„Dažniausiai santykyje yra ir to, ir to“, – pastebi keturių vaikų mama, psichologė, knygos „Motinystės kelias“ autorė Sigita Valevičienė, kurią tinklalaidėje „Pagarbi tėvystė“ kalbina jos autorė Dovilė Šafranauskė iš Mylu.lt.

Vaiko ir mamos ryšys. Kaip jis veikia mūsų gyvenimus?

„Mokslininkai sako, kad mums užgimus ir susitikus su pirmuoju žmogumi, t.y. mama, mums iki neurologinio lygmens įsirašo tam tikros patirtys. Tokios, kaip suvokimas apie pasaulį, ar jis saugus ir geras. Taip pat apie santykius, ypač neverbalinius – ar aš galiu būti santykyje, ar aš vertas santykio, ar aš turiu vietą, ar esu matomas, ar mano norai yra svarbūs, o gal kaip tik turiu „užsidirbti“, kad leisčiau sau kažko norėti. Visa tai įsirašo kaip mūsų patirtys, o augant šios patirtys veikia tai, kaip mes suvokiame pasaulį ir save, kaip kuriame santykius ir kokius gynybos mechanizmus naudojame.

Nuo savo gimimo būnant santykyje su mama per ją mokomės įvardinti ir suvokti, kas vyksta su mumis. Jeigu mama savyje turi sudėtingų aspektų ar mes turime su ja skaudžių patirčių, tuomet suaugus tai atsispindės santykyje su savimi, savo jausmais, patirtimis ar netgi savo kūnu. Mes tarsi turime mamos balsą savo viduje, kuris kartais mums pagrūmoja ar kažką pasako. Psichoterapijoje aš nesu turėjus tokio atvejo, kuriame nepaliestume šio santykio, nes kitaip neįmanoma suprasti, kodėl žmogus yra toks, koks yra. Ši patirtis labai gili“, – pasakoja Sigita, pridurdama, kad tai labai trumpas apibūdinimas svarbaus aspekto, kurio aptarimui prireiktų visos dienos.

O mamos ir dukros ryšys – kuo ypatingas būtent jis?

„Neretai mamos būtent į dukras suprojektuoja savo vidinį vaiką. Berniukams truputį paprasčiau būti santykyje, o paauglystėje lengviau atsitraukti. Dukrai paauglystėje sudėtingiau, nes ji bando suprasti, kas ji yra, suvokti. kaip moteriškumas reiškiasi joje ir kartu ji nori atsitapatinti nuo to moteriškumo, kuris yra mamoje.

Vienas iš standartinių matomų pavyzdžių, kad paauglystėje mergaitės suvyriškėja, sako, jog niekada nebus mama, netekės. Arba priešingai, jeigu mama konservatyvi – tuomet dukra nori „pasileisti plaukus“, linksmintis ir naudoti savo moteriškumą kaip protestą.

Foto: Shutterstock

Anksčiau giminystės ryšiai buvo artimesni, kaimo ar giminių moterys buvo arčiau ir moteriškumas įgaudavo daugybę atspalvių per santykį su kitomis moterimis. Dabar mūsų šeimos ratas sumažėjęs, tad moteriškumo pavyzdžiu lieka mama. Atrasti savo autentišką savastį mergaitei tampa sudėtingiau,“ – patirtimi dalijasi Sigita.

Dukros tapsmas mama

„Vaikystėje dominuoja mamos sudievinimo aspektas – ji pati gražiausia, geriausia, viskas, ką ji daro, yra teisinga. Paauglystėje vyksta dukros moteriškumo paieškos procesas, o suaugus santykis lyg stabilizuojasi. Tačiau tada pačios dukros tampa mamomis. Atrodytų, kad tuomet dukros turėtų pagaliau suprasti mamas, kaip jos išgyveno sudėtingas situacijas, kodėl jos darė vienus ar kitus sprendimus, o kas vyksta iš tiesų?“

„Iš vaiko pozicijos mama atrodo visagalė. O pačios tapusios mamomis pradedame jas matyti kaip žemiškas, ribotas ir paprastas moteris, kurios esamame laikmetyje ir situacijose darė geriausia, ką galėjo. Su tuo metu turimomis žiniomis, emocinėmis ir fizinėmis galimybėmis. Suprantame, jog tai, kad jos mums kažko nesuteikė, buvo tiesiog negalėjimas suteikti.

