„Negalėjimas prognozuoti savo kasdienybės ir nežinia dėl ateities sukelia nesaugumą ir nerimą. Šalia šių klausimų vidiniame vaiko pasaulyje iškyla baimė būti paliktam, netekti tėvų meilės, kaltės, liūdesio, pykčio jausmai. Skyrybų metu tėvų gebėjimas pamatyti ir sutalpinti vaiko jausmus, jį nuraminti susilpnėja, nes patys tėvai patiria stiprių emocinių išgyvenimų. Todėl svarbu, kad paramą skyrybų metu gautų ir vaikai, ir tėvai.

Gavę psichologinę pagalbą tėvai geriau supranta vaikų poreikius ir gauna emocinį palaikymą, tuomet vaikams nereikia tapti tėvų „psichologais“. Vaikas psichologo kabinete atranda saugią erdvę išgyventi savo netektį, tyrinėti, priimti ir išreikšti sunkius jausmus, suprasti savo poreikius“, – teigia N. Bernatonienė.

Lietuvoje daugiau nei pusė santuokų nesibaigia taip, kaip mes nuo vaikystės įpratę girdėti pasakose: „jie gyveno ilgai ir laimingai...“ 2019 m. Lietuvoje 100 santuokų teko 45 ištuokos. Daugiau nei pusė išsituokusiųjų turėjo bendrų nepilnamečių vaikų. Po skyrybų šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi beveik 7 tūkstančiai vaikų.

Su vaikus ir paauglius konsultuojančia psichologe Neringa Bernatoniene kalbėjomės apie tai, ką turėtų žinoti suaugusieji, kad padėtų vaikams išgyventi tėvų skyrybas.

– Yra nemažai šeimų, kurios, net ir nesutardamos, nesiryžta skirtis teigdamos, kad žūtbūt kartu gyvens, nes taip geriau vaikams. O kada jau ta riba, kai visgi geriau išsiskirti, nes toks gyvenimas kartu būtent vaikui ir nėra gerai?

– Tyrimai rodo, kad vaikai, gyvenantys neišsiskyrusiose, bet itin aukšto konfliktiškumo šeimose arba šeimose, kuriose nėra atviro konflikto, bet vyrauja didelė įtampa ir paslėptas priešiškumas, turi didesnę emocinių ir elgesio sunkumų riziką, nei vaikai, gyvenantys su išsiskyrusiais, bet nekonfliktiškais tėvais. Tėvai, esantys nuolatiniame konflikte, namie sukuria nepakeliamą įtampą, kurioje nelieka erdvės vaikų išgyvenimams, dėl patiriamos įtampos vaikai gali turėti depresinių, nerimo, mokymosi sunkumų, ieškoti nusiraminimo pavojingai elgdamiesi ir pan.

Svarstant sprendimą dėl skyrybų svarbu įvertinti konfliktų intensyvumą, trukmę, dinamiką, sutuoktinių gebėjimą pagarbiai elgtis vienas su kitu ir susitaikyti.

– Vis dėlto, regis, gražiai išsiskirti sugeba tik vienetai, o vaikai dažnai tampa nedarnių tėvų santykių įkaitais. Ką tokie vaikai, tampomi į skirtingas puses, jaučia?

– Vaikui labiausiai kenkia ne skyrybos, bet konfliktiškos skyrybos, nesibaigiantys tėvų ginčai, nevaldomi pykčiai, tarpusavio įžeidinėjimai. Esant itin konfliktiškiems tėvų santykiams, šalia anksčiau išvardintų jausmų, vaikui gali kilti lojalumo konfliktas. Jei kiekvienas iš tėvų tikisi, kad vaikas palaikys būtent jį, vaikui tampa sunku išlaikyti gerą ryšį su abiem konfliktuojančiais tėvais. Pavyzdžiui, bijodamas prarasti mamos meilę, vaikas gali atsisakyti bendrauti su tėvu ir taip užsitikrinti mamos meilę.

Vaikui, girdinčiam, kad vienas iš tėvų yra blogas, gali kilti tapatumo, savasties formavimosi sunkumų, jis gali imti galvoti, kad pats yra blogas. Nuteikinėti vaiką prieš vieną iš tėvų yra tas pats, kas nuteikinėti vaiką prieš save patį.

