– Sakykite, ar mylėti save yra gerai, ar tai – egoistiška?
– Šventame rašte po 10 Dievo įsakymų yra parašytas toks sakinys be numerio: Viešpatį Dievą mylėk visa širdimi ir protu, o savo artimą taip, kaip myli save patį. Kaip tik ši antroji frazė mūsų lietuviškoje kultūroje nefunkcionuoja. Mes įsivaizduojame, kad mylėti save yra nuodėmė, bet yra atvirkščiai – tai Dievo įsakymas. Jei į meilę sau žvelgsime per psichologinę prizmę, turime atskirti dvi jausmines būsenas: meilę ir įsimylėjimą. Kai žmogus įsimyli, jis rūpinasi ir mato tik tą, į ką yra įsimylėjęs. Puikus pavyzdys čia yra Narcizas. Tokių aplink save matome nemažai ir klaidingai manome, kad jie myli save, dėl to lipa visiems per galvas ir manipuliuoja, kad pasiektų savo. O tie, kurie yra kuklūs, visada visus praleidžia į priekį, tyli sau kamputyje, yra geri ir tvarkingi mūsų visuomenės nariai. Nesąmonė. Tam, kad vaikas galėtų būti drąsus ir kūrybingas, nebijotų klysti, jis turi iš tikrųjų mylėti save. Meilė sau nuo įsimylėjimo į save iš principo skiriasi. Įsimylėjimą galima laikyti psichikos sutrikimu, nes tuomet matomas iškreiptas pasaulio vaizdas. Dažnai ignoruojamos bet kokios pastabos, kritika. Toks žmogus bijo ką nors prisileisti arti, nes bijo, kad kitas pamatys, koks jis yra iš tiesų. Kai kalbame apie meilę sau, tai visai kitas dalykas. Tai ryšys su savimi įvairiuose lygiuose. Paklausite, kaip gali būti ryšys su savimi? Mes visi turime turėti tą „aš“, kuris gyvena gyvenimą, ir tą „aš“, kuris žiūri iš šono ir stebi, kaip man pavyksta. Man būtina su juo pasišnekėti. Meilė sau yra santykis su savimi per atskirtį to, ką darau, ir mokymąsi iš to, kas išėjo.
– Iš kur ta meilė sau ateina? Ar mes gimstame su ja?
– Vos gimę, mes be galo save mylime, nes įsivaizduojame, kad esame patys svarbiausi pasaulyje. Suaugusieji šitą įspūdį tik dar labiau sustiprina, nes reaguoja į bet kokį mūsų poreikį. Pasaulis sukasi aplink mus. Tai natūralu, nes jei nesisuktų, neišgyventume. Sulaukus vienerių metų, ateina sudėtingesni dalykai. Pradedame matyti, kad yra kitokie santykiai ir apie mus pradedama mažiau šokinėti. Todėl vaikui augant ta pradinė meilė sau turėtų peraugti į brandžią meilę, paremtą savistaba, kuri ugdoma per kitų stebėjimą ir pasakojimą mums, kaip atrodome. Čia reikia prisiminti, kad vaikus iki 6-7 metų reikia girti už pastangas, o ne už rezultatą. Nuo 7-8 metų vaikai jau turėtų mokėti padaryti savo amžiui adekvačius darbelius iki galo, tada galima keisti gyrimą už pastangas į gyrimą už rezultatą. Bet ne iškart. Didžiausia daugelio tėčių bėda yra ta, kad jiems labai sunku girti vaiką už pastangas. Jiems atrodo, kad vaikai iškart turi suprasti, ką jie pasakė. Bet taip nebus. Vaikams reikia laiko, kad suprastų žodžius ir veiksmus. Dėl to čia labiau tinka seneliai, o ne tėvai. Jie nebeskuba, jie turi daugiau kantrybės, jiems svarbiau ne vaiko pasiekimai, o jo savijauta. Galime drąsiai tvirtinti, kad modelis, kai vaikus augino seneliai, o tėvai dirbdavo, nebuvo toks blogas. Dabar, kai nei tėvai, nei seneliai neturi laiko būti su vaikais, kas juos moko? Internetas. O ten galima surasti visko. Todėl aš manau, kad dabartiniams vaikams išsiugdyti meilę sau ir savivertės jausmą yra daug sudėtingiau. Nes to mokyti turėtų tėvai.
Meilė sau atsiranda iš savistabos ir mokėjimo įvertinti, ką dariau ir kas iš to išėjo. Jei išėjo gerai, pasidžiauk tuo. Daug kas sako, kad reikia mokytis iš savo klaidų – netiesa. Iš to galima išmokti tik to, ko nereikia daryti. Bet mokytis reikia iš savo sėkmių, nes būtent jas verta kartoti.