Kitas aspektas, jeigu savo vaikystės patirtyje turėjome skaudžių vietų, mes neretai gyvendami surandame būdų, kaip jas paslėpti, užmaskuoti. Tačiau, kai pačios susilaukiame vaikų, pradeda kilti neįprastos mintys, jausmai, reakcijos, kurios iki šiol nepasireiškė. Nes kai žiūrime į tą mažą kūdikį, mūsų psichika iškelia klausimą – o kokia buvo mano vaikystė? Mes esame emocionalios ir bandome pajausti savo vaiką ir kartu pasireiškia mūsų pačių emocinis fonas, nepavyksta jo užblokuoti. Tad tos vietos, kur mums iš vaikystės labai skauda ar kažko trūko, gali pasireikšti itin giliu vidiniu skausmu. Neretai tą skausmą bandome užpildyti per savo vaikus. Duoti jiems tai, ko mums pačioms trūko, nors galbūt mūsų vaikams to visiškai nereikia.

Kartais šį skausmą ir pyktį laikome santykyje su mama. Nes, kai mes buvome vaikai, mes tarsi negalėjome pykti. Vaikai paaukoja savo poreikius dėl gero santykio su tėvais. Santykis jiems svarbiau negu jie patys, dėl to mes ir esame šiame santykyje sužeisti. Mūsų vaikai mums tik parodo, kiek trūkumo ar neišpildytų poreikių jausmo esame savyje uždarę.

Siekis jokiais būdais nebūti tokia, kokia buvo mano mama – vidinės traumos pasireiškimas. Tarsi mūsų psichika sakytų „aš padarysiu taip, kad tu daugiau niekada gyvenimo šito nepatirtum.“ Ir gimus mūsų vaikams, mes pradedame elgtis priešingai. Jeigu mus paliko darželyje per anksti ir mums buvo labai baisu, savo vaikų į darželį visai nevesime. Nors galbūt jie ten jaustųsi puikiai“, – subtilius psichikos mechanizmus aiškina Sigita.

Močiutės vaidmuo vaiko gyvenime

Gimus kūdikiui, dukra tampa mama, o jos mama taip pat pažindinasi su nauju - močiutės vaidmeniu. Kuo ypatingas šis virsmas?

„Kai moteris tampa močiute ji jau nejaučia atsakomybės naštos vaikus išmaitinti, išlaikyti, pasirūpinti jų ateitimi ir viską kontroliuoti. Ji jau yra kitame gyvenimo etape, praėjusi vidurio amžiaus krizę ir labai realiai suvokianti gyvenimo trapumą bei didžiulį laikinumą. Dalykai, kurie būnant dvidešimt penkerių atrodė labai svarbūs, šešiasdešimties tokie svarbūs nebeatrodo.

Močiutės vaikams gali suteikti lėtą buvimą, mažiau struktūrizavimo, nes joms patirti gyvenimą yra svarbiau. Ir tai nereiškia, kad toks santykis yra teisingesnis, jis tiesiog kitoks. Mums, mamoms, svarbu suvokti, kad tai iš tiesų kitoks santykis. Ir nespausti močiučių būti tokioms, kokios turėtų būti mamos. Močiutės vaidmuo vaiko gyvenime yra visai kitas ir tai tikrai svarbus santykis tiek vaikui, tiek pačiai močiutei. Mergaitei tai taip pat kitokio moteriškumo patyrimas.

