Žodis „jautrus“ mūsų kultūroje vis dar dažnai turi neigiamą atspalvį. Kitą vadinant „per jautriu“ tarsi nurodoma, kad toks žmogus yra silpnas. Toks pasakymas gali būti naudojamas ir norint sumenkinti kito požiūrį, jausmus. Vis dėlto daugėjant mokslinių tyrimų ir literatūros apie jautrius vaikus įvairūs mitai apie jautrius vaikus nyksta, o ir suprasti tokių vaikų poreikius tampa lengviau.

Apie tai, ką svarbu žinoti auginantiems jautrius vaikus, atsiųstame pranešime savo įžvalgomis dalijasi ankstyvojo ugdymo psichologė, darželio „Istorijų namai“ Kaune įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.

Orchidėjų ir kiaulpienių tipo žmonės

Kalifornijos universiteto pediatrijos ir psichiatrijos profesorius W. Thomas Boycas daugiau nei 30 metų kartu su kolegomis sistemingai tiria klausimus, kaip mes tampame tuo, kas esame, kodėl esant toms pačioms aplinkybėms vieniems sekasi puikiai, o kiti patiria sunkumų ir kaip padėti atsiskleisti visiems.

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė
Foto: Organizatorių nuotr.

Mokslininkai daro išvadą, kad maždaug kas penktas žmogus yra itin jautrus ir tai yra įgimta savybė. Jie yra atviresni, pastabesni savo aplinkai – tiek teigiamai, tiek neigiamai jos pusei. Boyce'o komanda, ištyrusi tūkstančius mažų vaikų, nustatė, kad maždaug kas penktas labiau reaguoja į stresą. Jų streso hormono kortizolio (matuojamo seilėse) ir „kovos ar bėgimo“ instinkto reakcija (matuojama pagal širdies ritmą) į lengvus stresorius buvo greitesnė bei intensyvesnė nei kitų 80 proc. vaikų.

Mokslininkai jautrius ir mažiau jautrius vaikus lygina su orchidėjomis ir kiaulpienėmis. Ką tai reiškia? Kaip ir orchidėja, pasodinta palankioje, puoselėjančioje aplinkoje, pražysta ir suveši, taip ir jautriems vaikams reikalingas atitinkamas požiūris ir aplinka, kad jie galėtų atsiskleisti. Pasodinta netinkamame dirvožemyje, orchidėja išgyvena sunkiau, kaip ir jautrūs vaikai į įvairius aplinkos dirgiklius reaguoja jautriau nei vidutinio jautrumo žmogus. Tuo tarpu kiaulpienės tipo žmonėms aplinka nėra tokia svarbi jų vystymuisi kaip orchidėjos tipo žmonėms. Tiesa, augdami tinkamoje aplinkoje jautrūs, orchidėjos tipo vaikai gali klestėti ir pranokti lūkesčius. Be to, mokslininkai pastebi, kad nors jautrumas gali egzistuoti kartu su tokiomis savybėmis kaip drovumas, uždarumas, jie ne visuomet eina drauge.

Pirmas žingsnis bendraujant su jautriu vaiku – priimti jo jautrumą

Ar vaikas yra jautresnis, galima atpažinti jau nuo kūdikystės – tokie vaikai paprastai jautriau miega, smarkiau reaguoja į aplinkos dirgiklius. Pavyzdžiui, gali varginti didelis garsas ar pan. Jautrūs vaikai yra emocingesni, dažnai apsiašarojantys, adaptacija naujoje aplinkoje jiems užtrunka ilgiau.
Turbūt daugelis, ypač vyresnės kartos atstovų, prisimintų mokykloje girdėtus jautriems vaikams duodamus „patarimus“ „susiimti“ ar „neverkšlenti dėl niekų“ ir pan. Bandymas pakeisti ar „išgydyti“ vaiko jautrumą, jo jausmų ignoravimas, gėdinimas ar pašiepimas ne tik traumuotų, bet ir neišvengiamai vestų prie prastų tarpusavio santykių. Todėl labai svarbu, kad vaikas jaustųsi išgirstas, suprastas ir palaikomas, o tam reikalingas tvirtas santykis.

