Psichologė papasakojo, kuo šis tikėjimas toks ypatingas ir kokių klaidų kartais vis tik tėvai padaro.

– Šventiniu laikotarpiui, ko gero, ne vienas tėvas, norėdamas sutramdyti savo vaikus, meta Kalėdų Senelio kortą: „neklausysi – jis neatneš tau dovanų“. Ką pasakytumėte apie tokius gąsdinimus?

– Visų pirma, mokydami savo vaikus tinkamai elgtis, tėvai turi atminti, kad jie vaikams nepadės, juos gąsdindami policininkais, piktais dėdėmis ar Kalėdų Seneliais. Gali būti, kad mažieji kartais Kalėdų Senelio bijo ne tik dėl pastorinto ir garsaus balso, neįprastos išvaizdos, bet ir dėl mūsų neapgalvotų žodžių.

Auklėdami vaikus tėvai turėtų remtis paprastomis keturiomis taisyklėmis: 1) pasekmė (bausmė) turėtų būti logiška, pavyzdžiui, jei nesusitvarkysi žaisliukų, juos turės tvarkyti mama, o tai reiškia, kad prieš miegą ji galės paskaityti trumpesnę pasaką. 2) Pasekmė (bausmė) turi nutikti netrukus po netinkamo elgesio, o ne po savaitės ar net kelių mėnesių. 3) Tėvų jėga slypi ne bausmės dydyje, o nuoseklume. 4) Per didelės bausmės sukelia vaikams neteisingumo ir keršto jausmus, kenkia tėvų ir vaikų ryšiui.

Kitas svarbus dalykas: tėvai turi suprasti, kad Kalėdų Senelis nėra paprastas personažas. Tai – mitas apie gerąją, tėviškąją figūrą, kuri gali išpildyti mūsų troškimus, nepaisant to, ar buvome geri, ar kartais elgėmės netinkamai. Tai – kiekviename mūsų glūdintis ilgesys besąlygiškos meilės, kai visi mūsų troškimai yra patenkinami. Tai – svajonė apie stebuklą.

– Ar meluoti savo vaikams apie tokius stebuklinius personažus, kaip kad Kalėdų Senelis ir jo nykštukai, apskritai yra gerai? Kita vertus, gal vaikai, jau nuo ankstyvo amžiaus žinantys, kad visa tai – netikra, ką nors praranda?

– Jei vaikai mąstytų taip pat, kaip suaugusieji, būtų mažų mažiausiai keista pasakoti jiems apie Kalėdų Senelį. Tačiau vaikai pasaulį supranta kitaip. Šveicarų psichologas J. Piaget išskyrė keturias mąstymo stadijas, kurias pereina kiekvienas žmogus, kol pasiekia suaugusio žmogaus, abstraktaus mąstymo lygį. Vaikai nuo 2 iki 7 metų yra priešoperacinio, kitaip dar vadinamo, maginio mąstymo stadijoje.

Foto: Shutterstock

Šio amžiaus vaikai gyvena stebuklingame pasaulyje. Jie tiki, kad jų veiksmai ir mintys sukelia įvykius, mažuosius gąsdina jų vaizduotės sukurtos pavojingos būtybės, nepaaiškinamos baimės, tikri ir įsivaizduojami realaus pasaulio pavojai. Visa tai nutinka dėl dar nesubrendusios ir primityvios, racionalaus mąstymo procesų dar nesustyguotos vaiko psichikos. Todėl, skaitydami stebuklines pasakas, žaisdami su vaikais jų fantazijų žaidimus, pasakodami Kalėdų Senelio istoriją, esame „arčiau“ savo vaikų vidinio pasaulio.

Taip pat svarbu paminėti, kad Kalėdų Senelio laukimas moko vaikus atidėti malonumą, kantriai laukti dovanų. Jei šeimoje yra tradicija palikti Kalėdų Seneliui pieno, sausainių, tai moko vaikus dalintis ir parodyti dėkingumą. Be to, vaikams tenka nemažai „palaužyti“ galvą sprendžiant, o kaip gi tas Kalėdų Senelis pagamina tiek dovanų, kaip jis patenka į namus pro kaminą, jei kamino namuose net nėra? O jei kaminas yra, tai kaip jis ten pratelpa? Kaip jis viską spėja per vieną naktį? Visi šie klausimai lavina vaiko mąstymą, vaizduotę ir kūrybiškumą, o mums rodo jo kognityvinę raidą, kuri maždaug apie septintuosius vaiko metus pasiekia naują stadiją.

– Iki kokio amžiaus vaikams dar įprasta tikėti tokiais stebuklais? Gal tam tikru metu tėvams jau reiktų sunerimti?