Pamenu savo pradinuką klientą, kuris girdėdavo, kaip tėtis mamą vadina kvaile. Berniukas guodėsi jaučiantis, lyg krūva akmenų būtų ant jo širdies užgriuvusi. Taip pat nereikia apsigauti, kad mažesni vaikai nieko nesupranta. Dažnai tėvai psichologo kabinete nustemba, kad vaikas žino dalykus, kurių tėvai jam nėra tiesiai pasakę. Tėvai mano galintys nuslėpti savo priešiškus jausmus buvusiam sutuoktiniui, tačiau vaikai itin gerai jaučia ir „nuskaito“ tėvų kūno kalbą, balso toną, žvilgsnius ir reikšmingas pauzes.

Taip pat labai svarbu, kad išsiskyrę tėvai bendrautų vienas su kitu tiesiogiai, o ne per vaiką. Tėvai neturėtų per vaiką perdavinėti vienas kitam žinučių, prašymų, susijusių su finansinėmis išlaidomis, ar kamantinėti vaiką apie buvusio sutuoktinio asmeninį gyvenimą.

– Ne paslaptis, kad kai kurios moterys nesiryžta skirtis net ir su smurtaujančiais, geriančiais ar kitokių šeiminiam gyvenimui trukdančių ydų turinčiais vyrais sakydamos, kad vaikams reikia tėvo. Ką jūs pasakytumėte – gal tokiais atvejais vaikams vis tik geriau be tėčio?

– Vaikai visada turi abu tėvus. Skyrybų metu išsiskiria vyras ir žmona, bet ne tėvai ir vaikai. Išsiskyrus, faktas, kad vaikas turi du tėvus, neišnyksta. Net jei dėl objektyvių priežasčių, tokių kaip smurtas, prievarta, priklausomybės, gyventi su vienu iš tėvų neįmanoma, vaikas turi teisę žinoti, tyrinėti ir suprasti savo istoriją. Jis turi teisę ilgėtis savo tėvo ar motinos.

Dar didesnė žala vaikui padaroma, kai netinkamas vaiko elgesys sutapatinamas su vienu iš tėvų, kai vaikas gąsdinamas, kad, jei blogai elgsis, užaugs panašus į vieną iš tėvų. Kartais artimieji bijo, kad vaikas gali paveldėti polinkį į smurtą, priklausomybes, todėl bando nuslėpti šeimos istoriją. Tačiau, psichologai žino, kad paslaptys nepadeda, o tik trukdo perdirbti traumines patirtis.

Kartais paprasčiau matyti pasaulį ir žmones tik juodai ir baltai, bet žmogaus vidinis pasaulis prisipildo gyvybe ir energija plačiai atmerkus akis, matant visas gyvenimo spalvas.

– Dažniausiai vaikai po skyrybų lieka gyventi su mama. Ar berniukai ir mergaitės, kurie augdami tėtį mato rečiau arba išvis nebemato, tą praradimą išgyvena skirtingai?

– Net ir gyvendami su vienu iš tėvų vaikai po skyrybų bendrauja su įvairių lyčių žmonėmis, jie turi giminaičių, senelių, mokytojų, trenerių. Jei vaikas negali bendrauti su savo lyties tėvu, jis gali turėti šiltus ir artimus santykius su treneriu ar giminaičiu ir to gali pakakti.

Sunkiau – kai vaiką auginantys tėvas ar mama blogai kalba apie visą priešingą lytį, netoleruoja bet kokio tai lyčiai būdingo elgesio, pavyzdžiui, paauglės makiažas tėvui sukelia perdėtą baimę, kad dukra, kaip mama, taps pasileidusia, arba menkiausias paauglio agresyvesnis elgesys gąsdina mamą ir yra slopinamas, taip užslopinant jo gyvybinę energiją veikti ir tyrinėti pasaulį.

– Ar yra pastebėta, kad tam tikro amžiaus vaikams tėvų skyrybas išgyventi lengviau? Pavyzdžiui, gal kai vaikai labai maži, jiems lengviau, nes neprisimena, kad gali būti ir gražus gyvenimas kartu, o gal lengviau vyresniems paaugliams, kuriems įdomiausi jų pačių reikalai?