Nei šaltas dušas, nei šiltnamis – ne išeitis

Vis dėlto, kad ir kaip norisi savo vaikus apsaugoti nuo visų įmanomų pasaulio sunkumų, auginti vaiką šiltnamio sąlygomis taip pat nebūtų išeitis. Kraštutinumai, kaip ir daugelyje gyvenimo situacijų, neturi norimo poveikio. Ką galima padaryti, tai stengtis numatyti vaikui nepatogias situacijas ir surasti joms išeičių. Pavyzdžiui, jei vaikas itin jautrus garsams, einant drauge į renginį pasiimti ausines, kurios padės vaikui komfortabiliai jaustis tokioje aplinkoje. Jei planuojamas didesnis gyvenimo pasikeitimas – persikraustymas, darželio keitimas ar pan., reikėtų skirti daugiau laiko apie tai pasikalbėti, pasiruošti ir nusiteikti adaptaciniam periodui. Jautriems vaikams net tokie dalykai kaip metų laiko, sezoniniai pasikeitimai gali turėti didelės įtakos, kelti stresą, todėl jau iš anksto galima pradėti kalbėtis apie tai, kaip sulaukus žiemos keisime garderobą, kokius drabužius rengsimės ir pan.

Foto: Shutterstock

Ieškoti išeičių sudėtingose situacijose galima saugiomis sąlygomis – skaityti knygas, sukeliančias stipresnes emocijas ir žiūrėti, kaip vaikas reaguoja, kurti įvairiausius siužetus vaizduotės žaidimams, kurie padėtų vaikui į situaciją pažvelgti jam saugioje aplinkoje, t.y žaidime. Pavyzdžiui, „Istorijų namuose“ organizuodami teminius naratyvinius žaidimus stengiamės sugalvoti tokį siužetą, kuris padėtų atskleisti ir išgyventi visą emocijos ciklą. Iš pradžių sukeliame stiprią emociją, kurią išgyvename visi kartu (pavyzdžiui, „gaisras kieme!“), o tada planuojame, ką darysime toliau ir kaip spręsime iškilusius sunkumus. Žaidžiant gaisrą iš pradžių visi būname sunerimę, šiek tiek išsigandę, tačiau pasitarę greitai randame išeitį – visi kartu pilame įsivaizduojamą vandenį į kibirėlius ir einame gesinti gaisro.

Jei vaikas susiduria su nemalonia situacija, taip pat svarbu ne tik paguosti ir nuraminti, bet ir padėti surasti išeitį, problemos sprendimą, kitu atveju jis gali „užsisėdėti“ neigiamoje emocijoje ir pereiti į aukos poziciją.

Padėkime atsiskleisti

T. Boyce išskiria keletą svarbiausių jautriems vaikams padedančių aplinkybių – tai nusistovėjusios rutinos ar tam tikrų ritualų išlaikymas, pozityvi ugdymo įstaigos aplinka, parama vaiko pomėgiams, pagarba jo nuomonei, laiko skyrimas vaizduotės žaidimas ir kt. O auginantys jautrius vaikus su manimi sutiks, kad tokie vaikai pasižymi visa puokšte teigiamų ir šiandieniniame pasaulyje taip vertinamų savybių – empatija, teisingumo siekis, atsakingumas.

Aplinkai jautrūs vaikai paprastai greitai pradeda kalbėti, gali pasižymėti gera klausa ar kitais meniniais polinkiais. Labai svarbu tas savybes pastebėti ir puoselėti, suteikti sąlygas joms skleistis. Srityse, kurios jam sekasi, vaikas jaučiasi pasitikintis savimi, atsipalaiduoja, turi daugiau motyvacijos, patiria gerų emocijų. Jautrūs vaikai greičiau nusivilia, praranda pasitikėjimą savimi, tad plėsti teigiamas patirtis yra būtina. O visų svarbiausia – būti šalia ir palaikyti.