Centro surengtoje paskaitoje „Vienišumas, konfliktai ir kiti vaikų bendravimo iššūkiai“ J. S. Jasiulionė aptarė, kuo tokios svarbios vaikų draugystės, ir davė ne vieną naudingą patarimą tėvams.
Santykiai su bendraamžiais itin svarbūs
Pirmuosius savo gyvenimo metus vaikai, žinoma, glaudžiausią ryšį užmezga su tėvais ar kitais žmonėmis, kurie jais rūpinasi. Tačiau jau mokykliniame amžiuje ir ypač paauglystėje ta draugystė su bendraamžiais įgauna ypatingą svarbą. „Kiekvienas iš mūsų turime stiprų poreikį priklausyti tam tikrai grupei. Būdami visai maži tokia grupė mums yra šeima, kuri visada yra šalia mūsų. Ir tas jausmas, kad aš jai reikalingas ir priklausau šiai grupei, yra labai svarbus. Pradėjus lankyti darželį, mokyklą norisi turėti žmones ir už šeimos ribų – tokius, kuriais vaikas gali pasitikėti, užmegzti abipusį santykį ir atsiremti tais momentais, kai šeimos nėra šalia“, – pasakojo psichologė.
Vaikui labiau atsiskyrus nuo šeimos būtent bendravimas su bendraamžiais padeda ugdyti socialinius įgūdžius ir patenkinti įvairius jo emocinius poreikius. J. S. Jasiulionė atkreipė dėmesį, kad netgi vaikų grumtynės yra vienas iš būdų mokytis suprasti savo ribas, pažinti kito jėgas ir netgi būdas patenkinti prisilietimų poreikį.
„Artimi ir abipusiai santykiai vaikams garantuoja ir emocinį paramos šaltinį. Apskritai tai yra laikoma vienu svarbiausių veiksnių sklandžiai vaiko raidai. Todėl, jei pamatome, kad vaikas neturi draugų, turime pagalvoti, kaip jam padėti, nes turėti tą artimą ryšį, draugystę yra labai svarbu“, – tvirtino J. S. Jasiulionė.
Psichologė pasidalijo, kad daugybė tyrimų įrodė, jog geri santykiai su bendraamžiais yra svarbus vaikų psichikos sveikatos apsaugos veiksnys. Pastebėta, kad tiems vaikams, kurie turi artimus santykius su bendraamžiais, geriau sekasi mokytis, jie jaučiasi saugiau, jiems lengviau išspręsti kylančias problemas.
Specialistė akcentavo, kad negalima teigti, jog jei vaikas tų artimų santykių neturi, tai yra labai blogai. Tikrai nėra taip, kad visiems reikia daugybės draugų. Tačiau gali būti, kad vaikui reikia pagalbos užmezgant ir puoselėjant tuos santykius, ir mes, tėvai, galime jam padėti.
Nuo žaidimų kompaniono iki artimiausios sielos
Skirtingais tarpsniais, atkreipė dėmesį psichologė, vaikų tarpusavio santykiai turi savų ypatybių.
Pirmosios patirtys prasideda ikimokykliniame amžiuje, kada vaikai patenka į bendraamžių grupę darželyje. Jeigu vaikas auga gausioje šeimoje, tai į darželį jis ateina jau turėdamas tam tikros patirties, bet vis dėlto santykiai su broliais ir seserimis gerokai skiriasi nuo bendravimo su kitais vaikais.
Ikimokykliniame amžiuje pagrindinis santykių kūrimo būdas yra žaidimas, tačiau jie prasideda ne iškart, atėję į darželį patys mažiausieji staiga nepuola į santykį su bendraamžiais. Pirmas žmogus, su kuriuo jiems svarbu tuo metu sukurti santykius, yra ugdytojas – suaugęs žmogus, į kurį vaikas galėtų atsiremti ir jaustųsi saugus, o tada jau galėtų tyrinėti naują aplinką ir megzti santykius su bendraamžiais.
„Kuo vaikas vyresnis, tuo jis labiau atsiveria pasauliui ir tuo labiau svarbūs tampa santykiai su bendraamžiais. Jei dvimečiai dar dažniausiai žaidžia vieni, tai 4–5 metų vaikai jau turi daugybę bendrų žaidimų ir tai yra puikus būdas ir megzti santykius, ir tyrinėti vienas kito ribas, ir susigaudyti, kas man patinka, o kas ne. Tuo metu jau gali atsirasti tos pirmosios tikros draugystės, o kai kurios išauga ir į ilgalaikes. Vis tik dažniausiai būna, kad to vieno geriausio draugo tuo metu dar nėra – vieną dieną vienas geriausias, kitą dieną – kitas“, – įžvalgomis dalijosi J. S. Jasiulionė.
Vėliau, pradiniame mokykliniame amžiuje, pasikeičia ugdymo sistema, ir vaikas susiduria su naujais iššūkiais. Vaikas tampa grupės dalimi, kurioje pasidaro svarbu, kas ką moka, ko nemoka, kiekvienas sulaukia įvertinimų, kurie mažiau ar daugiau yra pastebimi.
