„Vaikų ir paauglių smalsumas apie savo seksualumą yra natūrali jų augimo dalis. Seksualumo tema vaikams ir įdomi, ir kartu gali kelti nerimo, sumaišties, pasimetimo jausmus. Vaikams svarbus suaugusių palydėjimas šioje temoje, paaiškinimas, normalizavimas. Net jei nekalbame seksualumo temomis, net maži vaikai žino apie tai, tik negali pasakyti“, – aiškina paskaitas tėvams vaikų lytiškumo temomis vedanti psichologė.
Tyrimai patvirtina, kad atviras informacijos suteikimas apie seksualumą gali apsaugoti paauglius nuo ankstyvų lytinių santykių, netinkamo seksualinio elgesio su jais. Kartu atviras kalbėjimas visomis vaikams ir paaugliams rūpimomis temomis šeimoje stiprina tarpusavio ryšį su jais.
G. Jonutienė papasakojo, kaip pasiruošti tokiam pokalbiui su savo vaikais, ką jie turėtų sužinoti ir kodėl svarbu, kad visa tai išgirstų būtent iš savo tėvų.
– Lytiškumas ir su juo susijusios temos dažnai yra tabu net ir tarp suaugusiųjų, tad kaip apie tai turėtų būti kalbama su vaikais?
– Džiugu, kad tai vis mažiau tabu temos, bet išties nė vienas vaikų auklėjimo aspektas nėra toks emociškai sunkus ir keliantis daugiausia iššūkių tėvams, kaip sugebėjimas suvokti besiformuojantį savo vaiko lytiškumą ir pagarbiai jį ugdyti. Dažnai stebimas tėvų nejaukumas, pasimetimas, noras išvengti šios srities pokalbiuose, tarsi seksualumas neegzistuotų mūsų gyvenimuose, o juo labiau vaikų gyvenimuose.
Visi žinome, kad turime parengti savo vaikus brandiems santykiams, bet tik kai paliečiame temą apie lytiškumą, daug tėvų labai sutrinka, tarsi jaučia, kad tam tikra dalis viduje priešinasi. Tai gali būti susiję su mūsų pačių patirtimis – kaip mes gavome žinias apie seksualumą, kokios mūsų buvo seksualinio gyvenimo patirtys ir koks dabar yra mūsų seksualinis gyvenimas.
Patikimiausias šaltinis bet kokiai jiems rūpimai informacijai yra jų artimiausi žmonės – pirmiausia, tėvai. Jei jaučiame, kad itin nejauku kalbėtis šia tema, mūsų, kaip tėvų, pareiga surasti kitus suaugusius ar specialistus suteikti šią informaciją.
Suteikdami atvirą, aiškią ir tinkamą informaciją apie seksualumą savo vaikams ir paaugliams, pirmiausia, formuojame jų požiūrį, kad seksualumas – natūrali mūsų gyvenimo dalis. Kalbėdami apie tai mažiname vaikų nerimą, sumišimą, nežinomybę, padedame jiems susivokti savyje, savo kūne ir savo lytiškume, padedame geriau suprasti, koks yra saugus ir koks nesaugus seksualus elgesys.
– Įdomu, kiek apskritai vaikams reiktų apie visa tai žinoti? Nuo kada ir apie ką pirmiausia patartina kalbėtis?
– Žinoma, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis nulemia, kiek, ką ir kaip mes kalbame su vaikais ar paaugliais lytiškumo temomis. Pagal raidos tarpsnius vaikai labiau susidomi seksualumo tema 3–6 m. amžiuje (taip vadinamoje Edipo fazėje), kai jie atranda, kad turi lytį, daugiau domisi lyčių skirtumais, tyrinėja savo ir kitų kūnus, dar labiau įtvirtina savo žinojimą, ką reiškia būti berniuku ar mergaite, kokie vyro ir moters socialiniai vaidmenys. Kitas seksualumo temomis susidomėjimo „pikas“ – paauglystė, kai vyksta aktyvus fizinis ir psichoseksualinis brendimas. Taigi amžius padiktuoja ir pačias temas, ir jų gilumą.