Foto: Shutterstock

Per močiučių istorijas galima išgirsti apie visos giminės istorijas, jos suteikia pilnesnį vaizdą ir suvokimą apie savo mamos praeitį. Galbūt tai sunkumų, kančios ar išgyvenimo istorijos. Bendras to laikmečio suvokimas praplečia akiratį ir padeda savo mamas priimti be kaltinimo dėl to, ko vaikystėje negavome“, – pasakoja Sigita.

Močiučių pagalba – reikalinga ar žalinga?

Tapus mama, močiutės neretai puola siūlyti savo pagalbą. Istoriniu požiūriu močiutės padėdavo naujai mamai pajusti savo moteriškumą, intuityvumą. Tačiau šiame laikmetyje dažniau girdisi teisiančių močiučių istorijos. Neretai konsultuodama mamas, girdžiu, kad močiutėms gan sunku priimti, jog šiandien vaikai auginami kitaip. Kodėl taip yra?

„Taip, ir jas galima suprasti. Pažiūrėkime į laikmetį, kada mūsų mamos gyveno. Tai sovietmetis ar postsovietmetis, kupinas didžiulio nesaugumo jausmo. Buvo bandoma viską kontroliuoti, vyravo tokia kultūra. Dėl to dabartinės mamos elgiasi priešingai – itin domisi pozityvia motinyste, viską vaikams leidžia ir bando viską atlikti tobulai. Kultūrine prasme taip bandome išsigydyti traumą, nes esame ta karta, kuriai skauda. O močiutės juk nepasikeitė, jų psichika ir liko tokia pati – kad reikšti jausmus yra baisu, kad sakyti savo poreikius nemandagu ir panašiai. Tad, kai mes bandome vaikus auginti kitokiame santykyje su savo emocijomis, joms tai kelia paniką. Bet tai nėra jų sąmoningas pasirinkimas, tai veiksmas, atėjęs iš gilaus nesaugumo ir traumos.

Kai mes matome šį kultūrinį sluoksnį, paprasčiau tokias močiutes suprasti. Tačiau tikrai svarbu jausti, kad mes, kaip mamos, turime teisę turėti savo supratimą, apie tai, kas mūsų vaikams yra geriausia, ir brėžti ribas. Tik svarbiausia brėžti ribas savo viduje. Nes jeigu viduje jaučiuosi ramiai, aplinka gali sakyti ką tik nori, aš tiesiog atsakysiu „ačiū už jūsų nuomonę“ ir gyvensiu savo gyvenimą toliau. Svarbiausia suvokti, kad teisingo auklėjimo būdo nėra. Mes nežinome, ar mūsų taikomi kitokie tėvystės principai, nei mes patys buvome auginami, yra teisingiausi. Mes bandome, ieškome ir elgiamės taip, kaip mums šiandien atrodo geriausia. Tai suvokus nekyla noro įrodinėti, kad esi teisi.

Taip pat mums nereikia bijoti, kad seneliai „sugadins“ mūsų vaikus. Vaiko gyvenimo supratimas reiškiasi per tėvus, tad neeikvokime energijos senelių perauklėjimui. Seneliai mokosi iš patirčių lygiai taip pat, kaip ir mes. Nesaugokime savo vaikų nuo gyvenimo patyrimų, pasitikėkime jais ir leiskime jiems turėti santykių situacijas su įvairiais žmonėmis – seneliais, draugais. Gal juos užgavo, ne taip pasakė, supyko ant močiutės. Kalbėkimės ir padėkime suprasti, kaip tokiame santykyje būti, kaip pasakyti, kad pyksti ar, kad nenori tų močiutės blynų. Pamatysime, kad pasitikėdami savimi jie su tokiomis situacijomis puikiai susitvarkys“, – padrąsinančiai sako Sigita.

Ar moteris, kuri nepatyrė ryšio su savo mama, negebės jo sukurti ir su savo dukra?

Psichologės Sigitos Valevičienės atsakymo į šį klausimą bei daugiau apie tai, kaip galime suprasti skirtingų kartų santykių dinamiką, klausykite tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ pokalbyje.


Visus tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ epizodus rasite tinklalaidžių platformose arba www.mylu.lt.