Kiekvienas amžius turi ir savo iššūkių, ir savo žavesio, tik labai daug kas priklauso nuo mūsų požiūrio, Asmeninio tobulėjimo centro organizuotoje paskaitoje „Ko tikėtis iš paauglio“ kalbėjo A. Landsbergienė. Remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais ir ilgamete savo patirtimi – tiek pedagogine, tiek ir asmenine, lektorė pasidalijo svarbiomis įžvalgomis ir naudingais patarimais, kurie praverstų kiekvienam paauglius auginančiam tėvui.

„Nepaisant to, kad apie paauglius labai dažnai kalbama negatyviai, aš linkusi manyti, kad galima pažvelgti ir kitaip. Taip, tai tarpsnis, kada jaučiama didesnė trintis tarp vaikų ir tėvų, tačiau tai kartu ir nepaprastai gražaus augimo metas. Pažiūrėkite, kaip paaugliai bendrauja – jie turi labai daug minčių, yra itin aktyvūs, labai aiškiai skirsto, kas yra sąžininga – kas ne, kas teisinga – kas neteisinga. Man tai tiesiog žavu“, – dalijosi A. Landsbergienė.

Tėvai turi suprasti, kad tai yra laikas, kai vaikas išgyvena labai stiprias emocijas, todėl edukologės nuomone, populiarus stereotipas, kad šiuo periodu visiškai normalu pyktis su tėvais, yra teisingas tik iš dalies. „Jeigu jūsų vaikas su jumis puikiai sutaria, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis neišgyvena paauglystės ir neturi viduje įvairiausių emocijų“, – sakė ji.

Svarbu pastebėti pokyčius

Pasak A. Landsbergienės, kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl normos ir ribos yra labai plačios. Yra vaikų, kurių branda prasideda gerokai anksčiau, ir paauglystė gali prasidėti jau nuo 8-erių, kiti, net sulaukę 13–14 m., atrodo, dar neįžengę į šį periodą.

„Mes dažnai paauglystę siejame su branda – kai merginoms prasideda menstruacijos, vaikinams ima želti barzda ir ūsai. Tai yra vizualiniai ženklai, tačiau jokiu būdu nereiškia, kad tai susiję ir su emociniais pokyčiais, kurie yra labai svarbūs“, – pabrėžė lektorė.

Ankstyvoji paauglystė, A. Landsbergienės įsitikinimu, yra pats sudėtingiausias amžius. Anot jos, būtent šiuo periodu iškyla didžiausi iššūkiai. Tuomet pasireiškia visi tipiniai paauglystės bruožai: vaikas būna nepastovus, impulsyvus, gremėzdiškas, labai susikoncentravęs į save. Ankstyvojoje paauglystėje dažniau priimami neteisingi sprendimai, nes atmetami tėvų patarimai, o brandžiai dar nemąstoma.

„Tuo metu vėlyvojoje paauglystėje, sakyčiau, maždaug nuo 15 m., tikrai ima lengvėti. Jaunas žmogus pradeda vertinti save, savo ateitį, pradeda suprasti tokius pasakymus, kad štai tas ar anas tau padės universitete, pravers ateityje. Įsitvirtina tas abstraktusis mąstymas ir silpnybės bei tvirtybės, – vardijo A. Landsbergienė. – Tačiau tai reiškia ir tai, kad jau sunkiau išmokti naujų dalykų. Ankstyvojoje paauglystėje smegenys yra itin lanksčios, o vėlyvojoje kai kurie dalykai jau užsifiksavę.“

Paauglėjančiam vaikui įdomu, kaip keisis jo kūnas, jam kyla daugybė klausimų ir jei jis negauna atsakymų iš tėvų, tuomet pradeda tos informacijos ieškoti kitur. Todėl, anot edukologės, kalbėti su vaikais apie fizinius pokyčius niekada nebus per anksti – gali būti nebent per vėlai. „Jei su dukra apie menstruacijas kalbėsime tada, kai jos jau bus prasidėjusios, tai jau mes pavėlavome“, – paskaitoje iliustravo lektorė.

Foto: Shutterstock

Kadangi paaugliai mėgsta eksperimentuoti, tėvams reikia suprasti, kad eksperimentavimas neįmanomas be rizikos, dėl to, kad ir kaip būtų nejauku, negalima vengti tokių temų, kaip seksas, alkoholis, narkotikai, tabakas ir pan. A. Landsbergienės įsitikinimu, kuo tėvai anksčiau su vaiku apie tai ims kalbėtis, perduos savo vertybes ir pasaulėžiūrą, tuo bus geriau, nes vaikui nereikės atsakymų ieškoti internete ar susižinoti iš bendraamžių.

