Koncentruokimės į tai, ką galime pakeisti
Ir visgi, šiame baisiame kontekste turbūt kaip niekad stipriai jaučiame meilę artimiesiems, dėkingumą už tai, ką turime, laimę būti čia ir dabar. „Todėl verta prisiminti, kad net jei mes negalime daryti įtakos esamai situacijai, mes galime pasirūpinti savimi ir savo jausmais. O taip pat išlikti bendrystėje ir rūpintis vieni kitais. Kiekvienas mūsų yra be galo svarbus, o mūsų veiksmai daro poveikį ir įtaką, tad išnaudokime savo energiją tikslingai, nešvaistydami jos nerimavimui“, – sako „Hand in Hand“ tėvystės filosofijos profesionalė D. Šarfanauskė.
Nors grėsmės yra realios, mes jų nesukontroliuosime, tuo metu baimė yra jausmas, kuris gyvena mūsų viduje. Nerimas ir baimė dažnai kyla iš nežinomybės, tad mes galime kreipti savo resursus ir energiją į dalykus, kuriuos mes galime kontroliuoti. Yra ne vienas būdas, kaip mes galime padėti Ukrainoje esantiems ar į mūsų šalį atvykstantiems žmonėms: mes galime prisidėti finansiškai, galime skirti paramą daiktais ar savo laiku. Taip pat galime turėti savo planą „kas, jei...“. Apgalvokim, apsitarkim, pasiruoškim ir leiskim sau nurimti: darau viską, kas mano rankose.
„Baimę ir nerimą, kaip ir kitus jausmus, mes galime tiesiog išgyventi: galime išbūti, iškrauti ir paleisti. Per juoką, per verksmą, per judesį ar pokalbį. Kartais mes pratrūkstame, regis, dėl mažmožio, kai iš tiesų kūnas per šią iškrovą paleidžia susikaupusias baimes. Tačiau tą mes galime daryti ir sąmoningai – leidžiant baimei iš mūsų išeiti. Tam, visų pirma, mums reikia priimti, kad ši baimė mumyse gyvena. Uždaryti jausmus, bandyti juos nustumti arba jų nejausti, kainuoja labai daug energijos. O šiandien mes tą energiją galime panaudoti kitur – pagalbai Ukrainai ir vieni kitiems“, – ragina D. Šafranauskė.
Klausymo laikas – kaip padėti vienas kitam jau šiandien?
Jaučiant stiprią baimę labai lengva greta jausti ir kitų, lydinčių jausmų. Labai dažnas – vienišumas. Todėl jaučiant baimę yra be galo svarbu išlikti ryšyje ir santykyje su kitais. O padėti įveikti tą baimę mes galime ir vienas kitam. Būkime šalia, apsikabinkim, išklausykime ir kurkime savo palaikymo burbulą. Nieko nuostabaus, kad mums baisu, kad mes bijome. O ir bijome skirtingai: kažkas bijo mirti, kažkas bijo istorijos pasikartojimo, kažkas bijo skausmo savo vaikams ir artimiesiems.
„Hand in Hand“ tėvystės filosofijoje naudojamas labai stiprus, bet kartu ir visiems pasiekiamas įrankis padėti vienas kitam – klausymo laikas. Pasitelkdami klausymo laiką, mes galime padėti vienas kitam pasiekti savo jausmus, juos išjausti, iškrauti ir paleisti, taip mažinant baimę ir nerimą. Klausymo laikui nereikia jokio specialaus išankstinio pasiruošimo, tik jaukios ramios erdvės, vienas kito ir atsiminti pagrindinius principus“, – dalijasi D. Šafranauskė:
- mūsų šiltas ir dėmesingas buvimas yra būtent tai, ko šiuo metu žmogui reikia tam, kad pasiektų savo jausmus ir juos išleistų jausdamasis saugus. O tai suteikia galimybę išgyti, paleisti nerimą.
- Klausome suvokdami, kad mums nereikia nieko pakeisti, sutaisyti ar patarti. Kiekvienas geriausiai žino kelius, kaip padėti sau.
- Būname greta ir reaguojame į žmogaus išsakomas mintis patvirtinimu ir pritarimu: „aš tave girdžiu“, „taip, tai tikrai neteisinga“ ar pan. Tiesa, dažnai mažiau žodžių yra tik geriau.
- Jei žmogus verkia, juokiasi, jam dreba rankos ar norisi trepsėti – visa tai yra gerai, o mums tereikia priimti, klausyti ir būti šalia.
- Čia nereikia mūsų nuomonės, patarimų, palyginimų ar filosofijų, kaip antai „visi mes taip dabar jaučiamės“, „žmonėms Ukrainoje dar blogiau“.
- Nemenkiname kito patiriamų jausmų.
- Prisimename, kad šis laikas yra konfidencialus. Per klausymo laiką išsakytų minčių vertėtų neaptarinėti kitu metu net ir su tuo pačiu žmogumi.
O išliejus jausmus įprastai palengvėja ir nors baimė iki galo gali ir neišnykti, ji palengvės, mintyse liks daugiau erdvės pozityvumui, daugiau energijos vaikams, artimiesiems ir prasmingiems darbams.
