„WoW University“ Gamma bendruomenės klubo lektorė atsiųstame pranešime papasakojo apie tai, kaip spręsti savirealizacijos dilemą ir nustoti jausti kaltę bei gėdą dėl savo pasirinkimų.
– Vega, atrodytų, gyvename laikais, kuomet bent jau Vakarų pasaulyje, moterys neturėtų jausti neigiamų emocijų siekdamos karjeros, dėmesį skirdamos savirealizacijai. Kaip situaciją vertintumėte jūs, būdama konsultuojanti specialistė?
– Nepaisant laikmečio, matau, kad moteris, kurios dirba ir augina vaikus, labai dažnai lydi kaltės ir gėdos jausmai. Visuomenėje vis dar egzistuoja socialinės normos – neva moteris visų pirma turėtų būti 100 proc. vaikams atsidavusi mama, žmona, o tik paskui galvoti apie savo, kaip asmenybės, savirealizaciją.
Už kaltės jausmą daugiau žalos padaro gėdijimasis. Kuomet mums gėda, jaučiamės tarsi turėtume defektų, būtume nenormalios. Kai auginau savo dukrą, būdavo, kad dar kokią 20 val. dirbdavau. Pačiai būdavo kažkaip nesmagu, gėda net artimiausioms draugėms pasakyti, kad aš darbe, o ne namuose skaitau vaikui pasaką prieš miegą.
Užslopintas gėdos jausmas dažniausiai prasiveržia pykčiu: namuose keliame balsą, tampame grubesnės. Paskui jaučiamės kaltos, vėl užsisuka tas ydingas ratas.
Galvojame, kad esame blogos mamos. Nerimaujame, ką mūsų vaikai pasakys, kai paaugs? Vis dėlto reikėtų suprasti vieną dalyką: ar jūs būsite tos mamos, kurios visą dieną leidžia namuose, ar sieksite savo profesinių tikslų, vaikai (ypač paauglystėje) vis tiek turės jums priekaištų.
– Kaip su šiais jausmais tvarkytis? Kaip suderinti visus svarbiausius vaidmenis?
– Universalaus atsakymo, kaip tai padaryti, nėra. Reikia atsisėsti ir pačiai pagalvoti: kokie yra tikrieji mano poreikiai? Ar karjera yra tas man teisingas kelias? Ar mano darbas sukuria man didesnę vertę negu pinigai? Kaip mano pasirinkimas veikia šeimos gerovę?
Kai pagalvoji, net ir 50 ar 100 metų atgalios nebuvo taip, kad moterys galėdavo 100 proc. savo dėmesio ir laiko tik mamos vaidmeniui skirti. Gyvenant kaimuose, jos išeidavo ir gyvulių girdyti, ir daržų ravėti...
Čia taip pat turi sau atsakyti į klausimą, kai būni su vaiku – koks tas buvimas? Galbūt mažiau dėmesio, bet labiau sutelkto, vaikui gerai nei nuolatinis buvimas kone nekreipiant į jį dėmesio: valant grindis, žiūrint televizorių ar naršant internete...
Iš tiesų šiais laikais netgi lengviau, jei norisi visiškai atsiduoti motinystei. Ir investicija į vaiką yra be galo vertinga – niekas to nenuginčys. Jokiais būdais neturėtume jaustis blogai, gėdytis, jei priešingai, nesame darbo rinkoje. Juk būna, kad ir tokį gyvenimo būdą pasirinkusios moterys jaučia gėdą – neva visos draugės daro karjerą, o aš diena iš dienos namuose su vaikais.
Kad ir kaip pasirinktume gyventi, lengviau tampa, kuomet priimame sprendimą. Tuomet savo viduje imame jaustis stabiliau. Galvojant, kad elgiesi teisingai, mažėja ir gėdos, ir kaltės jausmas.
– Beje, Vega, iš kur ta gėda – vien dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų?
– Gėdos jausmas susiformuoja, kuomet žmogui būna 4–5 metai. Koks jis bus, lemia auklėjimas, socialinės normos. Gėda iš esmės reikalinga tam, kad jaustume ribas.
Tačiau palyginkime: kur tiesiog į gatvę išbėgti nuogam, o kur išbėgti, nes kilo gaisras ir gelbėdamas savo gyvybę nespėjai apsirengti? Vienu atveju gėda, o kitu – tikrai ne.
Grįžtu prie to, kad svarbiausia sau pačiai atsakyti, ką tau reiškia būti gera mama, žmona, dukra. Ne, ką tai turėtų reikšti, anot tėvų, antrosios pusės, bet anot tavęs. Kiekviena moteris turi rasti savo ribas.
Kai esi vaikas, labai svarbu, kaip tave vertina kiti, bet, kai užaugi, turi išmokti pats save vertinti. Iš esmės mūsų savivertė priklauso nuo mūsų pačių mąstymo. Jei savimi pasitikėsime, mūsų taip stipriai nepaveiks aplinka.
– „WoW University“ Gamma klubo paskaitoje dalijatės patarimais, kaip emociškai palengvinti savo unikalių tikslų siekimą. Nuo ko reikėtų pradėti?
– Visų pirma, atsisėsti ir nuoširdžiai sau įsivardyti, kaip matote savo socialinius vaidmenis (mamos, žmonos, dukros, sesės, draugės ir kt.), kuriuos atliekate. Kaip, jūsų nuomone, turėtumėte elgtis, kad jūs jaustumėtės gerai.
Dar viena iš išeičių – moterims apie tai tarpusavyje šnekėtis, viena kitą palaikyti ir padėti rasti sprendimus arba dalytis sprendimais, kaip išlikti tokiomis, kokiomis iš tikrųjų norime būti.
– Vega, ko, atsigręžusios atgal į laiką, kuomet augino vaikus, labiausiai gailisi pas jus atėjusios konsultuotis moterys?
– Sakyčiau to pykčio, kuris kildavo dėl jų nepasitikėjimo savimi ir savo pasirinkimu. Pykčio ant vaikų dėl jų vaikiško elgesio, neklusnumo ir pan. Beje, ne tik moterys taip jaučiasi. Vyrai taip pat.
Reikėtų suprasti, kad gyvenime – įskaičiuota viskas. Visą laiką ieškosime to balanso, nebus visą laiką vien gerai arba vien blogai. Reikia mokytis gyventi be to nereikalingo gėdos jausmo. Būti pažeidžiamiems. Leisti sau suklysti ir tai pripažinti. Išmokti atsiprašyti ir savęs, ir, jei reikia, savo vaikų.