Vaikams ir paaugliams suteikiant informaciją lytiniais klausimais labai svarbu atsižvelgti į jau turimas paties vaiko asmenines žinias prieš pateikiant jam naujus faktus. Su penkiamečiu vaiku galima pradėti pokalbį taip – „papasakok, ką tu žinai apie vaikelio atsiradimą. Jei nežinai, gal gali pabandyt atspėti, o aš tau padėsiu susigaudyti“. Svarbu neskubėti, neužkrauti vaiko nauja informacija, o sekti paskui vaiką, panaudoti vaiko klausimus kaip gidą, bet nepriverčiant vaiko pasijausti kvailu (pavyzdžiui, per tam tikrus vaiko klausimus paaiškinti, kad moteris nesuvalgo kažko, kad vaikutis atsirastų joje, o moteris taip sukurta, kad joje gali augti kiaušinėlis, kad yra speciali vieta moteryje, kur auga vaikelis, ir jis auga ne pilve; kad vaikeliai gimsta tik suaugusiems, o ne vaikams ir pan.). Tokiu būdu ir paaiškinam, ir nuraminam.
Svarbu neužbėgti už akių, kiek vaikas klausia, tiek jam užtenka. Žingsnis po žingsnio, mažom porcijom, vaikas integruoja šią svarbią informaciją į savo sąmonę. Svarbiausia neišsigąsti vaikų klausimų, nesugėdinti, bet išlikti atviriems, autentiškiems. Tikrai ištarus pirmus kelis sakinius ir prakaitui išmušus palengvės, nes vaikas sužinos apie tai, kas jam seniai jau rūpi. Ir ne kažką iš kažko, o iš jūsų, artimiausių ir patikimiausių jam žmonių, tėvų.
Dar labai svarbu žinoti, kad tikrai niekada nėra per vėlu pradėti su vaikais kalbėtis šia tema – ar jūsų vaikas dar mažas, ar jau paauglys.
– Rekomenduojama vaikams pasakoti tik tiek, kiek jie patys paklausia, nesiimti patiems detalizuoti. Tačiau jei vaikas taip nieko ir nepaklaus? Pavyzdžiui, apie tai, kaip atsiranda vaikai. Kada vaikai jau turėtų apie tai žinoti?
– Taip, jei vaikas atneša bet kokią jam rūpimą temą, labai svarbu į ją atliepti, nes tokiu būdu jis jau parodo, kas ir kiek giliai jam rūpi. Bet tikrai, jei kitas, pavyzdžiui, jau 6 m. vaikas nepaklausia nieko nei apie vaikų atsiradimą, nei apie gimimą ar kt., tai nereiškia, kad jam nerūpi. Tokiu atveju patys tėveliai gali atkreipti dėmesį ir patys užvesti šią temą. Galima šią temą užvesti ne direktyviai, o per palaikantį pokalbį – „žinai, kai aš buvau tavo amžiaus, man labai rūpėjo, iš kur atsiranda vaikai , kaip jie gimsta, arba kuo skiriasi mergaitė ir berniukas. Gal tu norėtum ko nors manęs paklausti, mes galim apie tai pasikalbėti...“
Kartais pasitaiko labai realių gyvenimo situacijų, kurios nutinka vaiko gyvenime, ir per jas galėtume su vaikais paliesti šias temas. Jei kažkas iš draugų ar artimųjų laukiasi, galim pasikalbėti apie vaikelio atsiradimą. Jei baseino persirengimo kambaryje mergaitė pamatė nuogą paauglę, galime pasikalbėti apie kūno pokyčius ir lyčių skirtumus ir pan. Galima šias temas paliesti ir žiūrint kartu filmukus ar vartant specialiai šiomis temomis išleistas knygutes (pavyzdžiui, „Iš kur aš atsiradau?“, „Mergaitės/berniuko knyga“).
– Kaip dėl nuogybių namuose? Kai patys tėvai neslepia nuo vaikų savo nuogo kūno, nevengia prie jų persirenginėti, vaikšto pusnuogiai ar pan.? Ar tai vaikus kaip nors gali paveikti?
– Lytiniame auklėjime svarbu rasti pusiausvyrą tarp itin griežtų reikalavimų ir perdėm didelės laisvės, kuri vaikui taip pat nesuteikia aiškumo, bet gali sukelti kaltę, sumaištį, gali trikdyti. Tėvai, būna, intuityviai pajaučia, kad norėtų tualete ar vonioje duris užsidaryti ar užsirakinti, nes pastebi, kad vaikai juos stebi, nužiūri įdėmiau. Pagal tai galim atpažinti, kad vaiką ir domina nuogas kūnas, bet kartu gali ir trikdyti. Ateina laikas pradėti brėžti intymumo, privatumo ribas.
