Apie tai, kaip kurti darnius santykius tarp trijų kartų, „Žinių radijo“ laidoje „Tėvystė praktiškai“ jos vedėja Renata Cikanaitienė kalbėjosi su psichoterapeutu Eugenijumi Laurinaičiu.
Pats šešis anūkus turintis E. Laurinaitis prisipažino, kad labiausiai santykiuose su anūkais jį stebina tai, jog jie tikrai kitokie negu jo paties karta buvo paauglystėje. Ir tai ne tiek susiję su viešąja socialine erdve, kiek su jų mokėjimu drąsiai sakyti, ko jie nori ir ko nenori. „Mes buvome išauklėti žymiai paklusnesni ir tylesni. O mano anūkėliai tiksliai žino, kad štai to jie nori, o to nenori. Ir dėl to jie yra žymiai savarankiškesni. Tai labai gerai. Kodėl mes turėtume daryt tai, ko mes nenorim, arba tai, kas mums neįdomu? Jeigu tėvai pradės mokytis iš savo vaikų, tai bus nuostabu, nes iš tikrųjų iš jų daug ko galima išmokti, tik reikia drąsos“, – įsitikinęs gydytojas.
Paklaustas, o koks pats senelis mano esantis, E. Laurinaitis sakė, kad „tinkamas“ – tiek anūkams, tiek jų tėvams. „Pirmiausia aš manau, kad esu sukalbamas senelis, nesu per daug užsispyręs, nereikalauju, kad būtų įgyvendinamos kažkokios mano vertybės. Bet iš kitos pusės, aš turiu tam tikrą savo politiką, ką, mano galva, aš turiu daryti su savo anūkais, – kalbėjo psichoterapeutas. – Didžiausias mano noras juos priartinti prie kultūros – prie muzikos, teatro, meno ir aš būtent šiuo jų lavinimu užsiimu pakankamai daug. <...> Galvoju, kad šitas mano darbas turi išliekamąją vertę.“
Jo manymu, tokie bendrakultūriniai dalykai žmogui yra tiesiog privalomi, kad jis „galėtų suvokti pats save šitame pasaulyje“. E. Laurinaitis įsitikinęs, kad tai lavina, ugdo sugebėjimą asocijuoti, fantazuoti – visa tai yra labai svarbūs dalykai kiekvieno gyvenime, ne tik suvokiant meną, bet ir profesijoje, santykiuose su kitais žmonėmis.
Laidoje psichoterapeutas prisiminė, kad anksčiau iš savo vaikų tekdavo išgirsti įvairių „pageidavimų“, ko geriau nedaryti ar – daryti savo anūkų atžvilgiu. „Iš pradžių mes savo vaikams buvome nepakankamai geri tėvai, todėl jie patys skaitė įvairias kitas knygas ir visokius tinklapius, ten mokėsi, kaip reikia „teisingai“ auginti savo vaikus. Bet palaipsniui visi sušvelnėjome ir supratome, kad iš tikrųjų vaikai mokosi ne iš to, kokias schemas mes jiems nurodome ir ribas nubrėžiame, bet didžiąja dalimi iš savo tėvų ir truputį iš savo senelių elgesio“, – pasakojo jis.
Specialistas pateikė duomenų, kad tie vaikai, kurie turi senelius ir su jais aktyviai bendrauja, turi gerokai daugiau laisvės ir žymiai daugiau drąsos rinktis įvairius dalykus savo gyvenime. „O pasirinkimas apskritai yra pagrindinis mūsų gyvenimo principas. Mes gyvename visą laiką kažką rinkdamiesi: kažkur eiti ar neiti, kažką valgyti ar nevalgyti, su kažkuo draugauti, su kažkuo – ne. Ir, pasirodo, kad seneliai padidina vaikų laisvę rinktis“, – kalbėjo E. Laurinaitis.