– O ką daryti, kai kažkas nepasisekė, kai suklydai, kai sau nepatinki, nes aprėkei vaiką, nes neskyrei jam laiko? Kaip tokiu atveju mylėti save?
– Mes neteisingai suprantame, kas yra klaida. Tai šansas, kurį mums davė Dievas, kad išmoktume daryti kitaip. Todėl savęs smerkimas už klaidą tėra iliuzija, kad turėčiau būti neklystantis. Taip būti negali. Iš savo gyvenimo reikia mokytis, o ne jį smerkti ir žeminti. Aš niekada nemokėsiu visko. Jei padariau klaidą ir, tarkime, aprėkiau vaiką, pirmas paprastas dalykas, ką galima padaryti, tai – atsiprašyti vaiko. Tik atsiprašydami nesakykite šių dviejų žodžių: „visada“ ir „niekada“. Tai melas. Bet niekas nesakė, kad tėvai turi būti tobuli. Mama turi būti pakankamai gera. Mama turi patenkinti maždaug 70 proc. vaiko norų ir poreikių, 30 proc. gali likti nepatenkinti, kad vaikas aiškiai suprastų, jog šis pasaulis yra neblogas, bet kepti karveliai gulint išsižiojus nekrenta.
– Daugelis tėvų gerai žino, kad maži vaikai daug kartų kartoja kokį nors veiksmą, kol galiausiai pavyksta. Bet kiek paaugus jiems atsiranda suklydimo baimė. Kodėl?
– Grįžkime prie pagyrimo ir papeikimo temos. Vaiko savivertę vaikystėje kuria tėvų įvertinimas. Jei nuo pat ankstyvo laiko vaikas giriamas tik už rezultatą, o už viską kitką – peikiamas, negali jo kaltinti. Jei trejų metų vaikas atneša nulipdytą kiškį, o tėtis išpeikia, kad šis padaras į kiškį nepanašus, vaikas supranta, kad pasaulyje yra vertinami tik tobulai padaryti darbai. Jis pradeda bijoti, kad nesugebės taip tobulai padaryti ir vėl bus peikiamas. Jis užsidaro ir net nebando. Taip žlunga mocartai, šopenai ir čiurlioniai. Daugybė genijų sužlugdyti dėl to, kad juos gyrė tik už rezultatą. Yra puiki kinų patarlė: turtingas ne tas, kuris turi, o tas, kuriam užtenka. Jei mūsų talento užtenka, esame laimingi, kitų vertinimas nelabai rūpi.
– Vis dėl to ateina metas, kai vaikams tampa labai svarbu, ką kitas pagalvos apie jį. Kaip tada išbalansuoti tarp to, kas aš esu, ir tarp to, ką apie mane pagalvos kiti?
– Socialinio gyvenimo vaikai pradeda mokytis pradinėse klasėse. Pirmiau daug reikšmės turi mokytojo pozicija, o nuo 4-5 klasės mokytojų funkcija tampa nelabai svarbi. Tada pradeda veikti gana negailestingi dėsniai. Jei vaikas turi stiprų charakterį ir stiprų savivertės jausmą, jis gali nusispjauti į grupės vertinimus, nes žino, kas jam geriausia. Už tai reikia sumokėti: jis turės mažiau draugų, sunkesnę paauglystę, bet turės stipresnę savivertę. Bet tokių yra nedaug. Dauguma nori pritapti. Juk mes, Homo sapiens, apskritai išgyvenome tik dėl to, kad gyvenome gentimis. Dėl to čia labai svarbus tėvų sugebėjimas palaikyti vaiko kitoniškumą, individualybę. Bet tam reikia, kad tėvai jį girdėtų ir palaikytų, o ne mokytų.
– Kaip tą daryti? Dabar daugelis paauglių persikelia į socialinių tinklų erdvę, kur vyksta jų gyvenimas, kur kiekvienas komentaras tampa labai svarbus...
– Paauglių tėvams iškilusi sunki dilema, kuri egzistuoja ir suaugusiųjų gyvenime. Siūlyti savo pagalbą yra klaida, ją galima duoti tik tada, kai mūsų paprašo. Jei paauglys neprašo, nesikiškite. Jūs jo pasaulyje nepadarysite nieko gero. Lietuviška patarlė, gerais noras kelias į pragarą grįstas, šiuo atveju labai gerai pasiteisina. Kai atsiranda problemos, jokiu būdu nepulkite aiškinti: „Ar aš nesakiau“. Negalima vartoti šitos frazės. Paauglys užsidarys ir daugiau pas jus neateis. Taip pat nereikia jo mokyti ir sakyti „mano laikais buvo...“ Jo laikai yra visai kiti. Reikia būti visada pasiruošusiu jam padėti, bet sulaukti, kol paprašys. Turime būti partneriais, o ne tais, kurie sako pamokymus.
Daugiau konferencijos įrašų rasite ČIA.