Keičiasi ir tai, kad vaikai šiame amžiuje mažiau pradeda bendrauti su tėvais, o bendraamžių svarba didėja. „Tai nereiškia, kad tėvai tampa mažiau svarbūs ir nebereikalingi, bet būtent pradiniame mokykliniame amžiuje tampa svarbu turėti tą geriausią draugą, bendraamžių įtaka vis labiau auga“, – pabrėžė psichologė.
Šio amžiaus vaikams yra svarbu kažką veikti kartu, jie vis dar nemažai žaidžia, kovoja su tam tikrais priešais. Šiuo metu vaikai pradeda vis labiau išsiskirstyti pagal lytis – berniukai labiau bendrauja su berniukais, mergaitės – su mergaitėmis. Vis tik kartu visi jie geba susijungti, jei atranda kitą grupę, su kuria reiktų kovoti prieš kitą. Taip pat įdomu tai, kad šiame amžiuje vaikai ima kurti savo bendrą folklorą, bendrą žargoną – tai irgi padeda sukurti tą priklausymo grupei, bendrystės jausmą.
Kai peršokama į paauglystę, viskas dar labiau pasikeičia. „Bent žiūrint iš šono, atrodo, kad paaugliams bendraamžiai tampa svarbesne dalimi nei suaugusieji. Tai yra amžius, kada reikia atsiskirti nuo suaugusiųjų, o atsiskirti gali tik susitapatindamas su žmonėmis, panašiais į save. Būtent noras būti su grupe yra išskirtinis paauglystės bruožas“, – sakė J. S. Jasiulionė.
Psichologė akcentavo, kad nors tėvai šiuo laikotarpiu gali daug ko nežinoti, tai dar nereiškia, kad jie yra nesvarbūs. Viskas labai priklauso nuo to, koks santykis buvo sukurtas iki paauglystės. Tėvai ir toliau gali dalyvauti vaikų gyvenime, nepamesti to pulso, pavyzdžiui, sudarydami sąlygas savo vaikams pasikviesti draugų į svečius – taip ir jūs juos pažinsite, žinosite, su kuo vaikas bendrauja, kas jam įdomu, ką mėgsta veikti.
Žinoma, padėti įveikti vaikui kylančius bendravimo iššūkius paauglystės laikotarpiu tėvams yra sudėtingiau, nes ne visada paaugliai tos pagalbos ir nori. O kita medalio pusė, pastebi psichologė, yra ta, kad sunku, nes jei paaugliui kilo koks nors iššūkis ir sunkumas, už jį jau nenueisi ir nepasikalbėsi su kažkuo, kaip būdavo vaikui esant mažam.
„Ką šiuo metu mes galime padaryti dėl savo vaikų geriausio – tai būti šalia, būti jautrūs, išklausantys, atviri ir visada prieinami“, – patarė J. S. Jasiulionė.
Nuo ko priklauso vaikų santykiai su bendraamžiais?
Kaip ir suaugę žmonės, taip ir visi vaikai yra labai skirtingi. Pasak psichologės, jau gimdamas kiekvienas vaikas atsineša tam tikrus individualius savo skirtumus – tam tikrus temperamento bruožus, drovumą, drąsumą, aktyvumą ir pan., kurie susiję su tuo, kaip vaikui sekasi megzti santykius su bendraamžiais. „Todėl, kai iškyla kokių nors problemų bendravime, labai svarbu pirmiausia pagalvoti apie savo vaiko bruožus, pavyzdžiui, jei jis yra tas drąsusis, gal jam reikia pagalbos susiturint, ir atvirkščiai – tyleniui reikia padrąsinimo. Bet kuriuo atveju vaikams pradėjus eiti į kolektyvą, suaugusiesiems reiktų nuolat stebėti, kaip vaikui sekasi bendrauti, kaip sekasi spręsti konfliktus ir t.t.“, – sakė J. S. Jasiulionė.
Taip pat specialistė atkreipė dėmesį, kad visos tos žinios, kurias mes įgysime apie savo vaiką jam esant darželinio amžiaus, pravers ateityje, kai jis jau bus daugiau atsiskyręs, t.y. žinodami, kaip jam sekėsi bendrauti darželyje, kokios problemos ir dėl ko iškildavo, galėsime numanyti, kaip galime padėti, kai iškils kokių nors problemų santykiuose su bendraamžiais paauglystėje.
Be įgimtų savybių, santykiams su bendraamžiais įtakos turės ir ankstyvosios prieraišumo patirtys, t.y. santykiai šeimoje. Psichologė pabrėžė, kad labai svarbu, jog pirmaisiais metais vaikas turėtų galimybę pasaulį matyti kaip saugią vietą būti. Tik tuomet jis gali drąsiai tyrinėti, megzti santykius ir pan.
Negalima nepaminėti ir šeimos įdiegtų „normų“ bei auklėjimo ypatumų. „Pavyzdys, kurį jis mato nuo mažų dienų, visada yra labai svarbus. Kaip vaikas mato, kaip tėvai bendrauja su savo draugais, su savo bendraamžiais, ar labiau įprasta bendrauti tik šeimoje, ar ji labiau uždara, ar yra draugų, gal su jais susitinkama tik už namų ribų – visa tai vaikams kuria pamatus jų pačių santykiams. Juk vaikai iš vienokių šeimų atviriau žiūri į santykius, o kiti ne taip lengvai įsileidžia naujus draugus, yra uždaresni“, – išskyrė J. S. Jasiulionė.