Vis dėlto ji pabrėžė, kad su informacija, ypač intymiomis temomis, vaikų nereikia „perspausti“. „Negalvokit, kad gerai pasisodinti vaiką prieš save ir atskaityti jam paskaitą su visais niuansais. Pirmiausia reikia išgirsti, kokius klausimus vaikas užduoda, ir atsakyti į juos. Jeigu nežinote, visada galima susirasti, kas žino. Jeigu nejauku – galima nueiti pas šeimos gydytoją ir paprašyti, kad jis atsakytų į tuos klausimus. Bet kuriuo atveju, jūs geriausiai pažįstate savo vaiką ir iš įvairiausių niuansų galite suprasti, kada ir kokios temos jam įdomios. Gal jis kokį juokelį numes broliui, gal pastebėsite pasikeitusį požiūrį, pavyzdžiui, į makiažą ar šukuoseną – tai ir bus tinkamas laikas, kai galėsite jam užduoti tokius klausimus: ar tu matai, kaip keičiasi tavo kūnas, kaip keičiasi elgesys? Gal tu turi jausmų, kuriais norėtum pasidalinti? Gal jauti labai stiprias emocijas ir norėtum apie jas pakalbėti su manimi?“ – patarimais, kaip be gėdos ir baimės galima su vaikais kalbėti apie fizinius ir emocinius pokyčius, kurie įvyksta paauglystėje, dalijosi A. Landsbergienė.

Šiuolaikinių vaikų stresas nepalyginamai didesnis

Naujausi tyrimai rodo, kad šiuolaikinių vaikų patiriamas nerimas smarkiai išaugęs. Tai ryškiai pastebėta po 2008 m. ekonominės pasaulio krizės, o dabar, prasidėjus pandemijai, vėl ženkliai šoktelėjo. Apskritai vienas iš didžiausių nerimų paaugliams – dėl ateities. „Negana to, kad mūsų vaikai nerimauja dėl savo ateities, daugelis net galvoja, kad gyvens blogiau nei jų tėvai. Įsivaizduokite, kokia didelė tai našta jaunam žmogui. Turime labai stebėti, kaip jaučiasi mūsų paaugliai, nepraleisti labai svarbaus virsmo“, – sakė edukologė.

Kas antras paauglys jaučia spaudimą dėl socialinių tinklų, toliau tyrimų duomenimis dalijosi ji. Jaunimas galvoja, kad jei nedalyvaus socialiniuose tinkluose, nežinos, kokios naujienos ir mados. Gera žinia ta, kad auga supratimas dėl saugumo internete. Vis dėlto, A. Landsbergienės manymu, kalbant apie internetinėje erdvėje tykančius pavojus, Lietuvoje dar turėtume kur pasistengti, nes apie tai per mažai kalbama tiek mokyklose, tiek namuose.

Foto: Shutterstock

Apklausos taip pat rodo, kad didžioji dalis streso ateina iš mokyklos. Daug streso sukelia ir tėvai, kurie reikalauja gerų pažymių. Edukologė akcentavo ir tai, kad labai svarbu suprasti, jog streso hormonas kortizolis lengviau gaminasi būtent šiame amžiuje – paauglystėje. „Tai reiškia, kad jiems lengviau sustresuoti. Todėl galime mokyti vaikus, kaip nuleisti garą, nusiraminti, kaip kvėpuoti. Jei galvojate, kad nieko čia tokio, juk ir patys esate patyrę tokį spaudimą, tai žinokite, kad tas spaudimas jau yra visiškai kitoks nei prieš 20 ar 30 metų. Žinoma, šių dienų paaugliai jaudinasi taip pat, kaip ir mes kadaise – dėl kūno, dėl mokyklos, dėl šeimos, draugysčių, dėl romantinių santykių, tačiau mes neturėjome, o jie jau turi socialinius tinklus, klimato kaitą, ekonominį klimatą, technologinius pokyčius, o dabar dar ir kovidas prisidėjo, ir visa tai tą spaudimą paverčia visai kitokiu“, – pabrėžė ji.

Norite laimėti karą ar mūšį?

Edukologė priminė, kad paauglystės tikslas yra atsiplėšti nuo tėvų ir suprasti, kas „aš esu“. Nors taip gali ir neatrodyti, tačiau paaugliams rūpi tėvai, šeima, jie supranta, kad tėvams svarbūs jo pažymiai ir visa kita. Todėl jei jūsų šeimos taisyklės yra „protingos“, paauglys jų noriai laikysis. Kitas svarbus dalykas – tam, kad vaikas bręstų, augtų ir tobulėtų, jis turi pats priimti sprendimus, kad ir sulauktų skaudžių rezultatų. Lektorė įsitikinusi, kad jei už vaikus tuos sprendimus priims tėvai, jie neaugs ir užstrigs žemesniame raidos etape, negu galėtų būti.

„Nesitikėkite, kad paauglys visada džiaugsis jūsų sprendimais ir dėkos. Jeigu vaikas gali priimti sprendimą, tai leiskit jam tą sprendimą ir priimti. Tėvai sako: „bet jis nesupranta, kokios bus pasekmės“. Tai gerai, tegul būna tos pasekmės ir kai jos bus – supras. „Bet tada sušals“ – sušals. „Bet tada gaus blogą pažymį“ – gaus. Taip jis ir išmoks, todėl tegul priima vaikas sprendimą“, – kalbėjo A. Landsbergienė.

Tiesiog pasakykite vaikui, kad jei jis nori eksperimentuoti ir rizikuoti, tegul rizikuoja, tik ne savo ir ne kitų sveikata ar ateitimi. Kitaip gali tekti gailėtis visą likusį gyvenimą.

O jeigu norite sumažinti įtampą bendraujant su savo paaugliu, gerai pagalvokite, kuriuos mūšius norite kovoti, mokė A. Landsbergienė. „Tarkim, jei jūsų paauglys nori nusidažyti plaukus ar vilkėti keistus rūbus – porą kartų pagalvokite prieš pasakydami „ne“. Paaugliams norisi plėsti ribas ir eksperimentuoti. Ir jeigu tai yra laikina ir neatneša žalos, pavyzdžiui, vaikas užsimano ryškiai nusilakuoti nagus, tai gal verta pasakyti „taip“? Pasilaikykite „ne“ patiems svarbiausiems dalykams, tokiems kaip alkoholis, narkotikai ar tatuiruotė. Ir bet kuriuo atveju paaugliui pasakius, kad jis nori kokių nors pokyčių, paklauskite, kodėl. Jeigu sukursite diskusijoms tinkamą aplinką, kurioje vaikas jausis saugus, tai galbūt daugelis dalykų savaime praeis“, – konkrečiais patarimais dalijosi lektorė.

Foto: Shutterstock

Kada susirūpinti

A. Landsbergienė atkreipė dėmesį, kad paauglystėje vyksta ne tik fiziniai, bet ir emociniai pokyčiai ir jei tie pokyčiai labai drastiški, gali prireikti net ir profesionalios pagalbos. Lektorė išvardijo ženklus, kada tėvams reiktų sunerimti: „Jei jūsų vaikas labai priauga arba pastebimai numeta svorio. Jei prasideda tikros miego bėdos. Jeigu labai ramus, draugiškas vaikas staiga tampa labai piktas, uždaras ir viską atmetantis. Jeigu staiga visi vaikystės draugai dingsta ir atsiranda visai kiti. Jei iš mokyklos ateina žinutė, kad vaikas vis praleidžia pamokas. Jei sistemiškai krenta pažymiai. Jeigu vaikas pradeda kalbėti apie savižudybę. Jei įtariate, kad gali būti vartojamas alkoholis ar narkotikai, ypač paslapčia. Na ir, žinoma, jei vakare jūsų vaiką namo parveža policija arba jūs patys turite važiuoti į policiją jo pasiimti. Tai jau yra stiprūs signalai, kurie turėtų atkreipti jūsų dėmesį.“

Kiek pasikeitusį elgesį gali prireikti stebėti, anot lektorės, sunku pasakyti, tačiau jei jūsų įtarimai tęsiasi ilgiau negu mėnesį, jau reikėtų susirūpinti.

Tik nepamirškite, kad stebėdami savo vaiką turite gerbti vaiko privatumą. „Jei mes norime, kad mūsų vaikas taptų suaugusiu žmogumi, mes turime suteikti jam privatumą ir tikėtis iš jo savarankiškumo. Taigi labai rekomenduočiau atsitraukti. Tai reiškia, kad vaiko kambarys, jo žinutės, elektroninis paštas ir pan. yra privatūs ir tai tikrai nėra jūsų reikalas. Vaikas neturi su jumis dalintis visomis savo mintimis ar veiklomis, – paskaitoje su tėvais dalijosi A. Landsbergienė. – Be abejo, dėl vaiko saugumo jūs turite žinoti, kur vaikas eina, su kuo būna, kada sugrįš, bet tikrai nereikia žinoti visų detalių. Ir tuo labiau nesekti, nevažiuoti žiūrėti ar siūlytis eiti kartu. Vaikas turi būti su bendraamžiais. Pradėkite nuo to, kad pasitikite savo vaiku, bet jei tas pasitikėjimas bus sulaužytas, jo laisves teks apriboti.“