kauno kolegijoje psichologinę pagalbą darbuotojams ir studentams teikianti psichologė Marina Guptor.
Ženklai, galintys išduoti apie klasėje vykstančias patyčias
Psichologė atskleidžia, kad norėdami atpažinti klasėje vykstančias patyčias, pedagogai turėtų stebėti, ar nepasikeitė vaikų elgesys. Vertėtų suklusti ir pasigilinti į situaciją, jei vaikas ėmė praleidinėti pamokas, suprastėjo jo pažymiai, vengiama dalyvauti mokyklos renginiuose.
„Patyčias pedagogai gali įtarti pastebėję pasikeitusį vaiko elgesį: vaikas nuolat prastos nuotaikos; dažnai atsiprašinėja namo, sakydamas, kad negaluoja; vėluoja į pamokas arba bėga iš jų; prastėja jo mokymosi pasiekimai; dingo noras mokytis, atsakinėti klasėje; pertraukas vaikas leidžia netoli mokytojų ar mokyklos vadovų kabinetų; jo daiktai būna sugadinti arba nuolat neturi kokių nors daiktų; atsisako dalyvauti mokyklos renginiuose; pastebimi staigūs ir nuolatiniai nuotaikos pokyčiai; vaikas vis dažniau skundžiasi psichofizinėmis problemomis. Tačiau svarbu kalbėtis su pačiu vaiku, stebėti bendraklasių elgesį, bendravimo būdą pamokų, pertraukų metu“, – kas gali padėti atpažinti klasėje vykstančias patyčias, vardija M. Guptor.
Jei pedagogas įtaria, kad kažkuris mokinys yra užgauliojamas, psichologė pataria pirmiausia pasikalbėti su pačiu vaiku, išsiaiškinti tikrą situaciją ir tuomet imtis veiksmų.
„Pirmiausia, reikia išsiaiškinti, ar tikrai vyksta patyčios, pasikalbėti su vaiku – jie dažnai pasitiki pedagogais. Mokytojas turėtų paaiškinti vaikui, kad jis nėra kaltas dėl to, kas vyksta, priminti, kad jam, mokytojui, rūpi kas vyksta ir, kad yra tam, kad padėtų vaikui. Taip pat svarbu, kad vaikas suprastų, jog situacija gali pasikeisti tik jam pačiam papasakojus apie tai, kas vyksta, akcentuojant, kad kalbėjimas apie patyčias nėra skundimas. Vertėtų su visa klase aptarti įvykį, pristatyti jį kaip itin reikšmingą diskusijos objektą, už kurį atsakinga visa klasė – taip būtų skatinama klasės vienybė. Labai svarbu nedelsiant informuoti tėvus, kitus mokytojus bei mokyklos administraciją, jei reikia – paprašyti psichikos sveikatos specialisto pagalbos“, – pataria M. Guptor.
Kaip užkirsti kelią patyčioms, joms dar neprasidėjus
Svarbu, jog mokytojai gebėtų ne tik atpažinti klasėje vykstančias patyčias ar žinotų, kaip elgtis – ne mažiau svarbu užkirsti kelią joms dar neprasidėjus.
„Siekdami užkirsti kelią smurtui ir patyčioms mokykloje, mokytojai turėtų kalbėti su moksleiviais apie jų teises, elgesio taisykles mokykloje, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Vertėtų pagalvoti apie būdus, kuriais būtų stiprinama draugystė tarp vaikų, pabrėžti vienybės svarbą kovoje su patyčiomis mokykloje. Svarbu gilinti ir tėvų žinias – tai galima daryti tiek individualiai, tiek grupėse. Užkirsti kelią patyčioms gali padėti ir izoliacijos, socialinės atskirties tarp moksleivių mažinimas, ypatingo dėmesio skyrimas naujų moksleivių ar moksleivių, turinčių specialiųjų poreikių, įtraukimui į mokyklos bendruomenę. Patalpų, kuriose gali vykti patyčios, stebėjimas taip pat gali būti vienas iš būdų“, – sako penkerius metus „Jaunimo linijoje“ psichologinę pagalbą jaunuoliams teikusi psichologė. Tačiau ne mažiau svarbų vaidmenį, siekiant užkirsti kelią patyčioms, turėtų prisiimti ir tėvai.
„Tėvams svarbiausia kalbėti su vaiku, jį išklausyti ir tai daryti nuolat, o ne tik tada, kai įtariama, jog jis patiria patyčias. Tai itin svarbu, kad būtų sukurtas ir palaikomas tarpusavio ryšys, grįstas pasitikėjimu ir atvirumu. Jei šis ryšys stiprus, vaikas pasipasakos, kad mokykloje susiduria su patyčiomis. Taip pat galite su vaiku aptarti patyčių temą, žiūrėti filmus, skaityti apie tai knygas. Patikinkite, kad vaikas bet kada gali į jus kreiptis pagalbos, paaiškinkite, kad su patyčiomis susiduria ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės ir sprendimo būdų visuomet yra. Svarbus ir pačių tėvų sąmoningumas, stebėjimas to, ką ir kokia forma jie kalba savo vaikams apie juos. Kartais tėvų replikos apie savo vaikų išvaizdą, gebėjimus gali atrodyti kaip nekaltas pajuokavimas, o vaikas dėl išgirstos pastabos gali pasijusti prastai“, – sako Kauno kolegijoje dirbanti M. Guptor.
Padėti išvengti patyčių gali ir tėvų sąmoningumas
Su gėdos, kaltės jausmais, nežinia, kaip elgtis toliau gali susidurti ir tie tėvai, kurie sužinojo, kad jų vaikas užgaulioja kitus. „Kaip ir aukų, taip ir užgauliotojų tėvai gali jaustis bejėgiai, išgyventi gėdą, kaltę ir kitus nemalonius jausmus. Tokiu atveju rekomenduojama kreiptis į specialistus, kurie padės suprasti vaiką. Taip pat svarbu kalbėtis ir su pačiu vaiku. Kalbant reikia išlaikyti ramybę ir nepulti kaltinti vaiko ar jį bausti. Geriau pabandyti suprasti, kodėl vaikas tyčiojasi iš kitų. Kartais užtenka paaiškinti, kad jo demonstruojamas elgesys yra vadinamas patyčiomis, o jos – netoleruotinos nei namuose, nei mokykloje“, – pataria M. Guptor. Psichologė taip pat įvardija priežastis, kodėl vaikas gali pradėti tyčiotis iš kitų.
„Dažniausia patyčių priežastis yra pačių vaikų patirtis. Neretai iš kitų tyčiojasi tie, kurie patys yra patyrę ar patiria patyčias. Taip pat patyčių priežastimis gali būti smurtas artimoje aplinkoje, vaiko apleistumas, socialinė atskirtis, psichologinės traumos, netektys, skyrybos.
Vaikas gali jausti įvairius nemalonius jausmus – pyktį, nusivylimą, liūdesį. Jei jis nežino, kaip su šiais jausmais tvarkytis, nesugeba jų tinkamai išreikšti, jis, patyčių forma, gali juos išlieti bendraudamas su kitais vaikais. Be abejo, patyčių priežastimi gali būti ir vaikų manymas, kad tyčiojamasis padarys juos „kietus“, kiti tyčiojasi norėdami jaustis stipresniais, dar kitiems niekas nepaaiškina, kad patyčios yra netinkamas ir labai nedraugiškas elgesys.
Patyčias, kaip elgesio formą, vaikai gali perimti ir iš suaugusiųjų, matydami, kaip tarpusavyje bendrauja tėvai, kiti suaugusieji, kaip jie kalba apie kitus“, – sako M. Guptor.