– Maždaug apie septintuosius metus vaikas pereina į naują kognityvinę raidos stadiją, jo mąstymas tampa vis logiškesnis. Todėl dažniausiai 7–9 metų vaikai jau žino, kad Kalėdų Senelio nėra. Jei vyresnis vaikas vis dar tiki Kalėdų Seneliu, svarbu suprasti, kokios priežastys skatina vaiką tuo tikėti.

Vaiko raida nėra kreivė, kuri pagal standartinę schemą tik kyla į viršų. Kartais, dėl traumuojančių įvykių, vaiko raida gali grįžti atgal, pavyzdžiui, gimus broliui ar sesei, skyrybų atveju, vaikas gali „sumažėti“, pradėti elgtis kaip jaunesnis. Jei tėvai pastebi daugiau nerimą keliančių ženklų, vaiko raida jiems atrodo lėtesnė, visada galima pasitarti su psichologu, kuris padės tėvams suprasti vaiko elgesio priežastis ir kartu ieškos, kaip padėti vaikui.

Foto: Shutterstock

Tėvai, kurie nenorėdami sugriauti vyresnio vaiko fantazijų, palaiko jo maginį mąstymą ir tikėjimą Kalėdų Seneliu, rizikuoja, kad jų vaikas tiesą sužinos ne iš jų, o mokykloje iš bendraklasių, galbūt net patirdamas patyčias ar nusivylimą tėvais.

– Tai patys tėvai ir turėtų atskleisti visą tiesą? Koks tas švelniausias būdas vaikui sužinoti, kad Kalėdų Senelio nėra?

– Geriausia, kai vaikas, tėvų padedamas, pats pamažu supranta, kad Kalėdų Senelio nėra. Tėvai pastebi, kad vaikas su amžiumi ima po truputį abejoti, užduoda vis daugiau klausimų apie Kalėdų Senelį. Vaiko smegenys bręsta ir jam kyla vis daugiau neaiškumų. Į vaikų klausimus galima atsakyti grąžinant jiems klausimą: „Aš nežinau, o ką tu apie tai manai?“

Psichologai mano, kad jei ūgtelėjęs vaikas pareiškia, jog Kalėdų Senelio nėra, tai reiškia, kad jis jau yra pasiruošęs sužinoti tiesą, tad nereikėtų vaikui toliau meluoti. Kartais tėvai baiminasi vaiko liūdesio, pykčio, šiam sužinojus tiesą. Tačiau tam ir esame tėvai, kad pabūtume su vaiku, kai jam liūdna ar pikta, kad padėtume išbūti su sunkiais jausmais.

Jei patys nepasakysime vaikui tiesos, jis tai sužinos be mūsų, iš bendraamžių. O vietoj paguodos ir palaikymo, susitaikant su netektimi, kuriuos mes galime suteikti, jis gali gauti pašaipų, pasijusti išduotas ir vienišas.

– O kaip dėl dovanų? Yra nuomonių, kad šiuolaikiniai vaikai nebemoka nei pasidžiaugti, nei vertinti, nes jų vienu metu gauna tiesiog per daug. Gal ir čia turėtumėte kokių nors reikšmingų patarimų?

– Tikrai nėra vienos taisyklės, kokia dovana geriausia. Svarbu, kad dovana atitiktų vaiko amžių, jo pomėgius. Įprastai vaikai kartu su tėveliais rašo laiškus Kalėdų Seneliui. Nebūtina patenkinti visų vaiko norų. Jei sąrašas yra labai ilgas, galime pasikalbėti su vaiku ir padėti jam išsirinkti, kurių dovanų jis norėtų labiausiai.

Foto: Shutterstock

Sunku palyginti mūsų ir dabartinių vaikų vaikystę. Mes gyvenome materialinio nepritekliaus, o dabartiniai vaikai – materialinio pertekliaus laikais. Gal dabartiniai vaikai ir nebeprisimins, ką gavo dovanų, bet atsimins kitus svarbius dalykus. Tikrai ne dovanos yra svarbiausios Kalėdų metu.

Norėčiau palinkėti, kad mūsų vaikų prisiminimuose Kalėdos išliktų kaip šeimos, meilės ir tikėjimo šventė. Kad vaikai prisimintų jaukius ir šiltus namus, kuriuose visi stengiasi kurti šventinę nuotaiką, galvoja, kaip nustebinti artimąjį miela dovanėle, kartu gamina maistą, kartu sprendžia, kaip pasidalinti su kitais, kuriems sekasi sunkiau, kartu leidžia laiką žaidžiant ar kuriant ateities planus, klausantis senelių praeities pasakojimų.

Juk Kalėdų Senelio istorija – tai kartu ir žmogaus raidos istorija: iš tikinčių, kad kažkur yra Kalėdų Senelis, galintis įgyvendinti mūsų svajones, mes patys tampame Kalėdų Seneliais ne tik kitiems, bet ir sau. Augdami meilėje, pamažu tampame savo gyvenimo kūrėjais, galinčiais sukurti gerumo stebuklą sau ir kitiems.