Svarbu nesugėdinti vaiko, nepaneigti vaiko smalsumo, bet nepatenkinti to smalsumo ir noro tyrinėti kito kūną realiai. Seksualumas dar nėra jokiu būdu brandus, bet vaiką gali jaudinti ir kartu trikdyti matomas nuogo vieno iš tėvų kūnas, miegojimas kartu ar maudymasis kartu. Galima pasakyti – „matau, kad tau smalsu, kaip atrodo suaugusios moters/vyro kūnas, galime apie tai pasikalbėti“. Išties pernelyg didelis santykio su vaiku erotizavimas gali turėti įtakos vaikų emociniams sunkumams.
– O dėl paties vaiko nuogumo? Nuo kada jis jau turėtų imti suprasti, kad prie kitų reiktų dengti tam tikras savo kūno vietas? Ar tai turi ateiti natūraliai, ar reiktų su juo apie tai kalbėti?
– Vaikui augant, labiausiai jam įžengus į vadinamąjį Edipinį laikotarpį (3–6 m. ), kai kuriems vaikams natūraliai ateina tas laikas, kai jis pats jaučiasi nebejaukiai prie tėvų būdamas nuogas ir pats gali paprašyti, kad tėvai nusisuktų, paliktų jį vieną. Kai kuriems vaikams tam gali reikėti proaktyvaus pokalbio iš tėvų, kad padėtume atpažinti labai svarbų dalyką – kad jo lyties organai priklauso tik jam ir tik jis gali juos matyti. Galima pasakyti: „Dabar tau jau penkeri metai, tu jau didelis. Kai buvai mažesnis, galėjai būti tualete matant suaugusiesiems. Dabar atėjo laikas užsidaryti duris, kad ramiai galėtum atlikti savo reikalus, negalvodamas, ar kas gali įeiti. Mama ir tėtis taip pat duris užsidaro, kai eina į tualetą.“
– Tikriausiai sunkiausia intymiomis temomis kalbėtis su paaugliais. Ar sektinas pavyzdys galėtų būti pačių paauglių pamėgtas serialas „Sekso terapija“ (angl. „Sex Education“), kuriame šios temos pateikiamos itin atvirai? Ar visgi šiuo atveju geriau būtų mažiau, nei per daug?
– Jei visai nesame lietę seksualumo temos iki paauglystės, išties bus sunkiau prie jos prieiti, jei jau nuo vaikystės kalbėjomės šia tema skirtingais aspektais, natūraliau ir lengviau bus tiek patiems paaugliams, tiek tėvams. Išties apie organizmo pokyčius, brendimą (mėnesines, poliucijas) svarbu pasikalbėti su paaugliais dar iki jų brendimo – kad paaugliai pajustų, kad su tėvais galima kalbėtis ir intymiomis temomis, kad nepasijuoksit, kad bet kada gali kreiptis pagalbos į suaugusius. Kartais kai tėvams labai nejauku kalbėtis su paaugliais tiesiogiai, tam gali praversti specialistų išleistos knygos, edukaciniai filmai. Vis tik svarbu, kad mes, suaugę, nepaliktume paauglių vienų klaidžioti interneto platybėse, nes ten labai daug prieštaringos informacijos. Svarbu, kad jie jaustų, jog gali „atnešti“ jiems rūpimus klausimus mums.
Kiek atvirai kalbėtis su paaugliais, manau, gali padėti nuspręsti ir jų turimos žinios bei patyrimai, šeimų vertybinis pagrindas. Taip, paauglystė tas metas, kai itin suintensyvėja lytiškumo raida, tačiau negalime jos sutapatinti vien su seksu, erotika. Lytiškumas paauglystėje apima kur kas plačiau – tai ir savo lyties (moteriškumo/vyriškumo) suvokimas, mėginimas patikti kitam, suprasti, kas mane traukia, kas yra meilė, išdavystė, ištikimybė, pagarba ir kt. Turbūt tiesmukas seksualinis švietimas nėra tai, ko vien reikia paaugliams. Ir pirmiausia, patiems tėvams svarbu būtų pasidomėti turiniu, kuris rodomas filmuose (tame pačiame seriale „Sekso terapija“) ir nuspręsti, ar tai atitinka jų paauglio amžių, poreikius, šeimos vertybinį pagrindą. Kartais net ir atviri filmai su tinkamo amžiaus paaugliais gali tapti priemone pradėti pokalbį apie įsitikinimus, patirtis, vertybes, susijusias su seksualumu.