Bandymas priversti senelius elgtis taip, kaip nori jų vaikai, anot jo, yra tiesiog juokingas. Juk tai jie išauklėjo savo vaikus, kurie dabar ir atiduoda savo vaikus prižiūrėti seneliams. Todėl prieš bandydami primesti savo taisykles vaikų tėvai turėtų suprasti keletą dalykų. „Visur būna tam tikros nesusikalbėjimo sritys, bet yra vienas svarbus dalykas – tą pabuvimą pas senelius reikėtų išmokti traktuoti kaip atostogas, – atkreipė dėmesį specialistas. – Jeigu mes pasižiūrėtume į savo suaugusiųjų gyvenimą, tai juk jeigu atostogaujame, pusryčiams valgome blynelius su uogiene ir miegame, kiek norime. O kai atostogos baigiasi, keliamės 6.30 val., greit sukertam sumuštinį ir lekiam į savo darbus. Tai yra normalus gyvenimo ritmas.“
Kartų skirtumai auklėjant vaikus, bandymas išauklėti savo tėvus, jų kritikavimas, anot jo, nesvetimas nė vienai kartai, tikrai ne tik dabartiniams tėvams. „Šiuolaikinė karta [savo kritiką tėvams] pagrindžia tuo, kad yra daugiau apsiskaičiusi ir apsišvietusi, ankstesnės kartos sakydavo, kad jos yra sėkmingesnės, daugiau pasiekė, uždirbo daugiau pinigų. O iš tiesų viskas sukasi apie paprastą dalyką – konkurenciją, apie mano norą tapti suaugusiu, kuris yra sėkmingesnis už tuos, kurie mane ugdė ir auklėjo. Tai yra visiškai nesąmoninga ir, man atrodo, – beprasmiška, bet niekur nepasislėpsi, nes žmogus pats nesupranta, ką daro, ir vis vien toliau daro“, – kalbėjo jis.
E. Laurinaitis pataria abiem pusėms – tiek vaikų tėvams, tiek seneliams – elgtis taip, kaip jie nori. Nė vieniems nerekomenduojama stengtis pakeisti kitų. „Mes visi turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti, t.y. patys save. Tas noras pakeisti kitus yra iliuzija, labai infantilus siekis patvarkyti pasaulį apie save taip, kad jis man tiktų. Taip nebus, tau teks prie to pasaulio taikytis“, – dėstė laidos svečias.
Jei jums netinka kažkas, ką daro seneliai, gydytojas pataria pirmiausia kalbėtis ne su jais, o su pačiu vaiku. Pavyzdžiui, užuot užsipuolę senelį, kad jis ir vėl nesulaukusiam pietų vaikui duoda saldainį, kreipkitės į mažąjį: „Paaiškinkite vaikui, ar jam tikrai būtina tą saldainį suvalgyti [dabar], ar galima jį pasidėti ir suvalgyti tada, kai jau bus papietavęs. Pasitarkite su vaiku, nes jis yra jūsų auklėjimo objektas, ne seneliai. O seneliai darys tai, ką jie daro. Ir jeigu jūs neleisite to padaryti savo namuose, tai jūs nematysite, kai jie tai padarys už kampo. Nereikia supriešinti vaikų su seneliais. Reikia su vaikais tartis, kokios taisyklės yra jūsų namuose ir ar dabar būtų galima jų laikytis, o gal vis dėlto šiandien tegul jau būna atostogos, nes atėjo seneliai.“
Jokiu būdu vaiko akivaizdoje senelių nekritikuokite. Psichoterapeutas paaiškino, kodėl taip elgdamiesi padarysite meškos paslaugą sau patiems: „Jūs pagalvokite – jeigu jūs kritikuojate savo tėvus, tai kokį pavyzdį rodote savo vaikams? Lygiai tokį patį. Neužmirškite to. Aš nuolat kartoju – vaikai mokosi iš pavyzdžio. Ne taip svarbu, ką jūs sakote, daug svarbiau tai, kokį santykį jūs rodote. Jeigu rodote, kad tėvai nėra tokie gerbtini ir su jais nėra ko skaitytis, nesistebėkite, kad ateis toks laikas, kai jie nustos gerbti jus.“
Paklaustas, ar reikėtų skatinti vaikų santykį su seneliais, jei šie nenoriai pas juos vyksta, specialistas sakė, kad vertėtų, bet ne tik iš vaikų pusės. „Reiktų susėsti su savo tėvais, t.y. seneliais, ir pasitarti, kaip jie galvoja, kas tiems anūkėliams patinka ir nepatinka. Reiktų visai atvirai pasikalbėti apie tai, ką būtų galima pakeisti. Siųsti vaikus ten, kur jiems nepatinka, yra bausmė, o ne atostogos, – sakė gydytojas. – Todėl, jei seneliai nesiruošia nieko keisti, ir paaiškėja, kad iš tikrųjų jiems tie anūkai yra bereikalingas vargas ant sprando, kad jie gerai gyvena ir be jų – ką darysi, šitiems anūkėliams nepasisekė, seneliams jų nereikia. Visaip būna.
Būna, kad anūkai nenori pas senelius važiuoti, nes pas juos žymiai griežtesnės taisyklės negu namuose, griežtesnės ribos, ką galima ir ko negalima daryti, valgyti turi tik tuo metu ir būtinai suvalgyti viską, kas lėkštėje, – vaikai šito nenori. Ir tada tikrai nereikia jų versti [važiuoti pas senelius].“
Viso pokalbio kviečiame klausytis čia:
