Savo patirtimi ir praktiniais patarimais šia tema dalijasi psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Kodėl tėvai dažnu atveju tarpusavyje lygina vaikus?
Gimus vaikui, mes imame natūraliai matyti kitus tokio paties amžiaus vaikus, stebėti, ką jie jau moka, ką daro. Pasidžiaugiame, jei viskas vyksta panašiai. Na, pavyzdžiui, vienas vaikas jau ropoja ir maniškis taip pat – kiek džiaugsmo! Na, o jei mano ropoja, o kito dar nelabai, kartais aplanko lengvas pasididžiavimas savo vaiku, kad jam pavyko geriau ir greičiau. Tačiau jei kitas daro, o mano ne – imame ir sunerimstame, gal vaikui kažkas negerai, ar reikia kreiptis į specialistus, kodėl jis ne toks kaip kiti?
Kartais pradedame lyginti ir su broliais ar sesėmis, pusseserėmis ar net savimi. Tokie jau mes tėvai. Palyginimas suteikia ramybės jausmą, kad mano vaikui viskas gerai. Tad negalėčiau teigti, kad dažnu atveju tėvams atrodo, jog kiti vaikai geresni ar gabesni, manau, kad tai tik lyginimas ir vidinis nusivylimas arba atvirkščiai – pasididžiavimas.
Labai svarbu suprasti, kad visi esame skirtingi, ir stengtis pažinti savo vaiką, o lyginti tik su pačiu savimi – koks vaikas buvo vakar, o koks yra šiandien. Stengtis pagirti, padrąsinti ir pasidžiaugti naujais įgūdžiais ar pasiekimais, pastebėti net mažiausius pokyčius.
Kuo tėvų palaikymas, pastiprinimas vaiko unikalumo ir ypatumų aspektu yra svarbūs besiformuojančiai asmenybei?
Labai svarbu, kad tėvai palaikytų vaikus. Nesvarbu, kas jiems patiktų ar ką besistengtų daryti. Stotis ant kėdės ir nuo jos šokti – puiku, įdėjai pastangų ir tau pavyko! Atsistoti ant besisupančio arkliuko ir išlaikyti balansą – puiku, tu saugiai atsistojai ir išlaikei balansą; įmušei kiaušinį, išsiurbei kambarį, pastatei pilį, nupiešei piešinuką – mes džiaugiamės, padrąsiname ir skatiname kaskart vėl bandyti.
Kuo labiau vaikas mato tėvų akyse pasitikėjimą juo, tuo drąsiau bando ir atranda naujų gebėjimų. Kuo labiau tėvai išsigąsta, kai lipama, imama, nešama, dedama – tuo labiau imama nepasitikėti savimi.
Vaikams labai svarbus mūsų, tėvų, palaikymas ir tikėjimas jais, atliekant tam tikrus veiksmus. O kai mažyliui nepavyksta ir jis supyksta, labai svarbu nepulti moralizuoti ar pabrėžti, kaip jam nepasisekė ar kad jis daugiau nebandytų, o atvirkščiai – padėti nusiraminti ir paskatinti bandyti dar kartą. Tuomet belieka pasidžiaugti, kad bandymas pavyko.
Kaip pažinti savo paties vaiką, jo stiprybes, jas pastiprinti ir visu tuo džiaugtis?
Būti šalia vaiko, stebėti jį, bet nedaryti už jį. Jei deda kaladėlę, tegul ir deda, jeigu ši krenta, tegul bando vėl ir atranda savą būdą bandymų keliu. Kai pavyksta – būtinai pasidžiaugiame drauge. Jei norime, kad išmoktų naujų dalykų, tai patys imame žaisti kartu ir savo pavyzdžiu demonstruojame galimybes. Vaikai mato, analizuoja, kaupia informaciją, kaip ir ką darome, tad netrukus ima atkartoti ir atrasti naujų būdų.
Jei vaikas piešia, neatimkime iš jo galios, nepieškime už jį, juk svarbiausia ne rezultatas, bet pats procesas. Mes taip mėgstame vis pataisyti vaikus, neleidžiant jiems bandyti, patirti ir atrasti savarankiškai.
Dar dažnai už vaikus nusprendžiame, kas jiems patinka, ką jie turi daryti, o ko ne. Tačiau tokiais atvejais slopiname vaiko poreikį išbandyti įvairiausias naujas veiklas ir atrasti labiausiai mėgstamas. Tad suteikime galimybę išbandyti kuo daugiau įvairių veiklų – atrasti ir mėgautis procesu.
Ir atminkime, kad nesvarbu, ką vaikas darys, svarbu, kad tai jis darytų su meile ir dėl savęs.
Psichologė Jūratė Bortkevičienė savo mintimis ir idėjomis dalinsis ankstyvojo ugdymo forume „Jausk. Matuk. Tapk“, kuris vyks gegužės 17–19 dienomis. Daugiau apie forumą – čia.