– Savo praktikoje ne kartą esu girdėjusi panašų klausimą iš atėjusių konsultuotis tėvų. Deja, vieno teisingo atsakymo nėra. Skyrybų metu, priklausomai nuo vaiko amžiaus, tikėsimės pamatyti skirtingus simptomus: 2–5 metų amžiaus vaikams gali būti sunku užmigti, gali atsirasti atsiskyrimo nerimas, jei vaikas jau buvo suformavęs tualeto įgūdžius, gali regresuoti ir vėl imti šlapintis, gali atsirasti pykčio protrūkiai.

5–12 metų vaikams gali atsirasti mokymosi sunkumų, liūdesio, nerimo, iracionalių baimių, pykčio priepuolių. Paaugliai gali imti rizikingai elgtis, bandyti mažinti nerimą psichotropinėmis medžiagomis, seksu. Kai kurie gali ieškoti palaikymo netinkamose kompanijose. Kai kuriems gali vystytis valgymo sutrikimai.

Svarbu neapsigauti ir galvojant apie pačius mažiausius, tarsi jie nieko neprisimintų ir nesuprastų. Žymus psichoanalitikas D. Winnicottas yra pasakęs, kad nėra atskirai kūdikio ir mamos. Tai reiškia, kad mamos psichologinė būsena yra tampriai susijusi su kūdikiu. Jei mama skyrybų metu patiria daug įtampos, nesaugumo, nerimo, liūdesio, tai turi didelę reikšmę tolimesnei psichologinei kūdikio raidai.

Universalaus tinkamo vaikų amžiaus tėvų skyryboms nėra. Galime sakyti, kad kai tėvų konfliktai ir nesutarimai tampa nuolatiniai, intensyvūs ir chroniški, ir kai tėvai nebeturi resursų jų išspręsti – laikas išmintingai ir neskubant apsvarstyti gyvenimo atskirai variantus.

– Su kokiomis problemomis apskritai dažniausiai susiduria išsiskyrusiose šeimose gyvenantys vaikai?

– Mažesni vaikai dėl savo amžiui būdingų mąstymo ypatumų gali manyti, kad yra kalti dėl tėvų skyrybų, kad atskirai gyvenantis tėvas/mama jo nebemyli ir jį paliko, taip pat gali puoselėti nerealią viltį, kad tėvai susitaikys.

Kartais vaikai gali imtis jiems nepriklausančių ir per sunkių atsakomybių pasirūpinti paliktu tėvu/mama. Iš savo praktikos pamenu mergaitę, kuri rytais negalėdavo išeiti į mokyklą, o joje visiškai nesusikaupdavo. Konsultacijų metu paaiškėjo, kad mergaitė bijo palikti mamą vieną namuose. Mergaitės mama po skyrybų išgyveno depresiją, tad mergaitė stipriai nerimavo dėl mamos ir stengėsi ją globoti.

Kartais vaiko elgesys gali tapti agresyvus, smurtaujantis, vaikas gali imti laužyti taisykles. Kartais vaikas gali neišveikti sunkių jausmų į išorę, bet nukreipti juos į vidų. Tada gali kilti nerimo, depresinių simptomų, suicidinių minčių, vaikas gali imti žalotis. Taip pat vaikui gali atsirasti ir padaugėti somatinių skundų: galvos, pilvo skausmų, pykinimo, vaikas gali dažniau sirgti peršalimo ligomis.

Tačiau pabaigai norėtųsi prisiminti žymaus psichoterapeuto, individualiosios psichologijos pradininko A. Adlerio mintį: „viskas gali būti ir kitaip“. Nors traumuojantys įvykiai dažnai turi universalią dinamiką, visgi dažniausiai žmonėms pavyksta perdirbti savo trauminę patirtį. Tad norisi padrąsinti visus, išgyvenančius skyrybas.

Savo praktikoje esu sutikusi nemažai išsiskyrusių tėvų, kurie mokė mane išradingų bendravimo būdų su vaikais. Esant technologinėms galimybėms, net ir nebūdami tame pačiame mieste, vaizdo skambučiais tėvai „palydi“ vaikus į būrelius, gamina su vaikais pietus, vakarais kartu skaito pasakas. Drąsa būti netobulu tėvu/mama, bet būti su vaiku, padės vaikui stiprinti jo autonomiją, drąsą ir pasitikėjimą savimi bei pasauliu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (25)