– Ernesta, daugelis esame pastebėję, kad tai, kas vyksta mūsų galvoje, atspindi mūsų fizinis kūnas. Pavyzdžiui, jei esame susijaudinę, smarkiau plaka mūsų širdis ir pan. Vis dėlto, pasitaiko, kad tam tikras mūsų reakcijas sukelia pačios netikėčiausios situacijos: užuostas kvapas, išgirstas garsas, pajustas skonis... Kodėl?

– Papasakosiu asmeninę istoriją. Kartą atsikeliu ryte smagiai nusiteikusi ir galvoju, einu padarysiu sau ir vyrui kavos. Imu tą kavą virti ir staiga pajuntu, kad imu nervintis. Galvoje ima suktis maždaug tokios mintys: kodėl aš turiu anksčiau keltis ir daryti tą kavą. Jis štai lovoje šiltai guli, o aš čia, virtuvėje. Kodėl jis man kavos nedaro?!

Jaučiu, kaip iš tos pozityvios emocijos, kurios apimta kėliausi, pereinu į susierzinimo būseną.
Pagaunu save, kad tos neigiamos mintys kyla dėl užuosto kavos kvapo, kuris grąžina mane į vaikystę, kuomet ruošdavau kavą tėčiui.

Mat, kai tai darydavau, mama, rūpindamasi tėčio sveikata, norėdavo, kad jis kavos gertų mažiau, o tėtis dėl to nematydavo didelės problemos. Ir aš, būdama vaikas, jausdavausi pasimetusi, kurio klausyti.

Ir šiandien, kone po trijų dešimčių metų, kavos kvapas man vis dar priminė tą sumišimą, susierzinimą, kurį išgyvenau tuomet.

Kūnas turi atmintį ir gali visiškai esamai situacijai neadekvačiai sureaguoti į bet kurį iš mūsų pojūčių: kvapą, skonį, prisilietimą, garsą, vaizdą. Nuo mūsų priklauso, ar pasiduosime tai impulsyviai, neadekvačiai reakcijai, ar stabtelėsime, sąmoningai suvoksime, kodėl vienaip ar kitaip jaučiamės, priimsime tai ir neleisime sau tos emocijos vedini veikti.

– Ar atpažinus, kas ir kodėl mums sukelia neadekvačias reakcijas, įmanoma padaryti taip, kad jų apskritai nebeliktų – taptume abejingi tam, kas mus dirgino?

– Didelis dalykas yra suprasti, kad į tam tikrus dalykus reaguojate neadekvačiai, ir nepasiduoti veiksmams, kuriuos skatina tas impulsas. Tarkime, mano atveju, nepradedu priekaištauti vyrui, pykti ant jo.

Kitas didelis dalykas – suprasti, kodėl tokios reakcijos kyla. Pavyzdžiui, aš suvokiu, kad man kavos kvapas asocijuojasi su spaudimu pasirinkti, kieno – mamos ar tėčio – pusę palaikyti. Šiuos dalykus išsiaiškinau ne pati savaime, tai įvyko po kelerių metų terapijos.

Ernesta Skeberė
Foto: Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotr.

Ir taip, dirgiklius galima neutralizuoti ar bent jau sušvelninti. Svarbu tuo momentu kylančių jausmų neneigti, neslėpti, bet su jais išbūti. Gebėjimas išbūti su skausmu, su nemalonia būsena kuo ramiau į ją reaguojant yra pagrindinis momentas kūno terapijoje. Taip pat ir suvokimas, kad reikia išmokti pasirūpinti savimi. Tai reiškia, būti atidiems savo savijautai, žinoti savo ribas. Jei matome, kad su apėmusia reakcija į dirgiklį išbūti negalime, reikia atsitraukti.

– Ar galime vaikus išmokyti nekaupti tokių patirčių ar bent ilgai jų nesinešioti?

– Mes galime mokyti vaikus išbūti su visokiausiomis emocijomis. Pavyzdžiui, kai vaikas verkia, tiesiog atsisėsti šalia ir pabūti. Galbūt apkabinti. Taip tarytum pasakant, kad verkti yra normalu. Kai vaikas pyksta, užuot patiems pykus ar jam liepus nepykti, tiesiog pasakyti, kad matote jį pykstantį, kad taip jaustis yra normalu, ir pabūti šalia jo pykstančio.

