„Žmonės pasikeičia. Jei jie susidėjo būdami dvidešimties, tai gal kai abiem jau po penkiasdešimt, yra tapę visiškai kitokiais žmonėmis. Senovėje tokių metų būtų numirę ir nebūtų reikėję skirtis, o dabar vaikai užauginti, tad jų niekaip nebesužalosi, tačiau žmonės vis tiek eikvoja vieni kitų gyvenimus“, – kalbėjo G. Petronienė.
Apie tai, kaip žmonės elgiasi, kai bijo išsiskirti, nors jau seniai yra apsisprendę, ir ko bijant išsiskyrimas atidėliojamas, savo laidoje „Apie tave“ psichologė kalbino neuroedukacijos praktikę Ingą Saukienę. Nagrinėdamos įvairias situacijas specialistės taip pat aptarė, ką geriausio pasakyti skiriantis ir kaip nesuklysti? Galiausiai pasakė, kiek laiko truks skausmas ir kas jo metu turi išgaruoti.
Vilkina padėti tašką
I. Saukienė pastebėjo, kad jaunoji karta šiuo atžvilgiu jau skiriasi. „Yra padaryti sociologų tyrimai, kad jaunimas į santykius žiūri gerokai pragmatiškiau ir sveikiau. Jie jau suvokia, kad jeigu susitiko, nebūtina, kad dabar kartu bus visą gyvenimą, kad santykiai tęsis iki tol, kol bent vienam kažkas taps nebepriimtina. Ir jie išsiskiria lengviau, žiūri į tai nebe kaip į pasaulio pabaigą, o kaip į patirtį“, – kalbėjo ji.
Vis tik abi pašnekovės sutiko, kad dažniau galutinis skyrybų žingsnis yra vilkinamas. Kai žmogų apima dvejonės, kad tikriausiai reikia skirtis, jis, pasak G. Petronienės, ima elgtis keistai: „Pavyzdžiui, vakarais namo pradeda grįžti vėliau arba ima per daug dirbti, per daug gerti. Vieną dieną jį apima abejonės, ar tikrai reikia skirtis, kitą dieną jau nebeabejoja tuo. O manęs pacientai net prašo: padėkit išsiskirti, surasti tam jėgų, aš pats negaliu, nors seniai žinau, kad tai beprasmiška.“
Neretai žmonės, dalijosi psichologė, net ir apsisprendę, skyrybas vis atideda, sako, kad dabar ne laikas, daug darbo, išsiskirs po mėnesio, kai bus atostogos, o kai atostogos baigiasi – laukia, kol dar kažkas praeis, pavyzdžiui, Naujieji metai ar kt.
I. Saukienė išskyrė kelis aspektus, kodėl apsisprendęs skirtis žmogus taip vilkina iš tiesų padėti tašką. Vieną jų mes linkę ignoruoti: „Visada savo klientų klausiu – kokia nauda būti santykiuose? Tai yra antrinė nauda, nes mūsų smegenys yra labai tingios, jos taupo energiją ir nedaro nieko, ko iš tiesų nenori. O kiekvienas mūsų sprendimas turi motyvą, kurio žmogus pats gali ir nesuprasti. Pavyzdžiui, štai situacija: moteris su savo vyru neturi nieko bendro, jų interesai skiriasi, ją tas vyras nervina ir jie gyvena skirtinguose kambariuose, bet ji nesiskiria. Ji nuolat ant jo bumba, jį terorizuoja, vyras visa tai kenčia, bet jiedu nesiskiria ir toliau taip gyvena. O tada tas vyras susiranda kitą moterį ir išeina pas ją gyventi. Tuomet tai moteriai būna šokas, nes ji nebuvo pasiruošusi skirtis, nors ištisai apie tai kalbėdavo savo vyrui.“
Apibendrindama tokią situaciją specialistė sakė, kad moteris, nors ir norėjo skirtis, taip pat norėjo būti ir saugi. Mes, kaip asmenybės, nesame vientisi ir tam tikros dalys gali konfrontuoti viena su kita, paaiškino ji.
Kita antrinė nauda, kurią ji pastebėjo, susijusi su emociniu prisirišimu. „Dažniausiai taip būna, kai moteris susiranda vyresnį vyrą ir tas vyras su ja elgiasi ne visai pagarbiai. Moteris dėl to labai išgyvena, nuolat svarsto, ką ji veikia tuose santykiuose. Bet tas vyras yra jos „tėtis“ – jis tiesiog patenkina moters poreikį turėti tėtį, kurio nebuvo jos vaikystėje, nebuvo iš jo jausmų, palaikymo. Jeigu gerai pažįstate save ir savo poreikius, šioje situacijoje galima tiesiog sąmoningai nuspręsti ir pasakyti, kas jus tenkina, o kas ne. O tada pasverti“, – patarė laidos viešnia. Deja, anot jos, žmonės to nepasveria, nes tiesiog neturi įgūdžių.