Norisi paminėti, kad labai svarbu su paaugliais nepamiršti pasikalbėti apie privatumo ribas, apie saugų elgesį, galimus pavojus tiek realiame, tiek virtualiame pasaulyje (galimą seksualinį priekabiavimą, tvirkinimą ar prievartą).
Šioje temoje labai svarbu išlaikyti pagarbų santykį su bręstančiais paaugliais – nesistengti įsprausti juos į savo nubrėžtus rėmus, įsitikinimus, o rodyti pasitikėjimą paauglių kūnais, jų pojūčiais, emocijomis. Paaugliams šiame intensyviame seksualinės raidos tarpsnyje svarbu, kad mes, suaugę, išliktume pagarbūs į ramūs stebėtojai. Šiame amžiaus etape, kai emociškai atsiskiriama nuo tėvų, intymiomis temomis paaugliai tikrai ne visada gali patys norėti kalbėtis. Tai tikrai geriau gali padaryti artima krikšto mama, mokytoja, psichologas ar kitas suaugęs.
– Gal galėtumėte duoti keletą praktiškų patarimų, kaip tuos pokalbius su savo paaugliais vaikais tėvams padaryti bent kiek lengvesnius?
– Nusprendžiant, kaip kalbėtis su paaugliais lytiškumo temomis, galėtų būti svarbu prisiminti save paauglystėje ir pagalvoti, kas svarbu ir aktualu buvo man tokiame amžiuje, kokio suaugusio elgesio norėjosi man. Tai leis daugiau įsijausti į paauglio jausmus. Tikrai nevenkime pasidalinti ir savo jausmais pradėjus kalbėtis (pavyzdžiui, „Žinai, ir man nėra jauku, drąsu apie tai kalbėti, bet manau, kad gali būti svarbu...“). Prieš pokalbį tikrai galima jam pasiruošti – pasitarti su sutuoktiniu, draugais, pavartyti knygų, lankstinukų, kurie padėtų aiškiau ir lengviau įvardinti, ką norėsit pasakyti.
Pasirinkite tinkamą laiką ir vietą. Gal jūsų namuose jau yra susiformavusios tam tikros erdvės svarbiems pokalbiams. Gal tiktų toks pokalbis užėjus į vaiko kambarį prieš miegą, gal žvejyboje, išvykoje ar pan. O gal kaip tik pasirinksite nesureikšminti šio pokalbio, o jis išsirutulios natūraliai, žiūrint kokį filmą su intymesnėmis scenomis ar liečiant jūsų artimoj aplinkoj iškilusią sunkią situaciją (pavyzdžiui, ankstyvas paauglių nėštumas, stebėta pornografinė informacija ar pan.).
Galite pasiūlyti paaugliams patikimos informacijos, filmų. Jei jaučiate, kad situacija jūsų vaikui nėra labai maloni pokalbio metu, netempkite laiko ir neskaitykite ilgų paskaitų.
Svarbiausia vykstant pokalbiui parodyti, kad paauglio savijauta ir jo priimami sprendimai jums yra svarbūs, kad visada gali kreiptis, jei jam kažkas įdomu, neaišku ar turi bėdų. Gali būti svarbu parodyti paaugliui, kad normalu bundantis seksualumas, geismas, gali būti svarbu tiesiog pasikalbėti apie prieštaringus jausmus, susijusius su bundančiu seksualumu, potraukiu – baimę, drovumą, kaltę, pasimetimą, bejėgiškumą. Tiesiog svarbus atvirumas, kuris siunčia žinią, kad ir paauglių klausimai ir smalsumas yra natūrali jų augimo dalis.
Kalbant su paaugliais šiomis jautriomis temomis, svarbu nebijoti jų juokelių, abejingumo ar neigimo, nes ši tema visada ir visiems kelia nerimą ir sumaištį, be to, paaugliams lengviau būti šioje temoje, kai užsideda tam tikrą kaukę.
Gali būti, kad paaugliai neįsileis į šią intymią savo erdvę būtent tėvų, nenorės vystyti pokalbio, atsakys, kad „viską jie žino, kad mes, suaugę nieko nesuprantam“. Tai normalu, nes bundantis, naujai atrandamas paauglio seksualumas ir kelias, kaip jį atrasti, pačiam paaugliui turi būti gerbiamas.