Aną dieną mano sūnūs, kuriems yra devyni ir ketveri su puse metų, dūko. Man trūko kantrybė ir aš pasakiau, kad šiandien jie nebegalės imti į rankas nei kompiuterių, nei telefonų. Vyresnėlis ėmė rėkti, kad mūsų visų nekenčia. Sakiau jam, kad girdžiu jį, kad matau, jog jis pyksta, stengiausi išlikti neutrali. O viduje taip norėjosi jam pasakyti, kad taip kalbėti negalima, negražu, negerai. Mažesnysis ėmė skųstis, kad brolis taip kalba. O aš jam aiškinau, kad brolis dabar taip jaučiasi, tokia šiuo metu jo nuotaika ir reikia jį išgirsti.

Tas atliepimas, paliudijimas, kad matai ir girdi tam tikros emocijos apimtą žmogų, parodo jam, kad tai, ką jis jaučia, yra normalu. Pasakydami, kad jis elgiasi negerai pykdamas, gėdindami, patys pykdami ant jo, vaiką užslopintume. Labai svarbu atsieti žmogų ir reakciją. Jei pykstame, nereiškia, kad iš esmės esame pikti. Vaikams reikia tai suprasti.

Tėvams tokiose situacijose išbūti tikrai sunku, todėl dauguma mūsų užaugame užslopinti. O mano vyresnėlis po kurio laiko nurimo ir atrodė, kad nieko ir neįvyko.

– Jei vaikas užauga auklėjamas taip, kaip pasakojate, ar neišsivystys pernelyg didelė tolerancija kitų žmonių neigiamoms emocijoms, net destruktyviam elgesiui?

– Kalba net neina apie tai, kad reikia pateisinti ir leisti į save nukreipti kažkokį destruktyvų elgesį. Kaip mama suprantu, kad dabar tas etapas, kai mano vaikas turi išmokti išdrįsti pasakyti „nekenčiu“ ir to nesigėdyti, neslopinti.

Kai vaikas nurimsta, būtina pasikalbėti apie tai, kad tos emocijos, kurias jis skleidė aplinkiniams, buvo nemalonios. Mano minėtu atveju, kad nei man, nei broliui nebuvo malonu klausyti, kad jis nekenčia visų. Reikia kalbėtis apie tai, kaip tas emocijas jis galėtų kitą kartą išveikti, neišsiliejant ant kito žmogaus: gal aplink namą apibėgti, gal nupiešti, suglamžyti ir išmesti. Gal kažkur tas pyktis susikaupęs kūne ir tą vietą skauda – galime už jos pasilaikyti, ranką pridėti.

Kaip jau minėjau, svarbiausia, kad vaikas suprastų, jog tai momentinė emocija, bet ne tai, koks jis yra iš esmės. Kitas žingsnis – išmokyti su ta emocija tvarkytis, išveikti, kad kitam jos neužkrautų.

– Taigi, tas suvokimas, kad mes nesame tapatūs savo emocijoms, yra vienas būdų išlaikyti stabilumą. Apie tai kalbėjote ir su „WoW Gamma“ moterų bendruomene – kaip priimti įvairiausius jausmus, kartu išlikti sąmoningoms ir išlaikyti savo gyvenime balansą?

– Paskaitoje kalbėjau apie tai, kad yra keli žmogaus kūnai. Mentalinis kūnas, kuriame gimsta idėjos. Kitaip tariant, protas, kuris leidžia mums suplanuoti, galvoti, patirti, gauti žinių.

Emocinis kūnas, kuriame gyvena emocijos, jausmai, reakcijos. Fizinis kūnas, kuris turi pojūčius.
Pabandykite pajusti, kas šiuo metu vyksta jūsų fiziniame, emociniame ir mentaliniame kūnuose. Šalta, karšta, esu atsipalaidavęs, piktas, nerimauju, vertinu, prieštarauju šiame tekste išsakytoms mintims ar jau kuriu rytdienos planus...

Ar pastebite, kiek visko su jumis vienu metu vyksta? Gali apimti toks jausmas lyg skęstate vandenyne. Todėl svarbu atskirti visus tuos kūnus ir juos stebėti – kuri vieta mus labiausiai kelia nerimą, ir susitelkti ten.

Pati visą gyvenimą ieškojau tos „piliulės“, kuri man staiga padės pasijusti ramiau, stabiliau – neva ateisiu pas kažkokį specialistą ir tada jau viskas bus gerai, tada gyvensiu, viskas tekės ramia vaga. Tačiau po kone devynerių metų gilinimosi į įvairiausias terapijas supratau, kad visų pirma tam reikalingas sąmoningumas, kurį patys turime treniruoti kasdien ir nuolatos.