O kartais pasirinktas partneris, pastebėjo pašnekovė, patenkina tam tikrą iš šeimos atsineštą jausenos modelį. „Jei mano mama buvo auka, ta, kuri nuolat skundėsi, kad tėvas ją nuolat terorizuoja, tai aš galiu kartoti, kad tikrai taip nedarysiu, kaip mama, bet staiga imsiu ir susirasiu partnerį, kuris visiškai atitiks tą modelį. Tuomet aš kankinuosi, bet nesiskiriu“, – nupasakojo ji.
Yra ir kitų priežasčių, kodėl žmonės nesiskiria, nors apie tai nuolat galvoja. Pavyzdžiui, jie religingi ir tiki, kad išsiskyręs žmogus – tarsi pagedęs. Na, o, ko gero, dažniausia priežastis – nesiskirti dėl vaikų bijant juos nuskriausti. „Tarsi tie vaikai, augdami šaltojo karo atmosferoje ir nematydami tarp tėvų jokios šilumos, būtų laimingesni“, – kalbėjo psichologė. Anot jos, tai tik pretekstas, slepiantis tikrąją priežastį – kad pats žmogus paprasčiausiai bijo: o gal aš jokio partnerio daugiau nesurasiu? Gal šis ir prastas, bet gerai, galiu funkcionuoti kaip pora visuomenėje, didesnė mano vertė, turiu ir daugiau pinigų.
Išgyvena skausmingą netektį ir kaltę
Skyrybos žmonėms, anot specialisčių, dažnai atrodo kaip pasaulio pabaiga. „Tas paliktumo jausmas toks aštrus ir baisus, kad žmogus gali visą savaitę nemiegoti, nevalgyti. Prisiminiau vieną savo klientę – atrodė, kad ji papuolė į kažkokį siaubo tunelį, nors skyrėsi su žmogumi, kuris jai visai neskirdavo dėmesio, kuris turėjo kitą moterį, buvo daug kitų dalykų“, – pasakojo G. Petronienė.
I. Saukienė paantrino, kad skirdamiesi žmonės gaili palikti santykius, bet gaili ne to, kas buvo – net ir gero, bet to, ko nebuvo. „Jei susitinka du žmonės, kurie nėra pakankamai sąmoningi, tai įsimyli ir galvoja, kad dabar jau gyvens iki grabo lentos, jiems nieko nereiks daryti, ta meilė viską už juos padarys. Ir tie santykiai kažkodėl nepavyksta. O kai prisikaupia pakankamai daug to nepasitenkinimo jausmo, kad tikrai šitie santykiai yra toksiniai, vis laukia, kad gal dar pasiseks“, – dažną situaciją nupasakojo ji.
Dalindamasi savo pacientų patirtimis G. Petronienė atskleidė, kad skirtis bijo ne tik sutuoktiniai, bet ir, pavyzdžiui, vaikai su toksiškais tėvais. „Dukra gyvena su tokia prilipusia mama. Man sako – na kaip aš paliksiu savo mamą, ji verks, paklius į krizę, į chaosą, ji bus visiškai vieniša ir baisiai nusivils, juk taip stipriai mane myli. Tokie žmonės jaučia kaltę. Kiti sako: bet dabar mano antra pusė taps labai pikta, tokia pikta, kad tiesiog susprogs kaip branduolinė bomba ir viską apipils nuodais. Gal sumuš, gal papasakos visai giminei ar Lietuvai, o gal kovos, šmeiš, bandys atimti vaikus, turtą, bandys visiškai sužlugdyti“, – dalijosi psichologė.
Tokiuose pasakojimuose I. Saukienė įžvelgė ir pasiteisinimą, kodėl žmogus vengia skirtis. Anot jos, labiausiai žmones gąsdina ne pačios skyrybos ir tai, kad liks be partnerio, o tai, kad tai yra pokytis. Taip pat kai kurie žmonės linkę prisiimti svetimą atsakomybę.
O kas toliau?
G. Petronienė papasakojo, kad apie skyrybas galvojantys pacientai atėję dažnai klausia, kaip jiems palikti antrąją pusę, kaip pasakyti, kad nori skirtis. Arba papasakoja, kad buvo palikti tokiu būdu, kad jiems iš gyvenimo išbraukė keletą metų. Būna, kad bijo skirtis nepamiršę, ką teko išgyventi per anksčiau patirtas skyrybas.
Kitas kraštutinumas – kai partneris skirdamasis sako „tu nuostabi, susirasi geresnį“ ir pan. Tai, anot specialisčių, irgi nėra gerai, sukelia vidinį pyktį, nes žmonės labai gerai pažįsta melą. Žmogus turi teisę žinoti, dėl ko yra paliekamas.
Geriausia – ne pilti priekaištus, o kalbėti apie santykius, kas juose buvo negerai. Galiausiai reikia suprasti, kad nemalonius jausmus vis tiek teks išgyventi.
„Turi įvykti du dalykai – atgedėjimas ir palaidojimas savo lūkesčių ir to, kas buvo gerai. Reikia išgyventi savo pyktį, taip pat – kaltę. Tą reikia žinoti. Tai sunkus darbas“, – sakė G. Petronienė.
Kviečiame klausyti viso pokalbio:
