Vaikų psichologas Vincentas Papaleo dalyvavo Maggie Dent tinklalaidėje „Parental As Anything“. Jie kalbėjosi apie skyrybų poveikį vaikams ir apie būdus padėti besiskiriantiems žmonėms, kurių vaikų psichologas išmoko per savo darbo metus.
„Devynerių metų mergaitė kartą man sako: „Mano mama su tėčiu nesupranta, kad aš esu pusė mamos ir pusė tėčio. Kai jie pykstasi, atrodo, kad konflikte dalyvauja dvi mano pusės, tada negaliu jaustis vientisa.“
Štai tokiu pavyzdžiu laidą pradėjo žinomas vaikų psichologas.
Jo teigimu, mergaitė įvardino labai rimtą problemą. „Tai yra tiesa. Šį apibūdinimą esu kartojęs daugybei vaikų, jie visi pritardavo: „Būtent taip ir jaučiuosi, jaučiuosi kaip sulaužytas, perpus perskirtas žmogus.“ Šito turėtume vengti.“
Akivaizdu, kad konfliktų tarp tėvų reikėtų mažinti, be to, tų konfliktų neturėtų matyti vaikai.
V. Paleo įvardino tris esminius dalykus, kurie skaudina vaikus, kai skiriasi jų tėvai: „Visų pirma, jie nenori klausytis tėvų versijų. Antra, jie nenori perdavinėti tėvų žinučių ar būti atsakingi už komunikaciją tarp tėvų. Trečia – nenori klausytis, kaip svetimi žmonės kritikuoja jų tėvus ar kaip tėvai kritikuoja vienas kitą.“
„Daug pas mane ateinančių vaikų sako, kad tėvai nuolat juos įpainioja [į tarpusavio nesutarimus], nuolat pasakoja apie savo konfliktus, negatyviai, negražiai kalba vienas apie kitą. Vaikams tai kelia įtampą ir vidinį konfliktą.“
Pasak vaikų psichologo, suaugusiųjų darbas – „apginti vaikus; sakyčiau, tėvų brandos indikatorius yra gebėjimas patenkinti savo vaikų poreikius ir palaikyti gerus santykius su partneriu. Vertinkite savo priimamus sprendimus vaikų akimis – darykite tai, kas jiems geriausia“.
Daugeliui žmonių pokalbis su savo vaikais apie skyrybas yra labai sunkus. V. Papaleo pateikia patarimų, kaip tai padaryti:
„Gali atrodyti, kad rasti tinkamus žodžius yra be galo sunku. Remdamasis savo patirtimi siūlau (priklausomai nuo vaiko amžiaus) pasakyti geriau mažiau, nei per daug. Nereikia sudėtingų, ilgų pasakojimų su daug detalių, dialogų apie tai, kodėl skiriatės. Pateikite faktus: mes, mama ir tėtis, patyrėme sunkumų, matėte, kad mes nesutariame, nebesame draugai, todėl nusprendėme nebegyventi kartu ir skirtis. Trumpai, aiškiai – iš karto prie esmės.
Nereikia tų frazių „norime priminti, kaip stipriai jus mylime, viskas bus gerai“, pasakojime jos pasimeta.
Tai – svarbus pokalbis ir to pirmo pokalbio metu svarbu pateikti vaikams mažiau informacijos, kad jie suvoktų pagrindinę žinią.
Stebėkite, ar nėra tam tikrų įspėjamųjų ženklų, jei nerimaujate, kad vaikai sunkiai susitaiko su jūsų skyrybomis. Gana aiškiai matosi, jei 5–11 metų vaikams sunku su tuo susigyventi, aplinkiniams žmonėms tai matosi.
Paaugliai – sudėtingesnė [amžiaus] grupė, jų supratimas apie skyrybas ir jų aplinkybes yra kitoks. Jie gali daug galvoti, gali įsivaizduoti, kaip jaučiasi kiti, gali turėti požiūrį į savo tėvų elgesį, gali juos smerkti. Nereikėtų, kad vaikai, kurie mato tėvų konfliktus, ieškotų paramos bendraamžių grupėse. O bendraamžiai gali palaikyti arba gali sukelti nemenkų problemų.“
